Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

Eidama į rausvojo namo vonios kambarį galvodavau: Mano mama sėdėjo tame pačiame tualete, — ir tada nekęsdavau savęs už tokias mintis. Kam rūpi, kur ji šlapindavosi? Palikusi mane T.Rėjui ir misis Vatson, ji visai nesirūpino mano tualetiniais reikalais.

Aš energingai su savimi kalbėdavausi: Negalvok apie ją. Viskas baigta. O kitą minutę, prisiekiu Dievu, vaizduodavausi ją rausvajame name arba prie raudų sienelės, atiduodančią akmenims savo naštą. Galėčiau lažintis iš dvidešimties dolerių, kad visuose plyšiuose ir tarpuose prikaišiota popieriukų su T.Rėjaus vardu. Galbūt ten yra ir Lilės vardas. Tikėjausi, kad ji buvo tiek protinga arba mylinti, kad suprastų, jog kiekvienas žmogus neša savo kryžių, tačiau nepalieka savo vaikų likimo valiai.

Man buvo lemta mylėti savo nuoskaudų ir žaizdų rinkinį. Aš juos savotiškai mylėjau jausdama, kad esu išskirtinė. Aš — motinos palikta mergaitė. Mergaitė, kuri klūpodavo ant kruopų. Aš buvau išskirtinis reiškinys.

Buvo pats vabzdžių kraugerių sezonas. Daugybę jų sutraiškiau prie upės. Sėdėdama pavėsyje, išsitraukdavau pelės kauliukus ir vartydavau juos rankoje. Spoksodavau į vieną tašką, kol viskas imdavo lietis. Kartais net pamiršdavau priešpiečius, ir Rozalina ateidavo manęs ieškoti nešdamasi sumuštinį su pomidorais. Jai nuėjus sviesdavau sumuštinį į upę.

Kartais tiesiog gulėdavau ant žemės ir apsimesdavau esanti tuose kapuose-aviliuose. Jaučiausi taip pat, kaip ir po Mėjos mirties, tik šimtą kartų sunkiau.

— Manau, tau reikia laiko išgyventi liūdesį. Liūdėk, kiek reikės, — pasakė Augusta.

Tačiau dabar man atrodė, kad tai niekada nesibaigs.

Žinojau, kad Augusta viską paaiškino Zakui ir Džunei, nes jie vaikščiojo aplink mane ant pirštų galiukų, lyg būčiau psichiškai nesveika. Galbūt ir buvau. Galbūt Jaučių gatvėje buvo mano vieta, ne mamos. Bent jau niekas nebaksnojo, nieko neklausinėjo ir nesakė: „Dėl Dievo, liaukis, baik liūdėti.“

Galvojau, kiek dar užtruks, kol Augusta sureaguos į mano pasakojimą — kad esu bėglė, kad padėjau Rozalinai pabėgti iš kalėjimo, kad Rozalina taip pat bėglė. Kol kas Augusta davė man laiko, leido būti prie upės ir elgtis taip, kaip noriu. Taip, kaip ji pati darė po Mėjos mirties. Tačiau tai negalėjo amžinai tęstis.

Keistas tas pasaulis, nes jis sukasi nepaisydamas, kas tau graužia širdį. Džunė išsirinko vestuvių dieną — šeštadienį, spalio 10-ąją. Neilo brolis, episkopalinės afrikiečių metodistų bažnyčios pastorius iš Olbanio Džordžijoje, turėjo juodu sutuokti kieme po mirtų medžiais. Vieną vakarą per vakarienę Džunė išdėstė visus savo planus. Ji eis rožių žiedlapiais nubarstytu taku, vilkės baltu dirbtinio šilko kostiumėliu. Mabelė pasišovė kiniškais motyvais išsiuvinėti kilpeles. Nesupratau, ką reiškia kiniški motyvai, kuriais reikia siuvinėti. Džunė bloknote nupiešė man, kaip jie turėtų atrodyti, tačiau vis tiek nieko nesupratau. Lunelė buvo įpareigota sukurti vestuvinę skrybėlaitę. Maniau, kad Džunei ji bus pernelyg drąsi. Niekas net nekalbėjo, ką ji dėsis ant galvos.

Rozalina pasisiūlė iškepti vestuvių pyragą, o Violeta ir Kvinė ketino jį papuošti „vaivorykštės tematika“. Ir vėl turiu pripažinti, kad Džunė buvo labai drąsi.

Vieną popietę, mirdama iš troškulio, nuėjau į virtuvę. Norėjau prisipilti ąsotį vandens ir neštis prie upės. Virtuvėje užtikau Džunę ir Augustą. Apsikabinusios jos stovėjo viduryje kambario.

Sustojau tarpduryje ir žiūrėjau, nors tai buvo labai asmeniška akimirka. Džunė buvo apkabinusi Augustos nugarą, o jos rankos drebėjo.

— Mėjai būtų patikusios šios vestuvės, — tarė ji. — Šimtus kartų ji man sakė, kad per daug spyriojuosi. Dieve mano, Augusta, kodėl aš to nepadariau, kol ji dar buvo gyva?

