Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

— Štai taip, — pasakė Augusta.

Po Mėjos mirties miegojau jos kambaryje su Rozalina. Tačiau tą vakarą lipdama laiptais su Rozalina netikėtai tariau:

— Žinai, ką? Manau, kad aš grįšiu į medaus namelį.

Supratau, kad noriu turėti tik savo kambarį. Rozalina įsirėmė į šonus.

— Gerasis Viešpatie! Ir taip kalbi po to, kai sukėlei tokį vėją, kad aš kraustausi ir palieku tave vieną! O dabar tu pati nori mane palikti.

Iš tikrųjų jai visai nerūpėjo, kad aš noriu išsikraustyti. Ji tiesiog negalėjo praleisti progos mane paerzinti.

— Na gerai, eime, padėsiu tau pernešti daiktus, — pridėjo.

— Turi galvoje, jau dabar ?

— Nėra geresnio laiko už dabar, — paaiškino man.

Manau, kad ji irgi norėjo turėti tik savo kambarį.

Kai Rozalina išėjo, apsidairiau savo senajame medaus namelio kambaryje. Čia taip ramu. Mano galvoje sukosi mintis, kad rytoj tokiu metu jau būsiu papasakojusi visą tiesą ir viskas bus kitaip.

Išsitraukiau iš krepšio mamos fotografiją ir juodosios Marijos paveikslėlį, kad turėčiau ką parodyti Augustai, ir pasikišau po pagalve. Tačiau, kai užgesinau šviesą, mano kieta siaura lovelė prisipildė baimės. Supratau, kad viskas gali sugriūti. Mane uždarys į mergaičių kalėjimą Floridos pelkyne, Evergleidse. Nežinau, kodėl pagalvojau apie Evergleidsą. Tikriausiai dėl to, kad visuomet maniau, jog tai pati blogiausia vieta kalėti. Vien ką reiškia aligatoriai ir gyvatės! Jau nekalbu apie beprotišką karštį, nes ir ant Pietų Karolinos šaligatvių žmonės gali kepti ne tik kiaušinienę, bet ir šoninę bei dešreles. Negalėjau įsivaizduoti, kaip Floridoje įmanoma kvėpuoti. Aš ten užtrokšiu ir daugiau nebematysiu Augustos.

Visą naktį mane kaustė baimė. Būčiau bet ką atidavusi, kad tik būčiau galėjusi grįžti į Mėjos kambarį ir klausytis Rozalinos knarkimo.

Po tokios neramios nakties kitą rytą ilgai miegojau. Be to, jau buvau įpratusi tinginiauti, nes medaus namelyje nevyko jokia veikla. Iš rausvojo namo iki pat mano lovelės atsklido kepamo pyrago kvapas, pakuteno mano šnerves ir pažadino.

Atėjusi į virtuvę radau nuo galvos iki kojų miltuotas Augustą, Džunę ir Rozaliną, kepančias mažulyčius meduolio dydžio vienasluoksnius pyragėlius. Dirbdamos jos dainavo ir kaip supremės, marveletės ir kristalės pagal „Da Doo Ron Ron“54 kraipė užpakalius.

— Ką čia veikiate? — paklausiau šyptelėjusi tarpduryje.

Jos nustojo dainuoti ir kikendamos ėmė kumščiotis ir markstytis.

— Ooo, tik pažiūrėkit, kas atsikėlė, — vyptelėjo Rozalina.

Džunė buvo apsiavusi levandų spalvos kelnėmis iki blauzdų, šonuose susegtomis saulučių pavidalo sagutėmis. Dar niekada nebuvau mačiusi tokių kelnių. Ji tarė:

— Mes kepame pyragus Marijos dienos proga. Jau pats laikas ir tau prie mūsų prisidėti. Nejaugi Augusta tau nieko nepasakojo apie Marijos dieną?

— Ne, ponia, nieko nepasakojo, — atsakiau žvilgtelėjusi į Augustą.

Augusta nusišluostė rankas į prijuostės skverną — šiandien ji dėvėjo vieną Mėjos prijuosčių, tokią su raukinukais ant petnešėlių — ir pasakė:

— Tikriausiai pamiršau. Jau penkiolika metų kiekvieną rugpjūtį tokiu metu švenčiame Marijos dieną. Eikš, papusryčiauk ir galėsi mums padėti. Turime tiek darbų, kad nežinau, kaip viską spėsime.

Prisipyliau dubenėlį ryžių traškučių ir pieno mėgindama apmąstyti visą šitą traškią informaciją. Kaip dabar man pasikalbėti su Augusta apie tokius svarbius savo gyvenimo dalykus, kai vyksta tokie dalykai?

— Prieš tūkstantį metų moterys darė tą patį, — tarė Augusta. — Kepė pyragus Marijai jos šventės proga.

Džunė žvilgtelėjo į mano sutrikusį veidą.

