Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

Sidabrinis stačiakampis nuslydo po marškinėliais, kur šaltas ir tikras pakibo ant mano krūtinės. Zakaris Linkolnas Teiloras ilsėjosi ten, prie mano širdies.

Dabar galėjau bristi iki kaklo.

DVYLIKTAS SKYRIUS

Jeigu bitė motinėlė būtų sumanesnė, tikriausiai apsimestų dar gležnesne. Tačiau ji drovi ir paprasta. Gal dėl to, kad niekada neišskrenda iš avilio, o visas dienas praleidžia įkalinta tamsoje, amžinoje naktyje. Ir amžinai paskendusi darbe... Ji yra avilio motina, ne valdovė, kuri visiems įsakinėja. Ir tai tikras pasityčiojimas iš jos motiniškų instinktų arba gebėjimo rūpintis perais.

„Karalienė turi mirti: ir kitos bičių ir žmonių istorijos“

Laukiau Augustos jos kambaryje. Laukimas — mano gyvenimo būdas. Mokykloje laukdavau, kol mergaitės mane kur nors pakvies. Laukiau, kol T.Rėjus pasikeis. Laukiau, kol pasirodys policija ir nuveš mus į Evergleidso kalėjimą. Laukiau, kol mama atsiųs meilės ženklą.

Mudu su Zaku sukiojomės lauke, kol Marijos Dukterys medaus namelyje baigė apeigas. Paskui padėjome sutvarkyti kieme buvusią netvarką. Aš surinkau lėkštes ir puodelius, o Zakas sulankstė staliukus. Kvinė nusišypsojo ir paklausė:

— Kodėl judu anksčiau išėjote?

— Tai kad labai prailgo, — atsakė Zakas.

— Ak šit kaip, — nutęsė Kvinė, o Kresė sukikeno.

Kai Zakas išėjo, įslinkau į medaus namelį ir iš po pagalvės išsitraukiau mamos fotografiją ir jos juodosios Marijos paveikslėlį. Sugniaužusi juos rankoje, praslinkau pro Dukteris, kurios virtuvėje baigė tvarkyti indus.

— Kur eini, Lile? — pavymui šūktelėjo jos.

Man nepatinka būti nemandagiai, tačiau tąkart nieko atsakiau, tiesiog nesiruošiau tuščiai aušinti burnos. Man tik rūpėjo viską išsiaiškinti apie savo mamą. Daugiau niekas nebuvo svarbu.

Nuėjau tiesiai į Augustos kambarį, kvepiantį vašku. Uždegiau lempą ir atsisėdau ant kedrinės skrynelės, stovinčios lovos kojūgalyje. Gal aštuonis, o gal dešimt kartų sukryžiavau ir vėl ištiesiau rankas. Jos buvo šaltos ir drėgnos. Kaip ir mano mintys. Mano rankos tiesiog nenustygo vietoje, o pirštai patys lankstėsi ir norėjo traškinti sąnarius. Pagaliau pakišau jas po šlaunimis.

Augustos kambaryje buvau tik vieną vienintelį kartą — kai nualpau per Marijos Dukterų susirinkimą ir atsipeikėjau jos lovoje. Tąsyk tikriausiai buvau pernelyg sutrikusi, kad atidžiau apsidairyčiau, nes dabar man viskas atrodė nauja ir nematyta. Galima būtų visą dieną čia vaikštinėti ir viską apžiūrinėti.

Pirmiausia čia viskas buvo mėlyna. Lovatiesė, užuolaidos, kilimėlis, kėdžių apvalkalai, šviestuvai. Tačiau visa tai neatrodė nuobodžiai. Augustos kambaryje buvo bent dešimt mėlynos spalvos atspalvių. Dangaus mėlynumo, ežero mėlynumo, jūros mėlynumo, vandens mėlynumo — viskas mėlyna. Jaučiausi kaip su akvalangu panėrusi į vandenyną.

Ant tualetinio staliuko žmonės paprastai laiko papuošalų dėžutę arba kieno nors įrėmintą nuotrauką. Ant Augustos tualetinio stalelio stovėjo apverstas akvariumas, kurio viduje buvo didžiulis korio gabalas, o ant padėklo susiformavo išvarvėjusio medaus balutės.

Ant komodos žalvarinėse žvakidėse stovėjo apvarvėjusios žvakės. Pagalvojau, kad tai galėtų būti ir mano darbas. Mane nupurtė lengvas šiurpuliukas pagalvojus, kaip galėčiau apšviesti tamsoje skendintį Augustos kambarį.

Priėjau prie knygų lentynos ir apžiūrėjau tvarkingai sudėtas knygas. „Bitininkystės vadovas“, „Bityno mokslas“, „Bitės apdulkintojos“, Tomo Bulfinčo „Mitų amžius“, „Graikijos mitai“, „Medaus apdirbimas“, „Pasaulio legendos apie bites“, „Marija per amžius“. Iš lentynos išsitraukiau pastarąją knygą, pasidėjau ant kelių ir perverčiau paveiksliukus. Kai kur Marija buvo rudakė brunetė, kai kur — mėlynakė blondinė, tačiau visuomet stulbinamai graži. Ji buvo panaši į Mis Amerika gražuolių konkurso dalyvę, Mis Misisipę, nes dažniausiai laimi Misisipės gražuolės. Negalėjau atsispirti pagundai įsivaizduoti, kaip Marija atrodytų su maudymosi kostiumėliu ir aukštakulniais (žinoma, kol dar nebuvo nėščia).

