Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

— Jūs juokaujate, — nepatikėjo Rozalina.

— O ne, — atsiliepė Kvinė. — Aš kalbu visai rimtai.

Gal jos ir kalbėjo tiesą, tačiau atrodė visai nerimtai. Dukterys besišypsodamos kumščiojo viena kitą, o šalia gulėjo Mėja. Mirusi.

— Vieną kartą važiavau pasižiūrėti misis Lamar, — prisiminė Lunelė. — Prie lango su aukų krepšeliu sėdėjo moteriškė, banko kasininkė. Kai ruošiausi keliauti namo, ji man palinkėjo geros dienos.

Atsisukau į Augustą. Ji šluostėsi juoko ašaras.

— Juk neįeisite joms pastatyti Mėjos banko lange?

— Meilute, gali būti rami, — nuramino mane Širdelė. — Vitrina yra baltųjų laidojimo namuose. Tik jie turi pakankamai pinigų, kad sugalvotų tokią nesąmonę.

Jos visos iškrito nuo juoko priepuolio. Aš irgi negalėjau susilaikyti nesijuokusi. Iš dalies ir dėl to, kad man labai palengvėjo, jog žmonės nevažiuos prie laidojimo namų pramogauti ir pasižiūrėti Mėjos, iš dalies dėl to, kad nebuvo galima nesijuokti matant, kaip kvatoja visos Marijos Dukterys.

Tačiau reikia pasakyti vieną svarbų dalyką, kurio nepastebėjo niekas, netgi Augusta, ir kuris suteikė man daugiausia džiaugsmo: tai, kaip Širdelė ištarė tuos žodžius. Tarytum aš būčiau viena iš jų — ne dar vienas žmogus kambaryje. Iš tikrųjų Širdelė turėjo galvoje baltuosius žmones apskritai, o ne tai, kad kambaryje dar esu aš. Jos net nemanė, kad aš esu kitokia nei jos.

Iki tol aš galvojau, kad baltieji ir juodieji sutaria dėl esminių dalykų. Tačiau dabar nutariau, kad geriausia būtų, jeigu visi žmonės būtų bespalviai. Prisiminiau, kad policininkas Edis Hazelvurstas sakė, jog gyvendama juodaodžių namuose aš žeminu save. Visą gyvenimą negalėjau suprasti, kaip čia nutiko, kodėl juodaodės moterys atsidūrė toteminio stulpo apačioje? Reikėjo tik pažiūrėti, kokios jos ypatingos, tarsi besislapstančios karališkosios šeimos narės. O Edis Hazelvurstas. Koks jis menkysta.

Savyje pajutau joms didžiulį švelnumą ir pagalvojau: jeigu galėčiau numirti, norėčiau gulėti banko vitrinoje, kad Marijos Dukterys turėtų progos smagiai prisijuokti.

Kitą šermenų rytą, kol Dukterys dar nebuvo atvykusios, kol Džunė tebebuvo viršuje, Augusta rado Mėjos atsisveikinimo raštelį. Jis buvo pakištas po ąžuolo šaknimis maždaug už dešimties jardų nuo tos vietos, kur ji mirė. Naktį jį paslėpė šviežiai nukritę lapai.

Rozalina Mėjos garbei kepė bananų pyragą. Aš sėdėjau prie stalo priešais košės dubenėlį ir kankinau radiją ieškodama ko nors padoraus. Staiga į virtuvę įgriuvo Augusta abiem rankom laikydama lapelį, tarsi neatsargus judesys galėtų nupurtyti žodžius.

— Džune, leiskis žemyn, — šūktelėjo prie laiptų. — Radau Mėjos laiškelį.

Augusta ištiesė lapelį ant stalo ir atsistojo priešais spausdama rankas. Išjungiau radiją ir įsispoksojau į suglamžytą popierėlį, kurio žodžiai jau buvo pablukę nuo drėgmės.

Džunė basa atskriejo žemyn ir įpuolė į kambarį.

— O Dieve, Augusta. Kas ten parašyta?

— Tai... Mėja, — ištarė Augusta, iškėlė lapelį ir perskaitė:

Mielosios Augusta ir Džune,

Labai atsiprašau, kad taip palieku jus. Man nepatinka, kad liūdėsite, bet pagalvokit, kokia aš būsiu laiminga su Eiprile, mama, tėčiu ir senole. Įsivaizduokite, kad mes būsim visi kartu, ir jums bus lengviau. Aš pavargau laikyti visą pasaulį. Dabar jau noriu jį nusimesti. Man atėjo laikas mirti, o jums — laikas gyventi. Nešvaistykite laiko veltui.

Myliu jus,

Mėja.

Augusta padėjo lapelį ir pasisuko į Džunę, ištiesė rankas ir Džunė puolė jai į glėbį. Jos prisiglaudė viena prie kitos — vyresnioji prie jaunėlės, krūtinė prie krūtinės, smakras prie kaklo.

