Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

Paskui paėmiau skardinį kibirėlį ir rėkdama paleidau į sieną. Mečiau iš visų jėgų, sienoje net liko nedidelis įdubimas. Mano ranka jau pavargo, bet dar pakėliau žvakių formelių padėklą ir jį tėškiau į sieną.

Pagaliau ramiai stovėjau žvelgdama į medumi nutaškytas sienas ir grindis. Šviesaus kraujo srovelė vinguriavo mano kairiąja ranka. Nesupratau, kaip galėjau susižeisti. Širdis plakė it pašėlusi. Man atrodė, kad kaip gyvatė išsinėriau iš savo kūno virsdama paklaikusia beprote.

Kambarys sukosi lyg karuselė. Mano skrandis sukosi kartu. Pajutau, jog turiu abiem rankomis atsiremti į sieną, kad galėčiau nusiraminti. Nuėjau prie stalo, ant kurio buvo sudėti medaus stiklainiai, ir atsirėmiau. Negalėjau galvoti, ką daryti. Jaučiausi be galo liūdnai. Ne dėl to, ką padariau, nors tai ir buvo labai blogai. Man buvo liūdna dėl to, kad viskas atrodė tuščia — neliko jausmų, kuriuos jaučiau mamai, nebeliko kuo tikėti, išnyko visos istorijos, su kuriomis gyvenau, kurios man buvo duona ir vanduo. Todėl, kad aš buvau mergytė, kurią ji paliko. Štai kaip viskas pasisuko.

Apžiūrėjau kambarį, kurį paverčiau griuvėsiais, ir pagalvojau, kad rausvajame name kas nors galėjo girdėti, kaip medaus stiklainiai dužo į sieną. Priėjau prie lango ir per tamsą pažvelgiau į kiemą. Augustos kambario langai buvo tamsūs. Krūtinėje sujudėjo širdis. Ji plakė taip sunkiai, lyg kažkas būtų ją primynęs.

Kodėl palikai mane? — sušnibždėjau stebėdama nuo mano kvėpavimo rasoj antį stiklą.

Prigludau prie lango nurimti, paskui nuėjau ir priešais Dievo Motiną apvaliau nuo stiklų nedidelį grindų plotelį. Atsiguliau ant šono, susiriečiau ir apsikabinau kelius. Virš manęs stovėjo medumi aptaškyta ir, atrodo, visai nenustebusi juodoji Marija. Gulėjau tuštumoje išsekusi, ir viskas — netgi neapykanta — paliko mane. Daugiau nebėra ką daryti. Nėra kur eiti. Tik čia, tik dabar, kur yra tiesa.

Pasakiau sau, kad naktį nesikelsiu ir nevaikščiosiu, jeigu nenoriu susipjaustyti kojų į šukes. Užsimerkiau ir pradėjau dėlioti sapną, kurį norėjau susapnuoti. Kaip juodojoje Marijoje tiesiai virš pilvo atsidaro mažytės durelės, o aš ten įsiropščiu į mažytį slaptą kambarėlį. Tai nebuvo tik mano vaizduotė. Augustos knygoje pastebėjau tokį paveikslėlį — Marijos statulą su atvertomis durelėmis, o viduje pilna žmonių, patekusių į paslaptingą paguodos pasaulį.

Pabudau purtoma didelių Rozalinos rankų ir atmerkiau akis į baisią šviesą. Išvydau jos veidą, palinkusį virš manęs, užuodžiau kavos ir vynuogių drebučių aromatą, sklindantį jai iš burnos.

— Lile! — šaukė ji. — Po šimts perkūnų, kas čia nutiko?

Pamiršau, kad ant mano rankos liko sukrešėjusio kraujo. Pažvelgiau į ją, į stiklo šukę it mažą deimančiuką, prikibusį prie susiraukšlėjusios odos. Aplink mane riogsojo sudaužytų stiklainių šukės ir medaus klanai. Ant grindų pritaškyta kraujo.

Rozalina sumišusi stebeilijosi į mane lyg kažko laukdama. Spoksojau pro šalį bandydama nukreipti jos dėmesį. Saulės šviesa slydo Dievo Motina ir krito aplink mus.

— Atsakyk man, — kalbėjo Rozalina.

Prisimerkiau nuo šviesos. Nepajėgiau išsižioti ir pratarti nė vieno žodžio.

— Pažiūrėk į save. Tu visa kruvina.

Mano galva nevalingai linktelėjo nesilaikydama ant kaklo. Žiūrėjau į nusiaubtą kambarį. Jaučiausi sutrikusi, juokinga ir kvaila.

— Aš... aš sudaužiau kelis stiklainius medaus.

— Tai tu čia viską nusiaubei? — nustebo Rozalina, lyg vis dar negalėdama tuo patikėti, tarsi laukdama, jog pasakysiu, kad naktį čia įsilaužė gauja klajojančių plėšikų ir viską ištaškė.

Rozalina taip smarkiai atsikvėpė, kad net plaukai pasišiaušė. Kadangi juos visuomet dengdavo storas lako sluoksnis, tai padaryti nebuvo labai paprasta.