Mane labai nustebino, kad visuose paveiksluose angelas Gabrielius dovanoja Marijai lelijos žiedą. Visur, kur tik jis pasirodo pranešti dar netekėjusiai Marijai, kad ji pagimdys šventąjį kūdikį, rankose jis laiko baltą leliją. Tarsi tai būtų paguoda už visas paskalas. Užverčiau knygą ir padėjau atgal į lentyną.

Pro atvirą langą pūstelėjo švelnus vėjelis. Priėjau artyn ir įsistebeilijau į tamsų giraitės medžių kontūrą, į dylantį mėnulį, tarsi auksinę monetą įspraustą į juodą dangų, kuri tuoj tuoj dzingsėdama nuriedės. Pasigirdo balsai. Moterų balsai. Suspigo ir nutilo. Dukterys išsiruošė namo. Pakedenau plaukus, kelis kartus apėjau kilimą it ruošdamasis prigulti šuo.

Prisiminiau filmuose matytą vaizdą — paprastai visuomet nekaltai myriop nuteistas kalinys Sėdi elektros kėdėje, kamera juda aplink prakaito išpiltą vargšelį, o rodyklė nenumaldomai artėja prie dvyliktos.

Vėl atsisėdau ant kedrinės skrynelės.

Koridoriuje pasigirdo aiškūs, neskubrus žingsniai. Augustos žingsniai. Išsitiesiau. Širdis daužėsi taip smarkiai, kad aidas atsimušė ausyse.

— Taip ir maniau, kad rasiu tave, — įėjusi tarė Augusta.

Troškau bėgti kuo toliau nuo čia, nerti pro duris ar šokti pro langą. Privalai tai padaryti, — sakiau sau, tačiau negalėjau susivaldyti. Privalau žinoti.

— Ar prisimenate... — beveik sušnibždėjau ir atsikrenkščiau. — Ar prisimenate, kad sakėt, jog mums reikia pasikalbėti?

Augusta uždarė duris. Viskas baigta. Tai reiškė: Kelio atgal nėra. Tai reiškė: Viskas.

— Puikiai prisimenu, — atsakė.

Ant skrynutės padėjau savo mamos fotografiją. Augusta priėjo artyn ir paėmė nuotraukėlę.

— Judvi panašios kaip du vandens lašai.

Augusta nužvelgė mane savo didelėmis blizgančiomis akimis, šviečiančiomis varine ugnimi. Troškau bent vieną kartą jomis pažvelgti į pasaulį.

— Čia mano mama, — pasakiau.

— Žinau, mieloji. Tavo mama — Debora Fontanel Ouvens.

Mirkčiodama pažiūrėjau į Augustą. Ji žengtelėjo artyn. Geltona lempos šviesa sublizgo Augustos akiniuose, todėl negalėjau įžiūrėti jos akių. Kiek pasisukau, kad geriau jas matyčiau.

Augusta prisitraukė kėdę nuo komodos prie kedrinės skrynelės ir atsisėdo priešais mane.

— Labai džiaugiuosi, kad pagaliau apie viską pasikalbėsime.

Jos kelis palietė manąjį. Minutę abi tylėjome. Augusta laikė fotografiją, o aš žinojau, kad ji laukia, ką pasakysiu.

— Jūs visą laiką žinojote, kad ji — mano mama? — paklausiau. Nežinojau, ar pykstu, ar jaučiuosi išduota, ar tiesiog esu nustebusi.

Augusta uždėjo delną ant mano rankos ir nykščiu perbraukė odą.

— Kai pasirodei pas mus, pažvelgusi į tave pamačiau keturiolikmetę Deborą. Žinojau, kad Debora turi dukrelę, tačiau pagalvojau: „Ne, čia negali būti ji. Būtų per daug neįtikėtina, jeigu Deboros duktė įžengtų į mano svetainę/’ Kai pasakei, kad tavo vardas Lilė, tą pačią akimirką supratau, kas esi.

Tikriausiai turėjau šito tikėtis. Jaučiau, kad ašaros spaudžia gerklę, ir nė nenumaniau kodėl.

— Bet... bet... jūs nė karto apie tai neužsiminėte. Kodėl man nieko nesakėte?

— Todėl, kad tu dar nebuvai pasirengusi apie ją sužinoti. Nenorėjau rizikuoti, kad vėl nesugalvotumei pabėgti. Norėjau, kad po kojomis pajustumei tvirtą pagrindą, kad tavo širdis nurimtų. Lile, mes turėjome daugybę laiko. Reikia žinoti, kada raginti, o kada laukti, kai įvykiai eina savo keliu. Būtent taip aš stengiausi elgtis.