Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

VIENUOLIKTAS SKYRIUS

Bitės darbininkės dešimt milijonų kartų skrenda į laukus, kad pririnktų nektaro vienam svarui medaus.

„Pasaulio bitės“

Po Mėjos laidotuvių Augusta apleido medaus gamybą, pardavimą, net ir bičių priežiūrą. Rozalinos pagamintą maistą ir ji, ir Džunė nešdavosi į savo kambarius. Retkarčiais Augustą matydavau rytais, kai eidavo per kiemą į giraitę. Ji man pamojuodavo, o jeigu prisiartindavau ir paklausdavau, kur einanti, ar galiu eiti drauge, ji tik šyptelėdavo ir pasakydavo, kad ne šiandien, kad ji tebegedinti. Kartais Augusta giraitėje išbūdavo iki pietų.

Vos tvardžiausi jai nepasakiusi: Bet man labai reikia su jumis pasikalbėti. Gyvenimas toks keistas. Visą mėnesį praleidau veltui, delsiau papasakoti Augustai apie mamą, o kai jau pasiryžau ir kai man tikrai prireikė su ja pasikalbėti, negaliu to padaryti. Negali trukdyti žmogui gedėti ir lįsti su savo problemomis.

Padėdavau Rozalinai ruoštis virtuvėje, tačiau dažniausiai nieko neveikdama gulinėjau kieme ir rašiau į sąsiuvinį. Išliejau visą savo širdį, prirašiau beveik visus lapus.

Mane be galo stebino, kad ilgiuosi mūsų įprasto gyvenimo — pilstyti vašką į žvakių formeles arba taisyti sulūžusius avilius. Klūpoti tarp Augustos ir Džunės priešais Dievo Motiną vakarinių maldų metu.

Po pietų eidavau į giraitę, kai būdavau tikra, kad ten nesutiksiu Augustos. Išsirinkdavau kokį nors medį ir sakydavau: Jeigu ant šakos nutūps paukštis, kol spėsiu suskaičiuoti iki dešimties, tai reikš, kad mama man siunčia meilės ženklą. Nuo septynių imdavau skaičiuoti labai lėtai, visaip vilkindama laiką. Kartais suskaičiuodavau iki penkiasdešimties, bet paukštis taip ir neatskrisdavo.

Vieną naktį, kai jos visos miegojo, studijavau Pietų Karolinos žemėlapį. Stengiausi sugalvoti, kur mums su Rozalina reikės keliauti toliau. Visada labai norėjau pamatyti vaivorykštės spalvų Čarlstono namus, kaip tikri arkliai gatve traukia vežimaičius. Tačiau kad ir kaip patrauklu tai atrodė, man labai nesinorėjo iš čia išvažiuoti. Net jeigu vėl stebuklingai pro šalį važiuotų kitas kantalupų sunkvežimis ir nuvežtų mus tenai, net jeigu mudvi su Rozalina rastume ten darbo ir kur gyventi, ir niekas nieko mūsų neklausinėtų.

Kartais tiesiog nieko nieko nejausdavau. Keldavausi iš lovos ir rengdavausi kasdieniais drabužiais. Pamečiau apatinių kelnaičių tvarką. Galėjo būti pirmadienis, o aš maudavausi ketvirtadienio kelnaites. Ir man buvo visai nesvarbu.

Džunę matydavau vienintelį kartą, kai atvažiuodavo Neilas — jis atvažiuodavo kasdien. Į ausis ji būdavo įsivėrusi didžiulius žiedus. Jiedu sėsdavo į automobilį ir ilgam kažkur išvažiuodavo. Džunė sakydavo, kad Neilo automobilis ją ramina. Vėjas pertvarko jos mintis, o apylinkių vaizdai rodo, kad gyvenimas vis dar laukia. Neilas sėdėdavo prie vairo, o Džunė taip įsitaisydavo priekinėje sėdynėje, kad atsidurdavo šalia jo beveik po vairu. Jeigu atvirai, aš tikrai nuoširdžiai jaudinausi dėl jų saugumo.

Kelis kartus buvo pasirodęs Zakas, tiesiog aplankyti mūsų. Mane jis rasdavo susirietusią lauko kėdėje ir vartančią savo užrašus. Kartais jį pamačius mano skrandis persiversdavo ir susitraukdavo.

— Tu esi trečdalis draugo, trečdalis brolio, trečdalis bičiulio ir trečdalis vaikino, — pasakiau jam.

Zakas man paaiškino, kad priskaičiavau per daug trečdalių. Žinoma, aš ir pati tai žinojau. Nors ir nemokėjau matematikos, bet nebuvau tokia buka. Mudu ilgai žiūrėjome vienas į kitą, tarsi aš bandyčiau nuspręsti, kuris trečdalis nereikalingas.

— Jeigu mano oda būtų juoda... — pradėjau, tačiau Zakas pirštais užspaudė mano burną. Pajutau, kad jie sūrūs.