— Šiandien Ėmimo į dangų šventė. Rugpjūčio penkioliktoji. Tik nesakyk, kad nieko apie tai nežinai.

Na taip, žinoma, Ėmimo į dangų šventė. Kas antrą sekmadienį brolis Džeraldas apie tai pamokslauja. Žinoma, kad nieko apie tai nežinau. Taigi papurčiau galvą.

— Na, mūsų bažnyčioje apie Mariją paprastai kalbama tik per Kalėdas.

Augusta nusišypsojo ir panardino medinę šlakstyklę į medaus kubiliuką, stovintį ant spintelės prie skrudintuvės. Tepdama medumi kiekvieną pyragėlį, ji papasakojo visas Žolinės smulkmenas: tai tik Ėmimas į dangų, nieko daugiau, tik Marijos pakilimas į dangų. Marija mirė ir prisikėlė, o tarp raibuliuojančių debesų ją apsupo angelai.

— Mėja šitą šventę vadino Marijos diena, — tarė Džunė.

— Tai ne tik Ėmimas į dangų, — pridūrė Augusta dėliodama pyragėlius ant grotelių. — Tai ypatingas Mūsų Kančių Motinos minėjimas. Mes atkuriame jos istoriją. Ir dar dėkojame už medaus derlių. Dalyvauja Marijos Dukterys. Tai dvi pačios mieliausios mūsų metų dienos.

— Jūs švenčiate dvi dienas?

— Pradėsime šį vakarą ir baigsim rytoj po pietų, — atsakė Augusta. — Paskubėk pusryčiauti. Tau reikės paruošti kaspinus ir nupinti girliandas, pakabinti Kalėdų lemputes, sustatyti žvakides, nuplauti furgoną ir išnešti grandines.

Pagalvojau: „Ei ei, minutėlę. Nuplauti furgoną? Pakabinti kalėdines lemputes? Išnešti grandines? Grandines? “

Man dedant dubenėlį į kriauklę, kažkas pasibeldė į duris.

— Jeigu čia ne kvapniausias Tiburono namas, tai aš esu beždžionės dėdė, — įeidamas tarė Neilas.

— Manau, kad tau pasisekė išsisukti nuo tokios giminystės, — atsiliepė Džunė.

Ji pasiūlė svečiui medaus pyragėlį, tačiau tasai papurtė galvą nesąmoningai išsiduodamas, kad atėjo kažkokiu kitu tikslu. Paprastai Neilas neatsisako vaišių. Niekada. Dabar jis neryžtingai mindžikavo virtuvės viduryje nuo vienos kojos ant kitos.

— Ko tau reikia? — paklausė Džunė.

Neilas atsikrenkštė ir pasikasė žandenas.

— Aš... aš užėjau, tikėjausi šnektelėti su tavimi.

Jis taip tvirtai ištarė tuos žodžius, kad Džunė prisimerkusi akimirką žiūrėjo į jį.

— Tu sveikas?

— Visiškai, — atsakė jis kišdamas rankas į kišenes ir vėl jas ištraukdamas. — Aš tik noriu šnektelėti su tavimi.

— Gerai, aš klausau, — tarė Džunė atsisukusi.

— Pagalvojau, mes galėtume pasivažinėti.

— Neilai, jeigu dar nepastebėjai, aš iki ausų paskendusi darbuose, — apsidairė ji po virtuvę.

— Matau, bet...

— Klausyk, ar gali tiesiog pasakyti, kas yra? — sušnypštė Džunė jau pradėdama irzti. — Kas čia taip dega?

Pašnairavau į Augustą. Toji sučiaupė lūpas ir dėjosi labai užsiėmusi. O Rozalina, priešingai, metė vaidinti dirbančią ir dairėsi čia į Džunę, čia į Neilą. Ir vėl į Džunę.

— Po šimts! — tarė jis. — Atėjau šimtąjį kartą paklausti, ar tekėsi už manęs?

Aš numečiau šaukštelį į kriauklę. Augusta nuleido rankoje medaus šlakstyklę. Džunė išsižiojo ir netarusi nė žodžio vėl susičiaupė. Visos stovėjome ir žiūrėjome.

Nagi. Nešvaistyk laiko veltui ir pradėk gyventi.

Namas sugirgždėjo kaip girgžda visi seni namai. Neilas dėbtelėjo į duris. Pajutau, kad sudrėko mano marškinėlių pažastys. Tokį jausmą patyriau penktoje klasėje. Tąkart mokytoja lentoje užrašė kažkokią nesąmonę, atrodo, blamdsyr, o mes turėjome per dvi minutes, kol ji paskambins varpeliu, iššifruoti žodį dramblys. Aš visa suprakaitavau, kad tik aplenkčiau skambutį. Dabar jaučiausi taip pat. Atrodė, kad Neilas eina durų link, o Džunė laukia, ką pasakys jos širdis.

— Džune, nestovėk išsižiojusi. Pasakyk ką nors, — paragino Rozalina.