Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

— Labai gražiai ištarei, — pagyrė Augusta.

— Aš daug mokiausi.

— Kur pamatei medų?

— Frogmoro troškinių universalinėje parduotuvėje miesto pakraštyje. Paklausiau to vyro su peteliške, iš kur jis gavo medaus. O jis ir papasakojo, kur jūs gyvenate.

— Tai buvo misteris Grėjus, — palingavo galvą Augusta. — Prisiekiu, imu galvoti, kad tau buvo lemta mus surasti.

Aš irgi taip galvojau, neturėjau nė mažiausios abejonės. Tik labai norėjau žinoti, kuo visa tai baigsis. Žiūrėjau, kaip mudvi vienodai laikome rankas ant kelių, kaip vienodai sudėti mūsų delnai, tarsi lauktume kažko nukrentant.

— Gal dar pasikalbėkime apie tavo mamą? — paklausė Augusta.

Linktelėjau. Kiekviena mano kūno dalelė trokšte troško kalbėtis apie ją.

— Kai tik norėsi padaryti pertrauką, tik pasakyk.

— Gerai, — pasakiau.

Nė neįsivaizdavau, kas manęs laukia. Kažkas, kam reikės pertraukos. Kam ta pertrauka? Kad galėčiau šokti iš džiaugsmo? Kad Augusta galėtų mane atgaivinti, kai nualpsiu? Ar pertrauka reikalinga tam, kad turėčiau laiko suvokti visas blogas naujienas?

Netoliese ėmė loti šuo. Augusta palaukė, kol jis nutilo, ir pradėjo pasakoti:

— Pas Deboros mamą praėjau dirbti 1931-aisiais. Deborai tada buvo ketveri. Ji buvo žavingiausias vaikas, tačiau baisi nenuorama. Žodžiu, tikras vijurkas. Pavyzdžiui, ji vaikščiodavo per miegus. Vieną naktį išėjo į lauką ir užlipo kopėčiomis, kurias prie namo paliko stogdengiai. Jos naktiniai pasivaikščiojimai tavo senelę varydavo iš proto.

Augusta nusijuokė.

— O dar tavo mama turėjo įsivaizduojamą draugę. Ar turėjai kada nors tokią draugę? — paklausė manęs.

Papurčiau galvą.

— Jos vardas buvo Tika Ty. Debora garsiai su ja kalbėdavosi, tarytum ji stovėtų priešais mus. Jeigu pamiršdavau Tikai Ty padėti lėkštelę, Debora baisiausiai supykdavo. Vieną kartą padėjau Tikai Ty lėkštelę, o Debora man sako: „Kam ta lėkštutė? Tikos Ty nėra, ji išėjo į kiną.“ Tavo mamai labai patiko Širlė Tempi.

— Tika Ty, — pakartojau norėdama pajausti šito vardo skonį.

— Toji Tika Ty buvo kažkas ypatinga, — pasakojo Augusta. — Kad ir kaip Debora stengdavosi, Tika Ty visuomet viską padarydavo idealiai. Tika Ty visuomet surinkdavo šimtą procentų už egzaminus, gaudavo aukso žvaigždes sekmadieninėje mokykloje, pasiklodavo lovą, išsiplaudavo lėkštelę. Kaimynai sakydavo tavo senelei — ji buvo vardu Sara, — kad reikia nuvesti Deborą pas gydytoją, kuris Ričmonde gydo problemų turinčius vaikus. Bet aš jai pasakiau: „Nesijaudinkit. Tiesiog ji viską nori suprasti savaip. Pamatysit, ji išaugs Tika Ty.“ Taip ir atsitiko.

Kur aš augau, kad nieko nežinojau apie įsivaizduojamus draugus? Supratau, kam jie reikalingi. Kaip viena slapta tavo dalis tau nuolatos primena, kokia galėtum būti, jei tik labiau pasistengtumei.

— Atrodo, kad mudvi su mama nebuvome labai panašios, — pasakiau.

— Buvote. Ji turėjo tokį patį charakterio bruožą, kaip ir tu. Staiga ji imdavo ir iškrėsdavo ką nors, apie ką kitos mergaitės nė nepagalvodavo.

— Pavyzdžiui, ką?

Augusta žvilgtelėjo viršum mano peties ir nusišypsojo.

— Vieną kartą ji pabėgo iš namų. Neprisimenu, kuo tada ji buvo nusivylusi. Sutemus dar ilgai jos ieškojome. O radome susisukusią į kamuoliuką kanalizacijos griovyje. Miegančią.

Šuo vėl pradėjo loti, ir Augusta nutilo. Klausėmės to amsėjimo kaip serenados. Aš užsimerkiau ir bandžiau įsivaizduoti mamą, miegančią griovyje.

— Ar ilgai dirbote pas mano senelę? — paklausiau patylėjusi.

— Ilgokai. Daugiau kaip devynerius metus. Kol gavau mokytojos darbą, apie kurį pasakojau. Nors išėjau, bet mes tebebendravome.