Augusta žvilgtelėjo į šalį ir pastebėjo mane tarpduryje. Ji laikė apkabinusi Džunę, nes toji ėmė verkti, tačiau Augusta tebežiūrėjo į mane.

— Juk žinai, kad gailėdamasi nieko nepakeisi, — tarė.

Kitą dieną iš tikrųjų panorau valgyti. Užklydau į virtuvę ieškodama priešpiečių ir sutikau Rozaliną. Ji vilkėjo nauja suknele, plaukus buvo ką tik susišukavusi ir sėdėjo ant kėdės, suknelės skvernus susikėlusi ant pilvo.

— Iš kur gavai tą suknelę? — paklausiau.

Rozalina apsisuko ratu demonstruodama savo suknelę. Kai aš nusišypsojau, ji taip pat man nusišypsojo. Jos drabužį būtų galima pavadinti suknele-palapine — nuo pečių laisvai krenta jardai audinio. Jokio kirpimo, jokios siūlės. Ryškiai raudoname dugne — milžiniškos baltos gėlės. Galėjau suprasti, kad ji tiesiog įsimylėjusi drabužį.

— Vakar Augusta mane nusivežė į miestą ir aš ją nusipirkau, — paaiškino Rozalina.

Nustebau pagalvojusi, kiek dalykų vyksta be manęs.

— Tavo suknelė labai graži, — pamelavau ir pastebėjau, kad pirmą kartą nematyti jokių priešpiečių ruošos pėdsakų.

Rozalina sulygino suknelės klostes, pažvelgė į laikrodį, stovėjusį ant spintelės, ir pasiėmė seną baltą viniplasto rankinuką, kurį paveldėjo iš Mėjos.

— Tu kažkur susiruošei? — paklausiau.

— Žinoma, kad susiruošė, — įeidama tarė Augusta ir šyptelėjo Rozalinai.

— Ruošiuosi baigti tai, ką pradėjau, — iškėlusi smakrą atsakė Rozalina. — Einu registruotis balsavimui.

Mano rankos nusviro, o žandikaulis atvipo.

— Bet kaip tu... juk tu... na, žinai?

Rozalina pašnairavo į mane: „Ką?“

— Tu slapstaisi nuo policijos, — pasakiau. — Kas bus, jeigu prisimins tavo vardą? O jeigu tave suims?

Įsmeigiau akis į Augustą.

— Eik jau, nemanau, kad viskas taip baisu, — tarė Augusta nusikabindama sunkvežimiuko raktus nuo varinės vinies, įkaltos prie durų. — Mes eisime į balsavimo apylinkę, įrengtą juodaodžių vidurinėje mokykloje.

— Bet...

— Dėl Dievo meilės, aš tik pasiimsiu balsuotojo pažymėjimą, — pritarė Rozalina.

— Taip sakei ir aną kartą, — priminiau.

Rozalina tai nuleido negirdomis ir užsismaukė ant rankos Mėjos rankinę. Ten, kur turėjo būti rankena, buvo matyti tik griovelis.

— Lile, gal nori su mumis? — paklausė Augusta.

Ir norėjau, ir nenorėjau. Spoksojau į savo įdegusias basas kojas.

— Gal aš liksiu namie ir pasigaminsiu ką nors užkąsti.

Augusta kilstelėjo antakį.

— Malonu girdėti, kad kartais užsimanai valgyti.

Abi nuėjo per verandą ir nulipo laiptais. Palydėjau jas iki automobilio. Kai Rozalina įsitaisė, pasakiau:

— Būk gera, tik niekam neapspjaudyk batų, gerai?

Ji taip nuoširdžiai nusikvatojo, kad net visa sudrebėjo, o visos gėlės ant suknelės sulingavo it nuo vėjo gūsio.

Grįžau į virtuvę, išsiviriau ir suvalgiau dvi dešreles, be bandelių. Tada vėl nuėjau į giraitę, nuroviau keletą vienišų saulės atokaitoje augusių jaunų grybų ir svaidžiau juos tol, kol atsibodo.

Atsisėdau ant žemės tikėdamasi vėl pasinerti į savo tamsias mintis ir vėl galvoti apie mamą. Tačiau galvoje sukosi vienintelė mintis — Rozalina. Įsivaizdavau, kaip ji stovi žmonių eilėje. Prisiminiau, kaip ji mokėsi rašyti savo vardą. Kad tik teisingai! Jos didžioji akimirka. Staiga pasigailėjau, kad nevažiavau su jomis. Dabar šito troškau labiau už viską. Norėjau matyti jos veidą, kai ji ima į rankas balsuotojo pažymėjimą. Norėjau pasakyti: Rozalina, žinai ką? Aš didžiuojuosi tavimi.

Ką aš veikiu sėdėdama šitame miške?

Atsikėliau ir parėjau namo. Eidama pro telefoną, baisiausiai panorau paskambinti Zakui. Kad vėl tapčiau pasaulio dalimi. Ėmiau ir surinkau jo numerį.