Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

— Dabar mes atpasakosime Kančių Dievo Motinos istoriją. Sukaustysime ją ir nakčiai nunešim į medaus namelį.

Dievo Motina naktį bus medaus namelyje. Su manimi, — pagalvojau.

Augusta lėtai stūmė vežimaitį per kiemą, o Zakas ir Neilas prilaikė Dievo Motiną. Galiu pasakyti, kad gėlių girlianda aplink vežimaitį labai pagražino vaizdą.

Džunė nešėsi violončelę, o Dukterys, laikydamos degančias žvakes, vorele ėjo paskui vežimaitį ir giedojo: „Marija, jūros žvaigžde, Marija, skaisčiausias mėnuli, Marija, medaus kory.“

Mudvi su Rozalina taip pat pasiėmėme po žvakigalį ir bandėme kartu niūniuoti, tačiau nemokėjome žodžių. Pridengiau delnu liepsnelę, kad vėjas jos neužpūstų.

Prie medaus namelio durų Zakas ir Neilas iškėlė statulą iš vežimaičio ir įnešė į vidų. Širdelė niuktelėjo Otį, kad tasai padėtų jiems įtaisyti Mariją tarp medsukio ir medaus talpyklos.

— Gerai, — tarė Augusta. — Dabar pradėsim apeigas. Sustokime visi pusračiu prie Dievo Motinos.

Augusta nuo pradžios iki pabaigos papasakojo juodosios Marijos istoriją, o Džunė visą laiką grojo labai liūdną melodiją. Kai Augusta prakalbo apie vergus, kurie lietė Dievo Motinos širdį, kad pasisemtų drąsos ir įgautų išminties pabėgti, Džunė visai nutilo.

— Dievo Motina tapo tokia galinga, — kalbėjo Augusta, — kad šeimininkas ją sukaustytą uždarė daržinėje. Tačiau ji išsilaisvino iš grandinių ir išėjo.

— Palaimintoji, šventoji Marija, — murmėjo Violeta.

Neilas ir Otis pakėlė grandines ir ėmė vynioti aplink Dievo Motiną. Žvakių šviesoje žiūrėdama, kaip Otis švaistosi grandinėmis, pagalvojau, kad bus stebuklas, jeigu jis ko nors neužmuš.

— Tačiau kiekvieną kartą, kai šeimininkas sukaustydavo Mariją daržinėje, ji nutraukdavo grandines ir grįždavo pas savo žmones, — tęsė Augusta.

Nutilusi ji apėjo mus ratu ir neskubėdama pažvelgė kiekvienam į akis.

— Sukaustyti bus išlaisvinti. Pažeminti bus išaukštinti. Tai Dievo Motinos pažadas, — garsiai ištarė Augusta.

— Amen, — pridūrė Otis.

Džunė vėl užgrojo, ačiū Dievui, dabar jau daug linksmesnę melodiją. Žvilgtelėjau į Mariją, nuo galvos iki kojų apvyniotą surūdijusiomis grandinėmis. Lauke žaibas perskrodė karščiu pulsuojantį dangų.

Jie visi atrodė paskendę savo apmąstymuose ar panašiuose dalykuose. Visi stovėjo užsimerkę, išskyrus Zaką. Jis spoksojo tiesiai į mane.

Dar sykį žvilgtelėjau į vargšę sukaustytą Mariją. Skaudu buvo ją tokią matyti. „Tai tik istorijos atkūrimas, — sakė Augusta. — Kad prisimintume. Prisiminimai yra viskas.“ Ir vis dėlto man buvo liūdna matyti ją šitaip apraizgytą. Neapkenčiau prisiminimų.

Apsisukau ir išėjau iš medaus namelio į šiltą nakties tylą.

Prie pomidorų lysvės mane pasivijo Zakas ir paėmė už rankos. Mudu kartu praėjome Mėjos sienelę ir tylėdami pasukome į giraitę. Cikados kraustėsi iš proto čirpdamos savo keistas melodijas. Du kartus įsipainiojau į voratinklį ir ant veido pajutau švelnias, plonytes gijas. Man jos labai patiko: nakties išaustas šydas.

Pasiilgau upės. Jos gaivališkumo. Panorau nuoga pasinerti į vandenį ir pajusti, kaip vanduo liečia mano odą. Čiulpti upės akmenis kaip tąkart, kai su Rozalina nakvojome prie upokšnio. Netgi Mėjos mirtis neatgrasė manęs nuo upės. Buvau tikra, kad upė stengiasi būti gera, jeigu jai leidi ramiai sruventi savo gyvenimą. Gali mirti upėje, bet gal gali joje ir atgimti? Kaip avilių formos kapuose, apie kuriuos pasakojo Augusta.

Pro medžius švystelėjo mėnulis. Aš negalėjau atitraukti akių nuo vandens.

Tamsoje vanduo taip švyti. Mudu stovėjome ant kranto ir žiūrėjome į judančias šviesas. Mus gaubė vandens čiurlenimas. Zakas tebelaikė mano ranką ir jaučiau, kad jo pirštai vis tvirčiau spaudžia manuosius.