— Tikriausiai jiems labai nepatiko, kad nutarėte persikelti į čia, į Pietų Karoliną?

— Vargšelė Debora verkė kruvinomis ašaromis. Nors tuo metu jai buvo jau devyniolika metų, tačiau ašarojo kaip šešiametė.

Sūpynės liovėsi suptis, nė viena iš mudviejų nemanėme jų įsiūbuoti.

— O kaip mano mama pateko čia?

— Čia aš gyvenau jau dvejus metus, — atsakė Augusta. — Buvau pradėjusi medaus verslą, Džunė mokytojavo. Vieną dieną suskambo telefonas. Tavo mama pasiguodė, kad išverkė visas akis, nes mirė jos motina. Ir vis kartojo: „Pasaulyje daugiau nieko neturiu, tik tave.“

— O kur buvo jos tėtis?

— O misteris Fontanėlis mirė, kai tavo mama tebuvo kūdikis. Aš jo niekada nemačiau.

— Tai ji atsikraustė gyventi čia, pas jus?

— Deboros mokyklos draugė persikėlė gyventi į Silvaną. Ir įtikino ją, kad tai puiki vieta. Pasakė, kad čia galima rasti darbo, kad gyvena daug iš karo grįžusių vyrų. Taigi Debora irgi atvažiavo. Nors manau, kad labiausiai dėl manęs. Manau, kad ji norėjo, jog būčiau netoliese.

Paveikslas ėmė aiškėti.

— Mano mama atvažiavo į Silvaną, — pasakiau, — sutiko T.Rėjų ir ištekėjo už jo.

— Taip ir buvo, — patvirtino Augusta.

Kai mes anksčiau buvome išėjusios į verandą, danguje žibėjo milijonai žvaigždžių, Paukščių Takas švytėjo kaip tikras kelias, kurio gale galima rasti stovinčią mamą, įsirėmusią į šonus. O dabar kieme vyniojosi drėgnas rūkas ir skverbėsi pro verandą. Po akimirkos iš jo pabiro lengvas lietutis.

— Aš tik niekaip negaliu suprasti, kodėl ji už jo ištekėjo, — pasakiau.

— Manau, kad tavo tėtis ne visada buvo toks kaip dabar. Debora daug pasakojo apie jį. Jai patiko, kad tėtis buvo apdovanotas kare. Tavo mama galvojo, kad jis labai drąsus. Jis elgėsi su ja kaip su princese.

Galėjau tik nusijuokti.

— Galiu tvirtai jums pasakyti, kad kalbam ne apie tą patį Terensą Rėjų.

— Žinai, Lile, žmonės keičiasi. Gyvenime nutinka visokiausių dalykų. Neabejoju, kad iš pradžių jis tikrai mylėjo tavo mamą. Esu tikra, kad jis ją tiesiog dievino. O tavo mama tuo mėgavosi. Kaip ir daugelis jaunų motinų, į gyvenimą ji žvelgė labai romantiškai. Tačiau maždaug po šešių mėnesių viskas ėmė keistis. Prisimenu, viename laiške ji pasakojo, kokios nešvarios T.Rėjaus panagės. Dar rašė, kad abejojanti, ar galės gyventi ūkyje, ne mieste. Ir kai jis pasipiršo, Debora jį atstūmė.

— Bet vis tiek ištekėjo, — pasakiau susijaudinusi iki širdies gelmių.

— Vėliau ji apsigalvojo ir sutiko.

— Kodėl? — paklausiau. — Jeigu meilė išblėso, tai kodėl ji tekėjo už jo?

Augusta apkabino mano galvą ir paglostė plaukus.

— Ilgai galvojau, ar pasakyti tau. Bet kai viską žinosi, gal geriau viską suprasi. Mieloji, Debora laukėsi vaikelio, štai todėl ir ištekėjo.

Jaučiau, ką ji pasakys, tačiau žodžiai vis tiek buvo sunkūs kaip kūjis.

— Ji laukėsi manęs ?

Man buvo labai sunku tai ištarti. Ir mamos gyvenimas man buvo per sunkus.

— Iš tikrųjų ji laukėsi tavęs. Debora pasakė, kad maždaug per Kalėdas ištekės už T.Rėjaus. Paskambino man, kad pasakytų.

Nelaukiama, — pagalvojau. — Aš buvau nelaukiamas vaikas.

Ir ne tik tai. Mama susiejo savo gyvenimą su T.Rėjumi tik dėl manęs. Džiaugiausi, kad tamsu, ir Augusta nemato, kaip mane tai prislėgė. Galvoji, kad nori kažką žinoti, o kai sužinai, nori kuo greičiau viską pamiršti. Dabar, kai žmonės manęs klaus, kuo norėčiau būti užaugusi, sakysiu: Užuomarša.

Klausiausi, kaip šnara lietus. Vėjo gūsis užtėškė kelis lašus man ant skruosto. O aš skaičiavau ir lenkiau pirštus.

— Aš gimiau praėjus septyniems mėnesiams po vestuvių.