Jos ilgai stovėjo apsikabinusios. Jau ėmiau galvoti, kad mums su Rozalina reikėtų eiti laukan, tačiau pagaliau jos paleido viena kitą ir visos susėdom uosdamos bananų pyrago kvapą.

— Kaip manai, ar tikrai atėjo laikas jai mirti? — paklausė Džunė.

— Nežinau, — atsakė Augusta. — Galbūt. Tačiau dėl vieno dalyko Mėja buvo teisi — laikas mums gyventi. Džune, tai jos priešmirtinis noras ir mes turime jį vykdyti. Supranti?

— Ką nori pasakyti? — klausė Džunė.

Augusta atsistojo, priėjo prie lango, atsirėmė į spintelę ir pažvelgė į dangų. Jis buvo žalsvai melsvas ir blizgėjo kaip tafta. Buvo justi, kad ji mąsto apie kažką svarbaus.

— Augusta, kas yra? — Džunė atsitraukė kėdę.

Kai Augusta atsisuko, jos lūpos buvo tvirtai suspaustos.

— Džune, noriu tau kai ką pasakyti, — tarė ji, priėjo prie stalo ir atsistojo priešais. — Tu per ilgai egzistuoji, o ne gyveni. Mėja sako, kad kai ateina laikas mirti, reikia mirti, o kai yra laikas gyventi — reikia gyventi. Reikia ne egzistuoti, o gyventi visavertį gyvenimą, ir nieko nebijoti.

— Nieko nesuprantu, ką čia kalbi, — tarė Džunė.

— Aš tau sakau: tekėk už Neilo.

— Ką?

— Nuo tada, kai Melvinas Edvardsas paliko tave prie altoriaus, tu bijai mylėti, tu atsisakai pasinaudoti proga. Kaip sakė Mėja, dabar tavo laikas gyventi. Nešvaistyk laiko.

Džunė plačiai plačiai išsižiojo, tačiau neištarė nė žodžio.

Staiga pasklido degėsių kvapas. Rozalina puolė prie orkaitės ir ištraukė pyragą apsvilusiu morenginiu viršumi.

— Nieko, suvalgysim, — nutarė Augusta. — Truputis svilėsių dar niekam nepakenkė.

Ištisas keturias dienas tęsėsi šermenys. Augusta su savimi visur nešiojosi Mėjos atsisveikinimo laiškelį: arba kišenėje, arba užsikišusi už juostos, jeigu suknelė neturėjo kišenių. Nuo tos dienos, kai Augusta prakalbo apie Neilą, Džunė atrodė dar tylesnė. Negali sakyti, kad ji pyko. Veikiau buvo susimąsčiusi. Dažnai matydavau ją sėdinčią prie karsto ir nulenkusią galvą. Atrodė, kad ji ne tik nori atsisveikinti su Mėja. Ji bandė rasti atsakymus į savo klausimus.

Vieną popietę Augusta, Zakas ir aš nuėjome nuo avilių nuimti juodojo audinio. Augusta pasakė, kad negalima per ilgai jų palikti, nes bitės labai gerai prisimena savo avilius ir tokios permainos gali jas sutrikdyti. Jos gali neberasti kelio namo, pasakė ji. Papasakok daugiau, — paprašiau mintyse.

Marijos Dukterys ateidavo kiekvieną dieną prieš priešpiečius ir sėdėdavo svetainėje su Mėja iki popietės. Ir pasakodavo įvairiausias istorijas apie ją. Truputį paverkdavome, tačiau pajutau, kad mums pasidarė lengviau su ja atsisveikinti. Tikėjausi, kad ir Mėjai palengvėjo.

Neilas būdavo pas mus beveik tiek pat ilgai, kiek ir Dukterys. Jis atrodė sutrikęs nuo įdėmaus Džunės žvilgsnio. Ji retai grojo violončele, nes tuomet būtų reikėję paleisti jo ranką. Tiesą sakant, mes tiek pat laiko žiūrėjome į Džunę ir Neilą, kiek ir linkėjome Mėjai amžinojo gyvenimo.

Tą popietę, kai laidojimo namai atvyko išgabenti Mėją į laidojimo vietą, aplink langus sudūzgė bitės. Kai karstą paguldė į katafalką, bičių dūzgesys pakilo ir ištirpo vėlyvos popietės spalvose. Geltona auksinė. Raudona. Visi rudos atspalviai.

Prie kapo duobės tebegirdėjau bičių dūzgimą, nors juodaodžių kapinės buvo už kelių mylių, apaugusios piktžolėmis, su aptrupėjusiais paminklais. Vėjelis atpūtė dūzgesį, o mes sustoję ratu žiūrėjome, kaip į žemę nuleidžia Mėjos karstą. Augusta paleido ratu popierinį maišelį manos. Mes sėmėme saujomis ir pylėme grūdus ant karsto į kapo duobę. O mano ausyse skambėjo tik bičių dūzgesys.

Tą naktį vos tik užsimerkusi pajutau, kaip per mano kūną nuvilnijo bičių dūzgimas. Jis sklido ir per visą žemę. Seniausias pasaulyje garsas. Kai išskrenda sielos.