Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

Atsisėdau. Girdėjau, kaip dunksi mano širdis. Galvojau, ar sėdėdama kitame kambario gale Augusta ją girdi. Tuk tuk. Tuk tuk. Kai girdi šitaip garsiai tuksinčią savo širdį, apima ne tik panika, bet ir kažkoks keistai guodžiantis jausmas.

Augusta padėjo dėžę ant lovos ir nukėlė dangtį. Ištiesiau kaklą bandydama žvilgtelėti į vidų, tačiau nieko nebuvo matyti. Pastebėjau tik baltą vyniojamąjį popierių pageltusiais kraštais.

Augusta išėmė mažą ryšulėlį ir išvyniojo.

— Tavo mamos kišeninis veidrodėlis, — ištarė laikydama jį rankoje.

Veidrodėlis buvo ovalo formos, vėžlio kiauto rėmeliuose, nedidesnis už mano delną.

Išlipau iš lovos ir atsisėdau ant grindų, nugarą atrėmiau į lovelės šoną. Truputį arčiau negu pirma. Augusta apsimetė laukianti, kad paimčiau iš jos veidrodėlį. Iš tikrųjų turėjau prisėsti savo rankas, kad jos nesitiestų artyn. Pagaliau Augusta pakėlė veidrodėlį ir pažvelgė į save. Ant sienos už jos sumirgėjo saulės zuikučiai.

— Jeigu tu pažvelgsi į veidrodėlį, pamatysi savo mamą, žiūrinčią į tave, — tarė ji.

Niekada nežiūrėsiu į tą veidrodį, — pagalvojau.

Augusta padėjo veidrodį ant lovos ir, pasiraususi dėžėje, ištraukė plaukų šepetį medine rankena ir ištiesė man. Paėmiau jį nieko negalvodama. Delne keistai jaučiau jo rankeną, vėsią ir nugludintą, lyg ji būtų buvusi pernelyg dažnai laikyta. Pagalvojau, kad mama tikriausiai šukuodavosi šimtus kartų per dieną.

Jau norėjau atiduoti Augustai šepetį, bet pastebėjau tarp šerelių įstrigusį ilgą juodą banguotą plauką. Pakėliau šepetį prie akių ir įsispoksojau į jį, į mamos plauką, į tikrą jos kūno dalį.

— Taigi, — tarė Augusta.

Negalėjau atitraukti nuo jo akių. Šitas plaukas augo ant jos galvos, o dabar įstrigo čia kaip mintis, kurią ji paliko ant šepečio. Supratau, kad nesvarbu, kad ir kaip stengsiesi, kad ir kiek medaus stiklainių sudaužysi, kad ir kaip bandysi negalvoti apie savo mamą, — ji niekada neišnyks iš tavo širdies. Prisispaudžiau nugara prie lovelės ir pajutau, kaip akyse ima tvenktis ašaros. Deborai Fontanel Ouvens priklausęs šepetys ir plaukas plaukė mano akyse.

Atidaviau šepetį Augustai, o ji man ištiesė papuošalą. Tai buvo auksinė sagė — banginis su mažyte juoda akimi ir netikru deimantu toje vietoje, kurioje kyla vandens fontanas.

— Šitą sagę ji buvo prisisegusi tądien, kai atvažiavo pas mus, — tarė Augusta.

Suspaudžiau sagę delne, tada atsiklaupiau priešais Rozalinos lovelę ir padėjau ją šalia kitų daiktų — kišeninio veidrodėlio ir šepečio. Sukau juos ratu lyg norėdama padaryti koliažą.

Man patikdavo ant lovos taip išdėlioti kalėdines dovanas. Paprastai gaudavau keturis daiktus, kuriuos T.Rėjus man išrinkdavo su Silvano parduotuvės savininke: megztuką, kojines, pižamą, krepšelį apelsinų. Linksmų Kalėdų! Dovanų sąraše slypi visas gyvenimas. Dėliodavau jas eilute, apskritimu, kvadratu, bet kokia figūra, kuri jomis galėtų reikšti meilę.

Pakėliau akis į Augustą, o ši iš dėžės ištraukė juodą knygą.

— Daviau tavo mamai paskaityti, kol ji čia gyveno. Anglų poezija.

Paėmiau knygą. Versdama puslapius, pastebėjau pieštuku pažymėtas vietas. Tai buvo ne žodžiai, o keisti taškeliai, tornadą primenančios spiralės, V raidžių pulkai, visokie išraitymai su akimis, kepurėti puodai, puodai su veidais, puodai, kuriuose kažkas kunkuliuoja, mažos balutės, kurios tuoj tuoj sukels didžiules bangas. Žiūrėjau į mamos slaptas fantazijas ir troškau eiti į lauką ir įmesti knygą į purvyną.

Keturiasdešimt antras puslapis. Jame radau aštuonias Viljamo Bleiko eilutes, kurias ji buvo pabraukusi, kai kuriuos žodžius net du kartus.

O Rože, tu sergi!

