Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

Užsimerkiau ir prisiminiau kiekvieną akimirką. Kaip nuo vandens spindėjo jos kasytės, kaip jos pirštai smulkino kvietinius sausainius, kaip ji stengėsi išgelbėti vienintelio tarakono gyvybę. Ir jos skrybėlę, kurią buvo užsidėjusi tądien, kai su Marijos Dukterimis šoko havajietišką šokį. Tačiau labiausiai įstrigo meilė ir sielvartas, dažnai liepsnodavę jos veide.

Ta liepsna pagaliau ją sudegino.

Po autopsijos, po to, kai policija oficialiai patvirtino Mėjos savižudybę, kai laidojimo namai pasistengė, kad ji gražiai atrodytų, Mėja grįžo į rausvąjį namą. Rugpjūčio 5-osios rytą, trečiadienį, į kiemą įsuko juodas katafalkas. Keturi vyrai juodais kostiumais iškėlė Mėjos karstą ir įnešė į svetainę. Paklausiau Augustos, kodėl pro duris įnešė Mėjos karstą, ji atsakė:

— Mes būsime su ja iki laidotuvių.

Šito visai nesitikėjau. Pas mus Silvane žmonės savo mirusiuosius iš laidojimo namų paprastai palydi tiesiai į kapines.

— Mes sėdėsime su ja tol, kol galėsime atsisveikinti, — paaiškino Augusta. — Tai vadinama šermenimis. Kartais žmonėms labai sunku susitaikyti su mirtimi, jie niekaip negali ištarti sudie. Šermenys padeda tai padaryti.

Tikrai lengviau susitaikyti, kai mirusysis guli tiesiog tavo svetainėje. Buvo keista galvoti, kad namuose yra miręs žmogus, bet jeigu taip lengviau atsisveikinti, gerai, tikriausiai taip ir yra.

— Mėjai irgi lengviau, — tarė Augusta.

— Mėjai?

— Lile, žinai, kad kiekvienas žmogus turi sielą. Kai mirštame, ji keliauja pas Dievą. Tačiau niekas nežino, kiek tai užtrunka: gal sekundę, o gal visą savaitę ar dvi. Kad ir kaip ten būtų, sėdėdamos su Mėja, mes sakysim: „Viskas gerai, Mėja, mes žinom, kad čia tavo namai, bet dabar gali išeiti. Viskas bus gerai.“

Augusta liepė vyrams apsukti karstą. Jie pastatė jį ant stalo su ratukais priešais Kančių Dievo Motiną ir atidengė. Kai vyrai išvažiavo, Augusta ir Rozalina priėjo prie karsto ir žiūrėjo į gulinčią Mėją. Aš laikiausi atokiai, vaikštinėjau aplink, apžiūrinėjau save visuose veidrodžiuose, kol su savo violončele nusileido Džunė ir užgrojo. Džunė užgrojo „O, Siuzana“ ir privertė mus nusišypsoti. Keista, kad tokia smulkmenėlė šermenyse padeda atsipalaiduoti. Aš prisiartinau prie karsto ir atsistojau tarp Augustos ir Rozalinos.

Mačiau tą pačią senąją gerąją Mėją. Tik oda buvo tvirtai aptempusi jos skruostikaulius. Lempelė metė ant karsto švelnią šviesą. Mėja buvo aprengta man dar nematyta ryškiai mėlynos spalvos suknele su perlų sagutėmis ir laivelio formos apykakle. Ant galvos buvo uždėta mėlynoji skrybėlaitė. Atrodė, kad ji tuoj tuoj atsimerks ir šyptels mums.

Tai buvo moteris, kuri išmokė mano mamą, kaip reikia gražiai išprašyti iš namų tarakonus. Ant pirštų suskaičiavau dienas, kada Mėja man pasakė, kad mano mama čia gyveno. Šešios. O atrodė, kad praėjo šeši mėnesiai. Vis dar troškau papasakoti Augustai viską, ką žinojau. Tikriausiai galėjau papasakoti ir Rozalinai, tačiau norėjau tik vieno dalyko — kad tai žinotų Augusta. Tik ji žino, ką visa tai reiškia.

Stovėdama prie karsto ir žiūrėdama į Augustą, pajutau nenumaldomą norą tuojau pat viską papasakoti. Tiesiog imti ir pasakyti: Aš nesu Lilė Viljams. Aš esu Lilė Ouvens. O čia pas jus gyveno mano mama. Taip sakė Mėja. Ir viskas tebūnie. Pažvelgiau į Augustą ir pamačiusi, kad ji šluostosi ašaras, kišenėje ieško nosinaitės, supratau, kad būtų pernelyg savanaudiška dabar pasakoti tokius dalykus, kai ji taip liūdi Mėjos.

Džunė grojo užsimerkusi, tarsi tik nuo jos priklausytų, ar Mėjos siela pateks į dangų. Dar niekada neteko girdėti tokios muzikos, kuri įtikintų, kad mirtis yra niekas, tik įėjimas kitapus.

