Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

Džunė spoksojo į Neilą, o jos veide buvo matyti vidinė kova. Ji turėjo prisiversti ir pasiduoti. Ne tik Neilui, bet ir gyvenimui. Pagaliau Džunė giliai atsiduso ir tarė:

— Gerai. Tekėsiu už tavęs.

Rozalina iš džiaugsmo pliaukštelėjo per šlaunis ir šūktelėjo, o Augusta plačiai plačiai nusišypsojo. Dar niekada jos veide nemačiau tokios didelės šypsenos. Aš tiesiog žiūrėjau tai į vieną, tai į kitą ir bandžiau suvokti šią situaciją.

Neilas prisiartino ir pabučiavo Džunę tiesiai į lūpas. Bučinys buvo toks ilgas, kad net išsigandau, jog jiems gali pritrūkti oro.

— Tuojau pat važiuojame į juvelyrinę parduotuvę rinkti tau žiedo, kol dar neapsigalvojai, — pagaliau tarė Neilas.

Džunė žvilgtelėjo į Augustą.

— Nenorėčiau palikti jų vienų, — tarė ji, tačiau buvo matyti, kad jai tai nėmaž nerūpi.

— Važiuok, — paragino Augusta.

Jiems išėjus Augusta, Rozalina ir aš susėdom valgyti medaus pyragėlio, kol jis dar šiltas, ir aptarti naujausio įvykio. Mūsų laukė ruoša, tačiau būna dalykų, kuriuos reikia nedelsiant aptarti. Mes klausinėjome viena kitos: „Ar matei, kaip žiūrėjo Neilas?“... „Ar gali patikėti, kad jis ją taip pabučiavo?“ Tačiau daugiausia žiūrėjom viena į kitą ir kartojome: „Džunė išteka?“

Pasirengimas Marijos dienai vyko be pertraukėlės. Pirmiausia Augusta paragino mane daryti popierinius kaspinus. Taigi sukarpiau juostelėmis po pakuotę storo mėlyno ir balto krepino55, net prisitryniau pūsles ant abiejų nykščių. Paskui pirštų galais susukau juosteles, kad jos truputį raitytųsi. Po to į kiemą atsitempiau skečiamąsias kopėčias ir sukabinau kaspinus ant mirtų medžių.

Paskui iš darželio išskainiojau visus kardelius ir nupyniau šešių pėdų ilgio girliandą: žiedus sukabinau siūlu. Nors galvojau, kad man niekada nepavyks šitas darbas. Kai paklausiau Augustas, kur man ją padėti, ji atsakė:

— Papuošk furgoną.

Na, žinoma. Kaip aš pati apie tai nepagalvojau?

Paskui išverčiau visus namus ieškodama kalėdinių lempelių, kurias man liepė apsukti aplink verandos laiptus augančius krūmus. Ir niekas neužsiminė, kad dar reikia susirasti ilgintuvą.

Aš dirbau savo darbus, o bemarškinis Zakas įjungė vejapjovę. Sudedamuosius staliukus pastačiau po mirtų medžiais, kad kaspinai kristų žemyn ir mums valgant kutentų veidus. Stengiausi nežiūrėti į Zaką, į jo glotnią prakaituotą odą, į ant kaklo kabaluojančią grandinėlę su jo vardu, į apsmukusius šortus, į siaurą plaukų takelį, prasidedantį po bamba.

Jis neprašytas apkaupė itin apžėlusią kopūstų lysvę. Mojavo kauptuku kažką piktai niurnėdamas, o aš sėdėjau ant laiptų ir krapščiau vaško likučius iš dviejų tuzinų stiklinių žvakidžių. Paskui įstačiau naujas žvakes ir sustačiau jas aplink pievelę, po medžiais, daugiausia į duobutes, kuriose anksčiau augo kopūstų piktžolės.

Verandoje Augusta suko ledų maišytuvą. Prie jos kojų gulėjo grandinių ritinys. Nustebusi spoksojau į jį:

— Kam jis reikalingas?

— Pamatysi, — atsakė.

Šeštą valandą Marijos dienos ruošos darbai jau buvo nuvarę mane nuo kojų, o svarbiausia dalis dar net neprasidėjo. Kai, įvykdžiusi paskutinę užduotį, ėjau į medaus namelį persirengti, į kiemą įsuko Džunė ir Neilas.

Laiminga Džunė artinosi atkišusi ranką, tad galėjau pasigrožėti jos žiedu. Apžiūrėjusi jį nutariau, kad Neilas pranoko save. Tiesa, žiedas nebuvo didelis, bet labai labai gražus: deimantas, įsodintas į sidabrinę kriauklelę.

— Tai pats gražiausias žiedas, kokį kada nors mačiau, — tariau.

Džunė pasukiojo ranką, kad deimantas žėrėtų šviesoje.

— Manau, kad ir Mėjai jis būtų patikęs, — pasakė.

Tuo metu į kiemą įsuko pirmasis Dukterų desantas ir Džunė atkišusi ranką nuėjo prie jų.

Medaus namelyje pakėliau pagalvę patikrinti, ar mamos fotografija ir juodosios Marijos paveikslėlis tebėra savo vietoje.

