Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

— Vadinasi, tu esi našlaitė? — paklausė policininkas.

Tai buvo tas pats aukštas ežiuku kirptas Edis Hazelvurstas, kuris kalėjime palydėjo mudvi su Augusta pas Zaką.

Mudvi su Rozalina sėdėjome svetainėje supamosiose kėdėse, kol jis stovėjo priešais mus laikydamas rankose mažą bloknotėlį, pasiruošęs užsirašyti kiekvieną mūsų žodį. Kitas policininkas lauke šmirinėjo aplink raudų sienelę. Tik niekaip negalėjau suprasti, ką jis tikėjosi ten rasti.

Mano kėdė taip smarkiai suposi, kad kiekvieną akimirką galėjau šleptelėti ant grindų. Rozalina tebebuvo sustingusi — jos veidas atrodė bejausmis.

Kai suradusios Mėją grįžome namo, Augusta pasitiko abu policininkus, o mums su Rozalina liepė lipti į viršų.

— Lipkit į viršų ir išsidžiovinkite, — tarė man.

Nusispyriau batus ir stovėdama viršuje prie lango tryniausi rankšluosčiu. Mudvi stebėjome, kaip du vyrai iš greitosios pagalbos automobilio ant neštuvų parnešė Mėją iš miško, paskui klausėmės, kaip abu policininkai klausinėjo Augustos ir Džunės visokiausių dalykų. Jų balsai laiptine kilo aukštyn. Taip, pastaruoju metu ji buvo truputį prislėgta. Na, iš tikrųjų, ji visą laiką būdavo daugiau ar mažiau prislėgta. Tokia jos būklė. Ji nemokėjo atskirti savo ir kitų žmonių skausmo. Ne, mes neradom raštelio. Autopsija? Taip, mes suprantame.

Misteris Hazelvurstas norėjo pasikalbėti su mumis visomis, todėl mes turėjom nusileisti žemyn. Papasakojau jam viską tiksliai nuo tos akimirkos, kai Mėja pakėlė telefono ragelį, iki tada, kai radome ją upėje. Tada jis ėmė klausinėti asmeninių dalykų. Ar aš esanti ta pati mergaitė, kuri aną savaitę buvo atėjusi į kalėjimą aplankyti vieno juodaodžio berniuko? Ką aš čia veikianti? Kas tokia esanti Rozalina?

Papasakojau viską: kad mano mama mirė, kai dar buvau visai mažytė, kad šią vasarą po traktoriaus avarijos mano tėtis iškeliavo pas Abraomą. Žodžiu, atkakliai kartojau savo istoriją. O Rozalina, pasakiau, yra mano auklė.

— Manau, jūsų nuomone, aš esu našlaitė, — kalbėjau. — Tačiau iš tikrųjų Virdžinijoje turiu šeimą. Mano tėčio paskutinis noras buvo, kad gyvenčiau su teta Berne. Ji kaip tik laukia mudviejų su Rozalina. Ji arba atsiųs pinigų bilietams, arba pati atvažiuos mūsų pasiimti. Ji vis kartoja: „Lile, laukiu nesulaukiu, kada atvažiuosi pas mane.“ O aš jai atsakiau: „Būsiu pas jus prieš mokslo metų pradžią. Vis dar negaliu patikėti, kad aš jau antrakursė.“

Policininkas prisimerkė lyg bandydamas suvirškinti mano tiradą. Aš sulaužiau visas sėkmingo melo taisykles. Nekalbėk per daug, — kartojau sau, bet niekaip negalėjau sustoti.

— Aš labai džiaugiuosi, kad gyvensiu pas tetą. Jūs nepatikėtumėte, kiek visokiausių niekučių ji man padovanojo. O kiek papuošalų ir meškučių! Tiesiog vieną meškutį po kito.

Aš tik džiaugiausi, kad viso šito negirdi Augusta ir Džunė. Jos su medaus furgonu išvažiavo paskui greitosios pagalbos automobilį, nes norėjo įsitikinti, kad Mėjos kūnas bus saugiai pristatytas į vietą. Blogai buvo, kad kambaryje sėdėjo ir Rozalina. Labai bijojau, kad ji leptelės ką nors nereikalinga ir išduos mus, pavyzdžiui: Iš tiesų mes čia atkeliavome, kai Lilė ištraukė mane iš kalėjimo. Tačiau ji sėdėjo visiškai nebyli, paskendusi savo mintyse.

— Gerai, dar kartą pakartok savo pavardę, — paprašė policininkas.

— Viljams, — pasakiau.

Jau du kartus jam tai sakiau. Kažin, koks Tiburono policininkų išsilavinimas? Tikriausiai visai kitoks negu Silvane.

Atrodė, kad misteris Hazelvurstas dar labiau paaugo.

— Aišku. Tik nesuprantu vieno dalyko: jeigu ruošiatės gyventi Virdžinijoje pas tetą, ką veikiate čia?

Vertimas: Man visiškai neaišku, kodėl baltaodė mergaitė gyvena juodaodžių namuose.

