Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

— Negalėjau patikėti, kai misteris Forestas man papasakojo apie Mėją, — tarė Zakas.

Mes grįžome į namą, kad Kleitonas ir Zakas galėtų pabūti prie karsto. Gaila, kad nesusigarbanojau plaukų. Kad nepasidariau kokio kuodo, — pagalvojau.

Visi susirinkom prie Mėjos. Kleitonas nulenkė galvą, o Zakas įdėmiai žiūrėjo Mėjai į veidą. Taip visi ir stovėjome. Rozalina ėmė tyliai niūniuoti, tačiau netrukus liovėsi. Pamaniau, kad jai nejauku. Pažvelgiau į Zaką — jo skruostais riedėjo ašaros.

— Labai atsiprašau, — tarė jis. — Tai aš kaltas. Jeigu iš karto būčiau pasakęs, kas metė tą butelį, manęs nebūtų areštavę ir to nebūtų nutikę.

Buvo naivu tikėtis, jog Zakas nesupras, kad jo areštas nuvedė Mėją prie upės. Nors aš tikėjausi.

— Kas tau pasakė? — paklausiau.

Jis mostelėjo ranka tarsi sakydamas: „Nesvarbu“.

— Otis pasakė mano mamai. Ji nenorėjo man nieko sakyti, tačiau suprato, kad anksčiau ar vėliau aš vis tiek tai sužinosiu, — Zakas nusišluostė veidą. — Norėčiau, kad...

Augusta pasilenkė ir palietė Zako ranką.

— Žinai, dabar galiu sakyti, kad jeigu būčiau nieko neslėpusi ir iš karto papasakojusi Mėjai apie tavo areštą, nieko nebūtų nutikę. Arba jeigu tą vakarą nebūčiau išleidusi Mėjos, nieko nebūtų nutikę. O jeigu nebūčiau taip ilgai delsusi jos ieškoti... — Augusta pažvelgė į Mėją. — Zakai, Mėja tiesiog taip pasielgė, ir viskas.

Labai bijojau, kad jie gali imti save kaltinti. Kaltės jausmas baisiai gajus.

— Ar gali man padėti apdengti avilius? — išeidama Augusta paklausė Zako. — Prisimeni, kaip darėm mirus Esterai? Estera buvo Marijos Duktė. Ji pernai mirė, — paaiškino man.

— Žinoma, kad galiu likti ir padėti, — atsakė Zakas.

— Lile, nori eiti drauge? — pasiteiravo Augusta.

— Taip, ponia.

Apdengti avilius. Neįsivaizdavau, ką tai reiškia, tačiau nė už penkiasdešimt dolerių nebūčiau praleidusi tokios akimirkos.

Kai Kleitonas atsisveikino, mes užsidėjome veido tinklelius ir nuėjome prie avilių. Nešėmės glėbį juodo krepo audinio, sukarpyto didžiuliais gabalais. Augusta mums parodė, kaip apdengti avilius, prispausti audinį su plyta ir patikrinti, ar neuždengta laka.

Stebėjau, kaip sunėrusi rankas po smakru Augusta stabteli prie kiekvieno avilio. Kam to reikia? Labai knietėjo sužinoti, tačiau viskas labai priminė šventą ritualą, kurio nenorėjau trukdyti.

Kai apdengėme visus avilius, sustojome po pušimis ir apžvelgėme mažą juodų namukų miestelį. Gedulo miestas. Iš po juodos drapiruotės sklido niūrus dūzgesys, tylus ir ilgas it rūko sirena, sklindanti naktį per jūrą.

Augusta nusiėmė tinklelį ir tvirtai apkabinusi mudu su Zaku nusivedė prie lauko kėdžių. Susėdom atsukę saulei nugaras ir žvelgėme į raudų sienelę.

— Senovėje bitininkai visada apdengdavo avilius, jeigu mirdavo šeimos narys, — paaiškino Augusta.

— Kodėl? — paklausiau.

— Uždengti avilius reikia dėl to, kad bitės neišskristų. Matai, bitininkai labiausiai nenori, kad jų bitės paliktų mirties aplankytus namus. Jeigu namuose gyvena bitės, reiškia, jog mirusysis vėl atgims.

— Tikrai? — mano akys plačiai plačiai išsiplėtė.

— Papasakokite jai apie Aristėją, — tarė Zakas.

— Ak taip, Aristėjas. Kiekvienas bitininkas turėtų žinoti šitą istoriją.

Augusta man nusišypsojo. Supratau, kad tuoj išgirsiu bitininkų įvadinio kurso antrąją dalį. Pirmoji dalis buvo geluonis.