Augusta ir Rozalina pagaliau atsisėdo. Prie karsto likau stovėti tik aš. Supratau, kad negaliu pasitraukti. Mėjos rankos buvo sukryžiuotos ant krūtinės kaip nuleisti sparnai. Man tai pasirodė ne itin gražu. Pasilenkiau ir paėmiau jos ranką. Ji buvo šalta kaip vaškas, tačiau man buvo nesvarbu. Tikiuosi, kad danguje būsi laimingesnė, — tariau jai. — Tikiuosi, kad ten tau nereikės sienelės, kokią turėjai čia. Jeigu pamatysi Mariją, Dievo Motiną, pasakyk jai, jog nors žinome, kad Jėzus yra svarbiausias, tačiau ir jos nepamirštame. Staiga man pasirodė, kad kažkur palubėje plevena Mėjos siela ir girdi kiekvieną mano žodį, nors kalbėjau tik mintyse.

Noriu, kad sutiktum mano mamą, — tęsiau. — Papasakok jai, kad matei mane, kad aš pabėgau nuo T.Rėjaus. Ir dar jai pasakyk štai ką: Lilė labai norėtų, kad atsiųstum jai kokį nors ženklą, jog ją myli. Nesvarbu, kas tai bebūtų, kad ir smulkmenėlė, bet labai prašau — nusiųsk.

Vis dar laikydama jos mirusią ranką giliai giliai atsidusau ir pagalvojau, kokie ilgi Mėjos pirštai palyginti su manaisiais. Tikriausiai tai ir yra atsisveikinimas. Sudie, — pasakiau jai. Mane supurtė drebulys, karštis nutvilkė blakstienas. Mano skruostais nuriedėjo ašaros ir kaptelėjo ant Mėjos suknelės.

Tačiau prieš nueidama perkėliau jos rankas. Sudėjau jas kartu ir patraukiau po smakru. Dabar atrodė, kad Mėja labai rimtai mąsto apie savo ateitį.

Tą patį rytą dešimtą valandą Džunė tebegrojo Mėjai, Rozalina stumdėsi virtuvėje, o aš sėdėjau ant verandos laiptų apsikabinusi savo sąsiuvinį ir bandžiau viską aprašyti. Bet iš tiesų lūkuriavau Augustos. Ji buvo nuėjusi prie raudų sienelės. Įsivaizdavau, kaip plyšiuose tarp akmenų ji palieka savo skausmą.

Jau buvau nustojusi rašyti ir braukinėjau paraštes, kai pastebėjau grįžtančią Augustą. Kiemo viduryje ji stabtelėjo, atidžiai pažvelgė į keliuką ir prisidengė akis nuo saulės.

— Žiūrėkite, kas čia! — staiga riktelėjo ir ėmė bėgti.

Dar nebuvau mačiusi bėgančios Augustos. Nustebau, kaip greitai jos ilgos kojos dideliais žingsniais kirto pievelę.

— Čia Zakas! — riktelėjo man.

Mečiau savo sąsiuvinį ir nusiritau laiptais. Išgirdau, kaip virtuvėje Rozalina šūktelėjo Džunei, kad Zakas čia, išgirdau, kaip viduryje natos nutilo Džunės muzika. Kai prilėkiau prie keliuko, Zakas lipo iš Kleitono automobilio ir tuojau pat pradingo Augustos glėbyje. Kleitonas spoksojo į žemę ir šypsojosi.

Kai Augusta pagaliau paleido Zaką, pastebėjau, koks jis sulysęs. Jis stovėjo ir žiūrėjo į mane. O aš niekaip negalėjau perprasti jo veido išraiškos. Priėjau artyn tikėdamasi, kad žinosiu, ką pasakyti. Vėjelis atbloškė man ant veido vieną garbanėlę. Zakas švelniai ją nubraukė. Tada stipriai mane apkabino ir kelias akimirkas spaudė savo glėbyje.

— Kaip jautiesi? — paklausė atskubėjusi Džunė ir suėmė rankomis jo veidą. — Mes taip jaudinomės.

— Dabar jau gerai, — atsakė Zakas. Tačiau galėjau prisiekti, kad kažkoks šešėlis nuslinko jo veidu.

— Paaiškėjo, kad teatro kasininkė viską matė. Tik ilgai nesiryžo papasakoti policijai, kuris berniukas metė butelį. Taigi kaltinimai Zakui panaikinti, — paaiškino Kleitonas.

— Ir ačiū Dievui! — atsiduso Augusta.

Atrodė, kad mes visi kartu lengviau atsikvėpėme.

— Mes tik norėjome atvažiuoti ir pareikšti užuojautą dėl Mėjos, — tarė Kleitonas.

Jis apkabino Augustą, paskui Džunę. Atsisukęs į mane, Kleitonas padėjo rankas man ant pečių, tačiau neapkabino.

— Lile, labai malonu vėl tave matyti, — pasakė ir pažiūrėjo į Rozaliną, kuri laikėsi atokiau prie automobilio. — Rozalina, ir jus taip pat.

Augusta paėmė Rozalinos ranką, uždėjo ją sau ant pečių ir nuėjo. Taip kartais ji vaikščiodavo su Mėja. Man toptelėjo mintis, kad Augusta myli Rozaliną. Kad galėtų ją pervadinti Džule52 ir priimti į savo seseriją.