Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

— O kaip tu sužinojai? — paklausė Rozalina.

— Man pasakė Augusta, — atsakiau.

Prisiminiau, kiek prisiverkiau jos kambaryje. Kaip laikiau sugniaužusi jos suknelę, kaip nosinaitės monograma šiurkščiai slydo mano skruostu.

— Augusta? — nustebo Rozalina.

Ne taip paprasta būdavo nustebinti Rozaliną, bet dabar ji atrodė tikrai apstulbusi.

— Ji pažinojo mamą Virdžinijoje, kai mama dar buvo visai mažytė, — paaiškinau. — Augusta padėjo ją auginti.

Patylėjau keletą sekundžių, kad geriau viską suvokčiau.

— Mama atvažiavo čia, kai pabėgo iš namų. Kai... misis Vatson manimi rūpinosi, — pasakiau. — Ji atvažiavo tiesiai į šituos namus.

Rozalinos akys dar labiau susiaurėjo, nors nemaniau, kad tai įmanoma.

— Tavo mama... — pradėjo Rozalina ir nutilo.

Mačiau, kaip jos smegenys stengiasi viską perprasti. Mano mama išvažiavo. Misis Vatson mane prižiūrėjo. Mano mama grįžo, kad būtų nužudyta.

— Mama čia gyveno tris mėnesius, o paskui grįžo į Silvaną, — pasakiau. — Tikriausiai vieną dieną jai pagaliau toptelėjo: Vaje, aš gi namuose palikau mažytę dukrytę. Dievuli, reikia tuojau važiuoti ir ją parsivežti.

Girdėjau kartėlį savo balse ir tikriausiai jis liks amžinai. Dabar kiekvieną kartą galvodama apie mamą lengvai išsmuksiu į šaltąją, kurioje viešpatauja niekšybė. Suspaudžiau kriauklelę ir pajutau, kaip ji įsirėžė į mano delną.

Rozalina atsistojo. Pažvelgiau į ją — kokia ji didelė mažame vonios kambaryje. Aš taip pat atsistojau, po akimirkos mudvi įsispraudėme tarp vonios ir tualeto ir žiūrėjome viena į kitą.

— Gaila, kad nepapasakojai man visko, ką žinojai apie mano mamą, — pasakiau. — Kaip galėjai taip pasielgti?

— Lile, — atsakė ji. Jos žodžiuose buvo justi gerumas, tarsi jie sūpuotųsi gerklėje it mažame švelnumo hamake. — Kaip galėjau tau viską pasakoti ir dar labiau tave įskaudinti?

Rozalina žingsniavo šalia manęs į medaus namelį per petį persimetusi plaušinę šluotą ir su mentele rankoje. Aš nešiausi pilną kibirėlį skudurų ir Spic and Span ploviklį. Išgrandėme mentele medų iš tokių vietų, kad ir sunku patikėti. Augustos skaičiavimo mašinėlė buvo visa apdrabstyta medumi.

Išvalėme grindis ir sienas ir ėmėmės Dievo Motinos. Švariai ją nuvalėme ir pastatėme kaip buvo. Ir visą laiką nepratarėme nė žodžio.

Dirbau jausdama viduje sunkumą, dvasios tuštumą. Sunkus alsavimas švokšdamas veržėsi pro šnerves. Sudaužyta Rozalinos širdis tiesiog atsispindėjo jos prakaituotame veide. Dievo Motinos akys kalbėjo jos akimis kažką, ko negalėjau suprasti. Ir daugiau nieko nebuvo.

Vidurdienį atvažiavo Dukterys ir Otis. Jie atsivežė galybę maisto, tarsi vakar mes nebūtume mirtinai apsivalgę. Patiekalus sukišo į orkaitę, kad neatauštų, ir sustoję virtuvėje ratu kramsnojo Rozalinos keptus kukurūzų sklindžius kartodami, kad tai patys gardžiausi kukurūzų sklindžiai, kad tokio skanumyno jiems dar nėra tekę ragauti. Nuo jų pagyrų Rozalina atsidūrė devintame danguje.

— Gal jau baigsite valgyti Rozalinos sklindžius, — sudraudė Džunė. — Jie skirti pietums.

— Ai, tegul valgo, — tarė Rozalina.

Mane tai baisiausiai nustebino, mat nuolat gaudavau per nagus, jeigu iki pietų bandydavau nukniaukti bent vieną jos sklindžių. Kai atvažiavo Neilas ir Zakas, sklindžių jau buvo beveik nelikę, o Rozalina skrajojo padebesiais.

Sustingusi ir aptvarstyta stovėjau virtuvės kampe. Troškau keliais nušliaužti į medaus namelį ir lovoje susiriesti į kamuoliuką. Troškau, kad visi užsičiauptų ir keliautų namo.