Šventadienis ar ne, bet šiąnakt privalau iš Augustos išgauti tiesą. Net suvirpėjau nuo šios minties. Atsisėdau ant lovelės nusiraminti ir priglaudžiau savo turtą prie krūtinės.

Apsimoviau švariais šortais, apsivilkau švariais marškinėliais, tvarkingai susišukavau ir grįžau į rausvąjį namą. Sustojusi viską apžvelgiau. Augusta, Džunė, Rozalina, Zakas, Neilas, Otis ir Marijos Dukterys stovėjo aplink nupjautą žolę prie stalelių, kieme tyliai skardėjo jų juokas ir kalbos. Daugybė maisto. Vėjyje plaikstėsi mėlyni ir balti kaspinai. Kalėdų lempelės žibėjo aplink verandą, degė visos žvakės, lėtai leidosi saulė. Kiekviena oro dalelytė žėrėjo raudona šviesa.

Aš visa širdimi myliu šitą vietą, — pasakiau sau.

Dukterys apspito mane — kaip gardžiai aš kvepiu, kokie nuostabūs sušukuoti mano plaukai.

— Lile, ar norėtum, kad padaryčiau tau skrybėlaitę? — paklausė Lunelė.

— Tikrai? Jūs padarytumėte man skrybėlaitę?

Neturėjau supratimo, kur galėčiau dėvėti Lunelės sukurtą skrybėlę, bet labai norėjau turėti tokią, kaip ir jos. Na, bent jau vieną dieną galėčiau būti su ja palaidota.

— Na žinoma, aš padarysiu tau skrybėlaitę. Ji bus neįtikėtina, pamatysi. Kokia spalva tau labiausiai patinka?

— Mėlyna, — atsakė Augusta ir pamerkė man. Ji stovėjo šalia ir klausėsi mūsų pokalbio.

Pirmiausia pavalgėme. Jau žinojau, kad Dukterys valgiui teikia ypatingą reikšmę. Kai baigėme vakarieniauti, mus apgaubė dienos ir nakties šešėlių žaros: vėsino žemę, dengė ją ir dažė vakaro purpuru ir nakties mėliu. Rozalina atnešė meduolių padėklą ir padėjo ant vieno staliuko.

Augusta mostelėjo, kad sustotume ratu aplink stalelį. Prasidėjo Marijos Dienos programa.

— Štai čia — Marijos meduoliai. Dangaus Karalienės pyragėliai, — ištarė ji.

Augusta paėmė vieną pyragėlį, atlaužė kąsnelį ir ištiesė greta stovinčiai Mabelei.

— Tai yra Švenčiausiosios Motinos kūnas, — tarė Augusta.

Mabelė užsimerkė ir išsižiojo, o Augusta padėjo kąsnelį jai ant liežuvio.

Prarijusi meduolį, Mabelė padarė tą patį kaip Augusta — atlaužė kąsnelį ir padavė šalia stovinčiam žmogui. Tai buvo Neilas. Net apsiavusi aukštakulniais bateliais, Mabelė nesiekė penkių pėdų aukščio. Iki Neilo burnos jai tektų palypėti kopėtėlėmis. Tačiau jis susilenkė beveik dvilinkas ir plačiai išsižiojo.

— Tai Marijos kūnas, — tarė Mabelė ir kyštelėjo jam kąsnelį.

Iš tikrųjų aš nieko nežinojau apie Katalikų Bažnyčią, tačiau kažkodėl buvau tikra, kad popiežius nugriūtų visa tai pamatęs. Tik ne brolis Džeraldas. Jis negaištų laiko alpdamas, o tiesiog imtų ruoštis egzorcizmui.

Aš dar niekada nebuvau mačiusi, kaip suaugusieji maitina suaugusiuosius. Žiūrėjau į visa tai išpūtusi akis ir jaučiau, kad tuoj tuoj pravirksiu. Nežinau, kas man pasidarė, tačiau tas ratas, kuriame vieni maitino kitus, pasaulį man padarė gražesnį.

Gyvenime nutinka keisčiausių dalykų. Paaiškėjo, kad šalia manęs stovi Džunė. Išsižiojau, užsimerkiau ir laukiau Motinos kūno, tačiau pirma išgirdau tylų šnibžtelėjimą: „Atsiprašau, kad pradžioje buvau tokia atšiauri“, — o paskui burnoje pasklido meduolio saldumas.

Labai norėjau, kad šalia manęs stovėtų Zakas, kad aš būčiau galėjusi padėti pyragėlį jam ant liežuvio ir pasakyti: Tikiuosi, kad tai sušvelnins tavo požiūrį į pasaulį. Tikiuosi, kad tai suteiks tau švelnumo. Tačiau turėjau atgnybti meduolio Kresei, ir ji užsimerkusi jį suvalgė.

Kai visi vienas kitą pamaitinome, Zakas su Neilu nuėjo į svetainę ir atnešė Kančių Dievo Motiną. Paskui juos sekė Otis, vilkdamas grandinių ritinį. Jie visi sustojo prie raudonojo vežimaičio. Augusta pasilenkė man prie ausies ir tyliai paaiškino: