Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

Buvo taip ramu. Kaip galėjau ant jos pykti? Juk elgiausi taip pat. Dėl tų pačių kilniadvasiškų priežasčių slėpiau viską, ką žinojau.

— Man pasakė Mėja, — ištariau.

— Ką tau pasakė Mėja?

— Pamačiau, kaip ji barsto tarakonams kvietinių sausainių ir zefyrų takelį. Tėtis kartą man pasakė, kad mama elgėsi taip pat. Tada supratau, kad ji to išmoko iš Mėjos. Todėl ir paklausiau, ar ji kada nors pažinojo Deborą Fontanel. O Mėja ir atsakė, kad pažinojo, kad Debora gyveno medaus namelyje.

Augusta papurtė galvą.

— Dieve mano, kiek daug reikia papasakoti. Ar prisimeni, kaip pasakojau, jog Ričmonde dirbau namų šeimininke, kol gavau mokytojos darbą? Tai va, dirbau tavo mamos namuose.

Mano mamos namuose. Keista buvo įsivaizduoti, kad ji turėjo stogą virš galvos. Gulėjo lovoje, valgė prie stalo, maudėsi vonioje.

— Jūs pažinojote mano mamą vaikystėje?

— Aš ją prižiūrėjau, — atsakė Augusta. — Lyginau jos sukneles, ruošdavau priešpiečius į mokyklą. Jai labai patikdavo riešutų sviestas. Tik jis. Ji galėdavo valgyti riešutų sviestą nuo pirmadienio iki penktadienio.

Giliai atsikvėpiau supratusi, kad nekvėpuoju.

— Ką dar ji mėgo?

— Ji labai mylėjo savo lėles. Sode ruošdavo joms arbatėlę, o aš į jų lėkšteles pridėdavau mažulyčių sumuštinių, — pasakojo Augusta. Minutę patylėjusi, tarsi viską prisiminusi, tęsė toliau. — Jai labai nepatikdavo ruošti namų darbus. Nuolatos turėdavau tai priminti. Vaikytis po namus ir klausinėti, ar jau išmoko skiemenuoti. Vieną kartą Debora įsikorė į medį. Pasislėpė, nes niekaip negalėjo išmokti Roberto Frosto eilėraščio. Radusi ją įsilipau į medį kartu su knyga ir tol neleidau nulipti, kol ji pagaliau viską išmoko.

Užsimerkusi išvydau mamą su Augusta sėdinčias ant šakos ir besimokančias „Stabtelėti prie giraitės snieguotą vakarą“. Aš taip pat mokiausi šį eilėraštį per anglų kalbos pamoką. Nuleidau galvą ir užsimerkiau.

— Lile, mes pasikalbėsime apie tavo mamą, bet pirmiau noriu sužinoti, kaip čia patekai. Gerai?

Atsimerkiau ir linktelėjau.

— Sakei, kad tavo tėtis mirė.

Pažvelgiau į Augustos ranką, kurią ji tebelaikė uždėjusi ant manosios.

— Aš tai išsigalvojau, — pasakiau. — Jis nemirė. Bet jis nusipelnė būti miręs.

— Terencas Rėjus, — ištarė Augusta.

— Jūs pažinojote ir mano tėtį?

— Ne, aš niekada jo nemačiau. Pažįstu jį tik iš Deboros pasakojimų.

— Aš ji vadinu T.Rėjumi.

— Ne „tėčiu“?

— Jis ne toks, kokie būna tėčiai.

— Ką nori pasakyti?

— Jis visą laiką ant manęs rėkia.

— Ant tavęs?

— Jis rėkia ant viso pasaulio. Bet ne dėl to pabėgau.

— Tai dėl ko, Lile?

— T.Rėjus... pasakė, kad mama... — negalėjau sulaikyti ašarų, o mano žodžiai ištrūkdavo ausį rėžiančiais, neatpažįstamais garsais. — Jis pasakė, kad mama mane paliko, kad ji paliko mus abu ir pabėgo.

Krūtinėje subyrėjo stiklo siena, kurios nė nenumaniau ten esant.

Augusta pasislinko artyn ir išskėtė rankas kaip tada, kai, radusi Mėjos atsisveikinimo laišką, atvėrė savo glėbį Džunei. Prisiglaudžiau prie jos ir pajutau, kaip mane apglėbė jos rankos. Atsitiko puikus, žodžiais neapsakomas dalykas: Augusta mane apkabino.

Prisiglaudžiau prie jos taip arti, kad pajutau, kaip Augustos širdis ritmingai tuksi prie mano krūtinės. Jos rankos glostė mano nugarą. Kai žmonės nori, kad nusiramintum, mechaniškai kartoja: Nusiramink, neverk, viskas bus gerai. Augusta to nesakė. Ji ištarė:

— Žinau, tai žeidžia. Išliek savo skausmą. Tiesiog išliek.

Aš taip ir padariau. Prispaudžiau savo veidą prie jos suknelės ir, atrodė, perpyliau visą savo gyvenimo skausmą į jos krūtinę, išliejau su visa savo jėga, o ji nė nekrustelėjo.

Augusta buvo šlapia nuo mano ašarų. Medvilninis suknelės audinys aplink apykaklę buvo prilipęs prie kūno. Man atrodė, kad pro drėgną audinį matau švytinčią tamsią jos odą. Augusta buvo tarsi kempinė, sugerianti viską, ko nebegalėjau išlaikyti.

Ant nugaros jaučiau jos rankų šilumą. Kiekvieną kartą, kai nurimdavau šniurkštelėti nosimi ar įkvėpti oro, girdėjau jos alsavimą. Ramų ir lygų. Įkvėpdavo ir iškvėpdavo. Kai pagaliau nurimau, leidausi sūpuojama jos alsavimo.

Vis dar apsvaigusi nuo jausmų proveržio galų gale atšlijau ir pažvelgiau į Augustą. Piršto galiuku ji perbraukė mano nosį ir liūdnai nusišypsojo.

— Atsiprašau, — išlemenau.

— Nereikia atsiprašinėti, — atsakė.

Ji nuėjo prie spintos ir iš viršutinio stalčiuko ištraukė gražiai sulankstytą, išlygintą baltą nosinaitę. Kamputyje buvo matyti sidabriniais siūlais išsiuvinėta monograma „A. B.“ Augusta švelniai priglaudė nosinaitę man prie veido.

— Noriu, kad žinotumėte, — ištariau, — netikiu tuo, ką pasakė T.Rėjus. Žinau, kad ji niekada manęs nebūtų palikusi. Norėjau viską išsiaiškinti ir įrodyti, kad jis klydo.

Augusta pakėlė ranką ir, taisydamasi akinius, pirštu bakstelėjo į tarpuakį.

— Ir dėl to pabėgai iš namų?

Linktelėjau.

— Ir dar dėl to, kad mudvi su Rozalina mieste truputį prisidirbome. T.Rėjus baisiai pasiuto. Žinojau, kad jeigu pasiliksiu, jis mane ūžės negyvai. Aš pavargau taip gyventi nei gyva, nei mirusi.

— Ką judvi prisidirbote?

Labai nenorėjau to pasakoti. Tiesiog žiūrėjau į grindis ir tylėjau.

— Tu kalbi apie Rozalinos mėlynes ir žaizdas galvoje?

— Ji tik norėjo užsiregistruoti balsavimui.

Augusta prisimerkė lyg bandydama viską suprasti.

— Na, gerai. Gal pradėkime nuo pradžių, ką? Neskubėdama papasakok viską, kas jums nutiko.

Tačiau man pavyko išspausti tik apgailėtinas smulkmenas, nes labai stengiausi nieko nepraleisti: kaip Rozalina mokėsi užrašyti savo vardą, kaip trys vyrai iš jos tyčiojosi, kaip ji kramtomuoju tabaku apdrabstė jų batus.

— Policininkas uždarė mus į kalėjimą, — pasakiau ir nustebau, kaip mano ausyse keistai nuskambėjo tie žodžiai. Galėjau tik įsivaizduoti, kaip juos išgirdo Augusta.

— Į kalėjimą? — nustebo ji. Atrodė, kad jos kaulai sulinko. — Jus uždarė į kalėjimą ? Už ką?

— Policininkas pasakė, kad Rozalina užpuolė tuos vyrus. Bet aš ten buvau. Ji tik gynėsi. Ir viskas.

Augusta stipriai sukando dantis ir išsitiesė.

— Ar ilgai buvote kalėjime?

— Aš — neilgai. Atvažiavo T.Rėjus ir mane pasiėmė, bet Rozalinos nepaleido. O tie vyrai sugrįžo ir ją primušė.

— Dievo Motina! — pasibaisėjo Augusta.

Žodžiai sklandė virš mūsų. Pagalvojau, kad Marijos dvasia slypi visur. Jos širdis, raudona pykčio ugnis, slypi kasdieniuose dalykuose. Ar ne taip sakė Augusta? Čia, visur, tačiau pasislėpusi nuo žmonių akių.

— O kaip Rozalina pagaliau ištrūko iš kalėjimo?

Norint papasakoti kai kuriuos dalykus pirmiausia reikia giliai įkvėpti.

— Rozaliną nuvežė į ligoninę susiūti žaizdų. Aš ten irgi nuėjau. Ir... ir paslapčiomis išvedžiau.

— Dievo Motina! — pakartojo Augusta, atsistojo ir ratu apėjo kambarį.

— Aš niekada nebūčiau to dariusi, bet T.Rėjus pasakė, kad tas vyras, primušęs Rozaliną, baisiausiai nekenčia visų tamsiaodžių ir kad jam nieko nereiškia grįžti ir ją visai užmušti. Aš negalėjau jos ten palikti.

Man buvo baugu, kad visos mano paslaptys pasklido po kambarį. Atrodė, kad atvažiavo šiukšliavežė ir ant grindų išpylė savo apgailėtiną krovinį, o dabar Augusta turi jame kapstytis. Tačiau ne tai mane labiausiai gąsdino. Žiūrėjau, kaip Augusta atsirėmė krėsle ir pažvelgė pro langą. Akys slydo mano viršugalviu ir žvelgė į kažkur, į tvankią naktį, į sielą kamuojančias paslaptis.