— Nereikia galvoti, kaip pakeisti odos spalvą, — tarė jis. — Mums reikia galvoti, kaip pakeisti pasaulį.

Jis galėdavo kalbėti tik apie teisės mokyklą ir užpakalių spardymą. Jis nesakė baltųjų užpakalių ir aš buvau jam už tai labai dėkinga. Tačiau žinojau, kad būtent tai jis turi galvoje.

Jo viduje kažkas atsirado, ko nebuvo anksčiau. Neapykanta, įtampa, pyktis. Dabar jis priminė dujinį šildytuvą, tamsoje žybsintį mėlynos liepsnos žiedą su drėgnais akių kontūrais.

Zakas pasakodavo apie riaušes Niudžersyje, kaip policininkai lazdomis sumušė akmenis svaidžiusius juodaodžius berniukus, apie Molotovo kokteilius, apie demonstracijas prieš rasinę diskriminaciją, teisėtus reikalavimus, Malkolmą X53, afroamerikiečių vienybės grupę, kuri sumokėjo kukluksklanui jų pačių moneta.

Norėjau paklausti Zako: Ar prisimeni, kaip po pušimis valgėme Mėjos pagamintus kolos ledus? Ar prisimeni, kaip dainavai“ Vaivorų kalvą“? Ar prisimeni?

Po savaitę trukusio nepaliaujamo gedėjimo, kai jau pradėjau galvoti, kad visam laikui užsidarysime savo asmeniniuose sielvartinguose pasauliuose ir daugiau niekada kartu nevalgysime ar kartu nebedirbsime medaus namelyje, virtuvėje radau Rozaliną. Ji dengė stalą keturiems asmenims. Ir ne bet kaip, o dėliojo šventadienines kiniško porceliano lėkštes su rausvomis gėlytėmis ir nėriniuotais krašteliais. Neapsakomai apsidžiaugiau, nes atrodė, kad gyvenimas grįžta į įprastas vėžes.

Ant stalo Rozalina padėjo vaškinę žvakę. Pagalvojau, kad pirmą kartą gyvenime valgysiu žvakių šviesoje. O štai koks buvo meniu: troškintas viščiukas, ryžiai ir pupelės su padažu, pjaustyti pomidorai, sausainiai. Ir žvakių šviesa.

Tik pradėjus valgyti, Rozalina paklausė Džunės:

— Tai tekėsi už Neilo ar ne?

Mudvi su Augusta liovėmės kramtyti ir sustingome.

— Čia jau mano reikalas, — atsakė Džunė. — Jeigu tau taip rūpi, ieškok atsakymo.

— Kaip mes sužinosime, jeigu tu nieko nesakai? — atsiliepė Rozalina.

Po vakarienės Augusta iš šaldytuvo išėmė keturis šaltus it ledas kokakolos butelius ir keturis pakelius sūdytų žemės riešutų. Visos žiūrėjome, kaip ji atidaro butelius.

— Čia dabar kas, po galais? — paklausė Džunė.

— Tai Lilės ir mano mėgstamiausias desertas, — atsakė Augusta ir šyptelėjo man. — Mums patinka sumesti riešutus tiesiai į butelį. O judvi galite valgyti atskirai, kaip jums patinka.

— Manau, kad aš valgysiu atskirai, — tarė Džunė pavarčiusi akis.

— Aš norėjau iškepti vaisių tešloje, — pasiteisino Rozalina Džunei, — tačiau Augusta pasakė, kad gersime kolą su riešutais. Ji taip ir pasakė: „Kola ir riešutai“. Lygiai taip pat galima pasakyti „Snarglys ir snarglius“.

— Jos nežino, kas yra skanu, jeigu taip šneka, ar ne, Lile? — nusijuokė Augusta.

— Taip, ponia, — pritariau jai berdama riešutus į savo butelį.

Gėrimas suputojo, o putoms nurimus riešutai ramiai plaukiojo rudame skystyje. Nugėriau gurkšnį ir sučepsėjau iš malonumo: burnoje pajutau palaimingą sūrumo ir saldumo jausmą. Pažvelgiau pro langą, į namo grįžtančius paukštelius, į mėnesienos užlietą centrinę Pietų Karoliną, kurioje aš sėdžiu su trimis moterimis, žvakių šviesoje švytinčiais veidais.

Kai ištuštinome kokakolą, nuėjome į svetainę sukalbėti „Sveikų Marijų“. Pirmą kartą po Mėjos mirties.

Atsiklaupiau ant kilimėlio šalia Džunės, o Rozalina, kaip visada, įsitaisė supamajame krėsle. Augusta atsistojo prie Dievo Motinos rankose laikydama Mėjos priešmirtinį laiškelį. Jis buvo sulankstytas į mažytį oro lėktuvėlį. Augusta įkišo jį į siaurą plyšį, einantį per Dievo Motinos kaklą. Tada paplekšnojo juodajai Marijai per petį ir giliai giliai atsiduso. Atrodė, kad tvankus kambarys vėl atgijo.