— Aristėjas buvo pirmasis bitininkas. Vieną dieną visos jo bitės mirė. Tai buvo dievų bausmė už kažkokį blogą Aristėjo darbą. Dievai paliepė jam už atgailą paaukoti jautį, po devynių dienų grįžti prie skerdenos ir pažiūrėti į vidų. Aristėjas padarė, kaip jam buvo liepta, o grįžęs pamatė, kaip iš negyvo jaučio išskrido bičių spiečius. Tai buvo atgimusios jo bitės. Aristėjas suleido jas į avilius, ir nuo tada žmonės tiki, kad bitės yra galingesnės už mirtį. Dėl šios priežasties Graikijos valdovai savo kapus darydavo avilio formos.

Zakas sėdėjo alkūnėmis parėmęs kelius ir apžiūrinėjo žolės lopinėlį, vis dar vešlų ir smaragdo žalumo nuo mūsų šokio aplink purkštuką.

— Kai bitė skrenda, siela prisikelia, — tarė jis.

Sutrikusi žvilgtelėjau į jį.

— Tai senas priežodis, — paaiškino Augusta. — Jis reiškia, kad žmogaus siela atgims naujam gyvenimui, jeigu netoliese gyvena bitės.

— Ar taip parašyta Biblijoje? — paklausiau.

— Ne, — nusijuokė Augusta. — Tačiau, kai krikščionys slapstėsi nuo romėnų katakombose, ant sienų piešdavo bites. Kad primintų vieni kitiems, jog vieną dieną mirusieji prisikels.

Pasikišau rankas po šlaunimis ir sėdėjau bandydama įsivaizduoti katakombas, kad ir kas jos būtų.

— Ar manote, kad apdėję avilius juodu audiniu mes padėsime Mėjai patekti į dangų? — paklausiau.

— Dieve mano, žinoma, kad ne, — atsakė Augusta. — Juodą medžiagą uždėjome dėl savęs. Kad prisimintume, jog gyvenimas yra kelionė į mirtį, o mirtis apsisuka ir vėl užleidžia vietą gyvenimui.

Atsilošiau krėsle ir pažvelgiau į dangų. Koks jis bekraštis. Ir galėtų nusileisti ant pasaulio kaip dangtis ant avilio. Dabar labiausiai norėjau, kad palaidotume Mėją avilio formos kape. Kad ir aš galėčiau tokiame atgulti ir prisikelti.

Marijos Dukterys pasirodė apsikrovusios maistu. Paskutinį kartą Kvinė ir jos duktė Violeta buvo užsidėjusios mažiausias skrybėlaites iš visos kompanijos. O šį kartą jos buvo visai vienplaukės. Man atrodo, kad Kvinė nemėgo slėpti savo baltų plaukų ir labai jais didžiavosi. O Violeta, kuriai jau buvo mažiausiai keturiasdešimt, neleido sau užsidėti skrybėlaitės tik todėl, kad jos motina buvo vienplaukė. Jeigu Kvinė nueitų į virtuvę ir įkištų galvą į orkaitę, Violeta padarytų tą patį.

Lunelė, Mabelė, Kresė ir Širdelė dėvėjo juodas skrybėlaites — palyginti su anomis, visai neįspūdingas. Tik Lunelės skrybėlės vualis ir plunksna buvo raudoni. Vos įėjusios visos nusiėmė skrybėlaites ir surikiavo ant pianino į eilutę. Taip ir norėjosi paklausti: Kam visa tai?

Jos atsinešė pjaustyto kumpio, išdėliojo keptą viščiuką, ant įdarytų kiaušinių pabarstė paprikos. Mes turėjom žaliųjų pupelių, makaronų, sūrio ir karamelinio pyrago. Visa tai buvo laidotuvių patiekalai. Stovėdamos valgėme virtuvėje iš popierinių lėkščių ir kalbėjomės, kaip Mėjai visai tai patiktų.

Kai prisivalgėme tiek, kad norėjome tik snustelėti, nuėjom į svetainę ir susėdome prie Mėjos. Dukterys paleido ratu medinį dubenį, pripildytą kažko, ką jos vadino mana. Tai buvo sūdytas saulėgrąžų, sezamo, moliūgų ir granatų sėklų mišinys, apšlakstytas medumi ir pakepintas. Jos valgė saujomis ir kalbėjo, kad niekada negalvojusios, jog teks sėdėti be mirusiosios ir valgyti grūdus. Jos paaiškino, jog grūdai apsaugo nuo širdgėlos.

— Ji atrodo tokia graži. Juk ji tikrai atrodo labai graži? — tarė Mabelė.

— Kad ji tokia graži, tai gal reikėtų išstatyti ją laidojimo namų lange? — šniurkštelėjo Kvinė.

— Ai, Kvine! — šūktelėjo Mabelė.

Kresė pastebėjo, kad mudvi su Rozalina nieko nesuprantame, ir paaiškino:

— Laidojimo namai mieste išeina langu į gatvę. Kažkada ten buvo bankas.

— O dabar jie prie lango pastato atidarytą karstą. O praeiviai į dėžutę meta grynuosius, — tarė Kvinė. — Žmonės gali atvažiuoti ir nė neišlipę iš automobilio susimokėti už pagarbą. Kartais netgi būna svečių knyga, kurioje galima pasirašyti.