Zakas žengė manęs link, tačiau aš nusisukau ir įsmeigiau akis į kriauklės nuotekų vamzdį. Akies kampučiu pastebėjau, kad ir Augusta žiūri į mane. Jos lūpos blizgėjo lyg ką tik būtų pasitepusi jas vazelinu. Akivaizdu, kad ji taip pat neatsispyrė Rozalinos sklindžiams. Augusta prisiartino ir ranka palietė mano skruostą. Nemaniau, kad ji žino, jog nusiaubiau medaus namelį. Tačiau Augusta sugebėdavo stebuklingai viską išsiaiškinti. Galbūt ji žinojo ir leido man suprasti, kad viskas gerai.

— Noriu, kad jūs Zakui viską papasakotumėt, — paprašiau. — Kad pabėgau iš namų, apie mano mamą. Viską.

— O gal pati jam viską papasakok?

Pajutau, kad akyse ėmė tvenktis ašaros.

— Aš negaliu. Labai prašau, papasakokite jūs.

Augusta žvilgtelėjo į Zaką.

— Na, gerai. Papasakosiu jam viską, kai tik pasitaikys proga.

Ir išsivedė visus į lauką paskutiniajai Marijos dienos ceremonijai. Mes nužygiavome į kiemą. Visoms Marijos Dukterims aplink burnas švytėjo plonytis riebalų žiedelis. Džunė jau laukė mūsų. Ji sėdėjo ant virtuvinės kėdės ir grojo violončele. Mes sustojome aplink ją, o vidurdienio šviesa krito žemyn. Muzika tarsi skverbėsi į mus, paliesdama slapčiausias širdies kerteles ir žadindama liūdesį. Klausydamasi jos mačiau mamą, sėdančią į maršrutinį autobusą, išvažiuojančią iš Silvano, mačiau keturmetę save, miegančią lovelėje ir nežinančią, kas manęs pabudusios laukia.

Džunės muzika virto oru, oras — skausmu. Lingavau ir stengiausi nekvėpuoti.

Man palengvėjo, kai Neilas ir Zakas išėjo iš medaus namelio nešdami Dievo Motiną — tai atitraukė mano mintis nuo maršrutinio autobuso. Pasikišę po pažastimis, jiedu išnešė statulą kaip susuktą kilimą. Ant jos kūno žvangėjo grandinės. Tikėjausi, kad jie vėl įkels ją į vežimėlį ir kad elgsis daug pagarbiau. Lyg to dar būtų negana, jie pastatė ją tiesiai ant skruzdėlyno, iš kurio pasipylė skruzdėlės, o mes turėjom šokinėti ir purtyti jas nuo savo kojų.

Nuo šokinėjimo nuslydo Širdelės perukas, kurį ji kažkodėl atkakliai vadino „kepuruku“. Taigi mums teko eiti į vidų ir padėti jai susitvarkyti. Pavymui Otis riktelėjo:

— Sakiau, kad nesidėk to daikto. Kam reikalingas perukas tokiame karštyje? Tik ir slydinėja ant prakaituotos galvos.

— Jeigu noriu dėtis savo kepuruką, tai ir deduosi, — atsikirto ji per petį.

— Lyg mes to nežinotume, — atsišaukė jis žiūrėdamas į mus — tarsi mes palaikytume jo pusę. Iš tikrųjų mes visu šimtu procentų buvom Širdelės pusėje. Ne todėl, kad mums patiko jos perukas — tai buvo baisiausias perukas pasaulyje, — o dėl to, jog mums nepatiko, kad Otis visuomet jai įsakinėja.

Kai pagaliau susitvarkėme, Augusta tarė:

— Štai, čia esam mes, o čia — Dievo Motina.

Pažvelgiau į ją didžiuodamasi, kaip švariai nuplovėme.

Augusta iš Biblijos perskaitė Marijos žodžius:

— Nuo šiol visos tautos vadins mane šventąja...

— Šventoji Marija, — pertraukė Violeta. — Tebūnie palaiminta šventoji Marija.

Ir įsmeigė akis į dangų. Mes visi pakėlėme akis tikėdamiesi, kad ji pastebėjo Mariją, žengiančią per debesis.

— Šventoji Marija, — pakartojo ji.

— Šiandien švenčiame Marijos Ėmimo į dangų dieną, — tarė Augusta. — Švenčiame jos pabudimą ir kilimą į dangų. Ir prisimename Kančių Dievo Motinos istoriją, kad nepamirštume, jog šios grandinės niekada negalėjo jos sulaikyti. Kiekvieną kartą Dievo Motina jas sutraukydavo.

Ji suėmė grandinės galą, apsuktą aplink juodąją Mariją, ir atrišo kilpą. Paskui padavė Širdelei, kuri vyniojo toliau. Mes visi ėjom artyn ir atvyniojome po kilpą. Prisimenu grandinės žvangėjimą, kai ji krito prie Marijos kojų, ir Violetos žodžius: šventoji, šventoji, šventoji, šventoji.

— Marija kyla, — beveik pažnibždomis ištarė Augusta. — Ji kyla į savo aukštybes.