— Viešpatie, kuris esi danguje! — tarė.

Atsistojau pasirengusi gauti pylos, tačiau Rozalina savo storais pirštais suėmė stiklo šukę ir ištraukė iš mano rankos.

— Tave reikia patepti merkurochromu56, kol neįsimetė kokia nors infekcija, — pasakė. — Eime.

Ji atrodė labai įpykusi — tarsi norėtų suimti mane už pečių ir gerai papurtyti, kad išbyrėtų visi dantys.

Sėdėjau ant vonios krašto, o Rozalina tepė mano ranką kažkokiu šaltai geliančiu tepalu. Paskui užlipdė pleistrą ir tarė:

— Na va, dabar bent jau nemirsi nuo kraujo užkrėtimo.

Rozalina uždarė vaistinėlę, kabančią virš kriauklės, ir užtrenkė vonios duris. Stebėjau, kaip ji sėdasi ant tualeto, kaip jos pilvas nusileidžia tarp kojų. Kai Rozalina atsisėdo, viskas išnyko po ja. Aš pritūpiau ant vonios kraštelio ir pagalvojau, kaip gerai, kad Augusta ir Džunė dar tebėra savo kambariuose.

— Na, gerai, — tarė Rozalina. — Tai kodėl ištaškei visą medų?

O aš žiūrėjau į kriaukleles, sudėtas ant palangės. Jaučiau, kad čia tikroji jų vieta, nors mes buvome už šimtų mylių nuo vandenyno. Augusta sakė, kad kiekvienoje vonioje turi būti kriauklelių, kad primintų, jog vandenynas yra jų namai. Ji dar sakė, kad kriauklelės yra vienas mėgstamiausių Dievo Motinos dalykų, kaip ir mėnulis.

Priėjau prie lango ir paėmiau vieną kriauklelę: labai gražią, baltą, su geltonais pakraščiukais. Rozalina sėdėjo ir žiūrėjo į mane.

— Kodėl dabar? — paklausė ji.

— T.Rėjus nemelavo apie mamą, — ištariau. Girdėjau savo žodžius ir man darėsi bloga. — Ji mane paliko. Buvo taip, kaip jis ir sakė. Ji mane paliko.

Akimirką vėl sukilo pyktis ir labai panorau tėkšti kriauklelę į vonią. Tačiau susitvardžiau ir giliai įkvėpiau. Supratau, kad daužymas nesuteikia pasitenkinimo.

Rozalina pasimuistė ir susiėmė rankomis už galvos. Tualeto dangtis sugirgždėjo ir kryptelėjo nuo jos svorio. O aš žiūrėjau į po kriaukle esantį vamzdį, į rūdžių dėmes ant linoleumo.

— Vadinasi, tavo mama vis dėlto paliko tave, — atsiduso ji. — Viešpatie, kaip aš to baiminausi.

Pakėliau galvą. Prisiminiau, kad tą naktį, kai pabėgome iš namų, prie upokšnio papasakojau Rozalinai, ką man sakė T.Rėjus. Norėjau, kad ji nusijuoktų vien iš minties, kad mama galėjo mane palikti, tačiau tąkart ji sudvejojo.

— Tu viską žinojai, ar ne? — paklausiau.

— Nebuvau tikra, — atsakė. — Tai tik nuogirdos.

— Kokios nuogirdos?

Rozalina atsiduso, bet tai buvo daugiau nei atodūsis.

— Po tavo mamos mirties, — pradėjo ji, — girdėjau T.Rėjaus pokalbį telefonu su ta kaimyne, misis Vatson. Jis jai sakė, kad daugiau nebereikią jos pagalbos, kad jis pasisamdė vieną persikų rinkėją. Kadangi kalbėjo apie mane, tai ir pasiklausiau.

Už lango kranksėdama praskrido varna ir paliko vonioje slogų kar kar. Rozalina nutilo laukdama, kol jis išsisklaidys.

Pažinojau misis Vatson iš bažnyčios, ji visada sustodavo nusipirkti iš manęs persikų. Ji buvo labai maloni, tačiau visą laiką žiūrėdavo į mane taip, lyg man ant kaktos būtų parašyta kažkas neapsakomai liūdna ir ji norėtų prieiti ir viską nuvalyti.

Įsikibau į vonios kraštą. Rozalina priėjo artyn, o aš nežinojau, ar šito noriu.

— Girdėjau, kaip tavo tėtis sakė misis Vatson: „Džeine, tu prižiūrėjai Lilę visus tuos mėnesius. Tai buvo daugiau negu pagalba. Nežinau, ką būtume darę be tavęs“, — tęsė Rozalina žiūrėdama į mane ir linguodama galvą. — Visą laiką galvojau, ką tai galėtų reikšti. Viską supratau tada, kai papasakojai, kad T.Rėjus tau sakė, jog mama tave paliko.

— Kaip galėjai man šito nepasakyti? — tariau sukryžiavusi rankas ant krūtinės.