— Netoli anų mano namų buvo šaltinis, — prabilau. — Kartais eidavau jame pabraidyti. Vieną dieną ten radau žvejojančius berniukus iš kito ūkio. Visas sugautas mažas žuvytes jie buvo suvėrę ant virvelės. Jie sustabdė mane ant kranto ir užmovė tą vėrinį man ant kaklo. Ir dar suveržė, kad negalėčiau nusimauti. Maldavau jų, kad paleistų mane, bet jie tik juokėsi ir sakė: „Kas yra? Ar tau nepatinka žuvyčių karoliai?“

— Bjaurybės, — išsprūdo Zakui.

— Kelios žuvelės jau buvo negyvos, tačiau dauguma išpūtusios akis plakėsi man aplink kaklą. Pagalvojau: jeigu iki kaklo įbrisiu į vandenį, jos galės kvėpuoti. Įbridau iki kelių, bet paskui pasukau atgal. Labai bijojau giliau bristi. Manau, kad padariau didžiulę klaidą. Galėjau jas išgelbėti, bet neišgelbėjau.

— Juk negalėjai amžinai tupėti šaltinyje, — pasakė Zakas.

— Bet galėjau ilgiau pabūti vandenyje. O aš tik maldavau nuimti nuo manęs tą vėrinį. Maldavau. Berniukai liepė man užsičiaupti, sakė, kad aš esu jų žuvelių laikiklis. Ir aš sėdėjau, kol jos visos numirė man prie krūtinės. Kokius metus jas sapnavau. Kartais ir aš būdavau prikabinta prie grandinės kartu su jomis.

— Pažįstu šitą jausmą, — tarė Zakas.

Pažvelgiau jam giliai giliai į akis.

— Kai buvai suimtas... — nežinojau, kaip tai pasakyti.

— Kas? — paklausė.

— Tave tai pakeitė, ar ne?

— Žinai, Lile, kartais man taip pikta, kad noriu ką nors užmušti, — atsakė Zakas žiūrėdamas į vandenį.

— Tie berniukai, kurie man uždėjo žuvelių vėrinį... jie irgi buvo pikti. Jie pyko ant viso pasaulio, kad jis toks yra. Zakai, pažadėk man, kad nebūsi toks kaip jie.

— Aš nenoriu būti toks kaip jie, — tarė jis.

— Aš irgi.

Zakas palinko arti arti ir pabučiavo mane. Iš pradžių mano lūpas palietė tarsi drugelio sparnas, paskui jo burna prasivėrė ir apglėbė manąją. Aš jam atsakiau. Jo bučinys buvo švelnus, bet drauge ir alkanas. Man patiko jo skonis, jo odos kvapas, tai, kaip jo lūpos prasižioja ir susičiaupia, prasižioja ir susičiaupia. Jaučiau, kad plaukiu šviesos upe. Mane lydi žuvys. Žuvų vėrinys. Kūną užliejo malonus troškimas, po mano oda pulsavo gyvybė, mane užliejo meilės banga, tačiau prie savo širdies vis tiek jutau mirštančias žuveles.

Zakas atitraukė lūpas ir pažvelgė į mane degančiomis akimis.

— Niekas nepatikės, kaip man bus sunku šiemet mokytis. Toji kalėjimo kamera verčia mane gauti geriausius pažymius.

Tačiau kai šie metai praeis, niekas negalės manęs sulaikyti. Išvažiuosiu iš čia mokytis į koledžą.

— Žinau, kad taip ir padarysi, — pasakiau. — Tikrai padarysi.

Tai nebuvo tik žodžiai. Aš pažįstu žmones ir tikrai žinau, kad Zakas bus advokatas. Artėja permainos, netgi į Pietų Karoliną — tiesiog galima jas užuosti ore — ir Zakas padės jas atnešti. Jis bus vienas iš tų laisvės vedlių, apie kuriuos kalbėjo Martinas Liuteris Kingas. Man labai patiko taip galvoti apie Zaką. Vedlys.

Zakas atsisuko į mane ir neryžtingai trypčiodamas ištarė:

— Noriu, kad žinotum... — pradėjo jis, bet nutilo žvelgdamas į medžių viršūnes.

— Ką turėčiau žinoti? — žengtelėjau artyn.

— Kad... kad labai man patinki. Aš visą laiką galvoju apie tave.

Man toptelėjo mintis pasakyti, kad jis daug ko apie mane nežino, o jeigu sužinotų, gal aš jam taip labai nepatikčiau. Tačiau tik nusišypsojau ir pasakiau:

— Tu man irgi labai patinki.

— Lile, dabar mes negalime būti kartu. Bet aš išvažiuosiu ir vieną dieną kuo nors tapsiu. Tada grįšiu, susirasiu tave ir mudu būsime kartu.

— Prisieki?

— Prisiekiu, — atsakė Zakas. Jis nusiėmė grandinėlę su savo vardu ir užkabino man. — Tu mane prisiminsi, ar ne?