Nematomas kirminas,

Kuris pasprunka naktyje ,

Švilpiančioje vėtroje ,

Ištyręs tavo

Tamsraudonio džiaugsmo guolį ,

Ir jo tamsi slaptinga meilė

Tavo gyvenimą ardo.

Užverčiau knygą. Norėjau pamiršti tuos žodžius, tačiau jie įstrigo mano galvoje. Mano mama buvo Viljamo Bleiko rožė. Labiausiai norėjau jai pasakyti, kaip gailiuosi būdama vienu iš tų nematomų kirminų, kurie pasprunka naktyje.

Padėjau knygą ant lovos šalia kitų daiktų ir pasisukau į Augustą. Ji vėl palinko prie dėžės ir ėmė šnarinti popierių.

— Paskutinis daikčiukas, — tarė ji ir ištraukė mažytę ovalinę nuotraukėlę pajuodusio sidabro rėmeliuose.

Ji ištiesė man nuotraukėlę ir sekundę laikė mano rankas. Rėmeliuose buvo nuotrauka: aukštoje kėdėje sėdi mažytė mergytė, jai prie burnytės prikibęs maistelio likutis. Šalia kūdikio profiliu palinkęs moters veidas. Jos plaukai susiraitę į visas puses, labai gražūs, lyg ką tik sušukuoti. Dešinėje rankoje moteris laiko vaikišką šaukštelį. Šviesa krinta jai ant veido. Mergytei parištas seilinukas su meškiuku. Plaukų kuokštelis pakaušyje surištas kaspinėliu. Mergytė tiesia moteriai ranką.

Aš ir mano mama.

Šiame pasaulyje man daugiau niekas nerūpėjo, tik tai, kad jos veidas prigludęs prie manojo, kad mūsų nosys beveik liečiasi, kad jos šypsena plati ir žavinga, lyg spinduliuotų. Ji maitino mane mažu šaukšteliu. Ji trynė savo nosį į mano nosytę ir atidavė man savo šviesą.

Pro langą padvelkė Karolinos jazminų aromatas. Tikrasis Pietų Karolinos kvapas. Priėjau prie lango, pasirėmiau alkūnėmis ir įkvėpiau taip giliai, kiek pajėgiau. Girdėjau, kaip už manęs sukrutėjo Augusta, kaip girgžtelėjo lovelės kojos, ir viskas nutilo.

Žvelgiau į nuotraukėlę, tada užsimerkiau. Nutariau, kad Mėja nukeliavo į dangų ir papasakojo mamai apie ženklą, kurio aš laukiau. To, iš kurio suprasčiau, kad aš buvau mylima.

KETURIOLIKTAS SKYRIUS

Netekusi motinėlės, bičių bendruomenė gedi ir yra prislėgta. Avilyje girdisi liūdnos aimanos arba raudos... Jeigu niekas neįsikiš, šeima mirs. Tačiau apgyvendinkite naują motinėlę ir išvysite neįtikėtinas permainas.

„Karalienė turi mirti: ir kitos bičių ir žmonių istorijos“

Po to, kai mudvi su Augusta peržiūrėjome dėžėje sukrautus daiktus, aš užsisklendžiau savyje. Augusta su Zaku rūpinosi bitėmis ir medumi, o aš daugiausia laiko praleisdavau prie upės. Viena. Norėjau viską išgyventi viena.

Augustos mėnuo virto keptuve, kurioje dienos tysojo viena šalia kitos ir spirgėjo. Skyniau dramblio ausis57 ir vėdavausi kaip vėduokle, sėdėjau basa įmerkusi kojas į tekantį vandenį, jausdavau, kaip nuo upės dvelkia vėjelis ir siaučia mane, tačiau vis tiek viskas alpėjo ir kvaito nuo karščio, išskyrus mano širdį. Kaip ledo gabalas ji tūnojo mano krūtinės centre. Ir niekas jos nejaudino.

Žmonės dažniausiai linkę geriau mirti negu atleisti. Tai labai sunku. Jeigu Dievas aiškiai pasakytų: „Leidžiu jums pasirinkti: atleisti arba mirti“, daugybė žmonių eitų užsisakyti karstų.

Visus mamos daiktus suvyniojau į plyštantį popierių, sudėjau į skrybėlių dėžę ir užvožiau dangtį. Paskui atsiguliau kniūpsčiomis ant grindų ir pakišau dėžę po lovele. Palovėje pastebėjau pelės kaulelius. Surinkau juos ir nuploviau kriauklėje. Kiekvieną dieną nešiojausi juos kišenėje ir nė pati neįsivaizdavau, kodėl taip darau.

Rytais pabudusi pirmiausia pagalvodavau apie skrybėlių dėžę. Atrodė, lyg pati mama slėptųsi po mano lova. Vieną naktį turėjau atsikelti ir pernešti dėžę į kitą kambario kampą. Paskui nuvilkau pagalvės užvalkalą, įkišau į jį dėžę ir surišau savo plaukų kaspinu. Tik tada ramiai užmigau.