Giliai įkvėpiau ir atsakiau:

— Matote, mano tetai Bernei darė operaciją. Žinote, moteriškos ligos. Taigi štai Rozalina ir pasiūlė: „Gal mudvi imkim ir pagyvenkime Tiburone pas mano draugę Augustą Bautrait, kol teta Berne atsistos ant kojų.“ Kokia prasmė mums ten važiuoti, jeigu ji guli ligoninėje?

Jis tikrai viską sąžiningai užsirašinėjo. Kodėl? — norėjau surikti jam. — Juk kalbame ne apie mane ir Rozaliną ir ne apie tetos Bernės operaciją. Kalbame apie Mėją. Nejaugi nepastebėjote, kad ji mirė?

Dabar turėčiau būti savo kambaryje ir verkti, verkti. Bet privalau sėdėti čia ir pasakoti visokias nesąmones.

— Nejaugi Spartanburge nebuvo baltųjų šeimos, kurioje galėtum gyventi?

Vertimas: Geriau gyventi bet kur, negu gyventi čia, juodaodžių namuose.

— Ne, sere. Aš neturėjau daug draugų. Dėl įvairių priežasčių nelabai pritapau prie tos bendruomenės. Gal dėl to, kad mokykloje buvau pirmūnė. Viena moteriškė bažnyčioje sakė, kad galėčiau gyventi pas ją, kol teta Berne pasveiks, tačiau ji susirgo pūsleline. Todėl taip ir išėjo.

Gerasis Dieve, nutildyk mane.

Dabar policininkas atsisuko į Rozaliną.

— Iš kur pažįstate Augustą?

Sulaikiau kvėpavimą, net nustojau suptis.

— Ji mano vyro pusseserė, — atsakė Rozalina. — Mes su ja palaikėme ryšius ir po to, kai mano vyras paliko mane. Augusta vienintelė šeimoje žinojo, koks jis buvo apgailėtinas liurbis.

Rozalina mirktelėjo man tarytum sakydama: Matai? Tu nesi vienintelė, gebanti bet ką malti liežuviu.

Edis Hazelvurstas užvertė bloknotą ir mostelėjo man pirštu, kad eičiau kartu. Peržengęs slenkstį jis sustojo ir tarė:

— Paklausyk mano patarimo ir paskambink savo tetai, kad kuo greičiau tave pasiimtų. Net jeigu ji dar ne visai pasveiko. Juk čia gyvena juodaodžiai žmonės. Ar supranti, ką noriu pasakyti?

Suraukiau kaktą:

— Ne, sere, nelabai.

— Sakau, kad tau netinka čia gyventi, kad nereikėtų... na, žemintis.

— Šit kaip.

— Aš netrukus grįšiu. Ir labai norėčiau čia tavęs nerasti. Sutarėme?

Jis nusišypsojo ir uždėjo savo milžinišką ranką man ant galvos. Tarytum būtume du baltieji žmonės, turintys bendrą paslaptį.

— Gerai.

Uždariau paskui jį duris. Ir tą pačią akimirką pratrukau. Kūkčiodama grįžau į svetainę. Rozalina apkabino mane ir išvydau, kad jos veidu irgi rieda ašaros.

Vėl užlipome į viršų ir nuėjome į Mėjos kambarį. Rozalina pakedeno savo patalynę ir paliepė:

— Gulkis.

— O kur tu miegosi?

— Štai čia, — atsakė ir nuklojo Mėjos lovatiesę — rausvų ir rudų kvadratėlių vilnonį apklotą, kurį Mėja buvo nunėrusi vąšeliu.

Rozalina įsiropštė į lovą ir paslėpė veidą pagalvėje. Supratau, kad ji uodžia Mėjos kvapą.

Tikriausiai galvojate, kad sapnavau Mėją. Tačiau sapne pas mane atėjo Zakas. Negaliu tiksliai papasakoti, ką sapnavau. Pabudau lengvai dūsuodama ir žinodama, kad tai buvo jis. Jis buvo toks artimas ir tikras, tarsi sėdėdama būčiau ranka lietusi jo skruostą. Paskui prisiminiau, kur jis, ir mano širdį prislėgė neapsakomas sunkumas. Įsivaizdavau, kaip jis sėdi ant gulto, apsiavęs, galbūt kaip tik dabar nemiega, guli ir žiūri į lubas, ir klausosi kitų berniukų alsavimo.

Kitame kambario gale kažkas sukrebždėjo. Labai išsigandau. Tai buvo vienas tų keistų momentų, kai nelabai suvoki, kur esi. Apsimiegojusi dar galvojau, kad esu medaus namelyje, tačiau tą pačią akimirką lovoje apsivertė Rozalina. Tuomet prisiminiau Mėją. Prisiminiau ją upėje.

Turėjau atsikelti, nuslinkti į tualetą ir apsipilti veidą šaltu vandeniu. Stovėdama blausioje naktinės lempelės šviesoje žvilgtelėjau žemyn ir pastebėjau, kad vonios kojelės apautos raudonomis kojinėmis. Tai buvo Mėjos darbas — apauti porcelianines vonios kojas. Negalėjau susilaikyti nenusišypsojusi. Niekada nepamiršiu šito Mėjos bruožo.