Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

— Ji grįžo manęs pasiimti?

— Ji norėjo atsivežti tave čia, į Tiburoną, gyventi. Ji kalbėjosi su Kleitonu apie skyrybų dokumentus. Paskutinį kartą ją mačiau man mojuojančią pro autobuso langą.

Nuleidau galvą Augustai ant peties, nes žinojau, kas įvyko po to. Užsimerkiau, ir viskas stojo man prieš akis. Diena, kurios niekada nepamiršiu: ant grindų guli lagaminas, ji paskubomis nelankstydama mėto drabužius. Paskubėk, — vis kartojo man.

T.Rėjus man sakė, kad ji grįžo susirinkti daiktų. Tačiau ji grįžo ir manęs pasiimti. Ji norėjo nusivežti mane į Tiburoną, pas Augustą.

O kad taip būtų buvę! Prisimenu T.Rėjaus žingsnius ant laiptų. Norėjau į ką nors trenkti kumščiu, norėjau sušukti mamai, kad atsikvėptų, kad taip greitai nedėtų daiktų, kad taip greitai negrįžtų.

Pagaliau pažvelgiau į Augustą. Kalbėdama jaučiau burnoje kartumą.

— Prisimenu. Aš prisimenu, kaip ji grįžo manęs pasiimti.

— Mane tai stebina, — tarė Augusta.

— T.Rėjus užtiko ją besikraunančią daiktus. Jiedu ginčijosi ir grūmėsi. Ji... — nutilau vėl išgirdusi tuos balsus.

— Tęsk, — paragino Augusta.

Žiūrėjau į savo rankas. Jos virpėjo.

— Iš spintos ji išsitraukė pistoletą, bet jis jį atėmė. Viskas nutiko taip greitai ir taip susipainiojo mano galvoje. Aš pamačiau ant grindų gulintį pistoletą ir pakėliau. Net nežinau, kodėl tai padariau. Aš... aš tik norėjau jai padėti. Norėjau jai jį atiduoti. Kodėl aš taip padariau? Kodėl aš jį paėmiau?

Augusta pasislinko į sūpynių kraštą ir atsuko veidą į mane. Jos akys žvelgė labai ryžtingai.

— Ar prisimeni, kas buvo po to, kai pakėlei pistoletą?

Papurčiau galvą.

— Tik garsą. Sprogimą. Labai garsų.

Sūpynių grandinės truktelėjo. Pakėlusi akis pamačiau, kaip Augusta paniuro.

— Kaip jūs viską sužinojote? Kad mano mama mirė? — paklausiau.

— Kadangi Debora negrįžo, kaip buvo žadėjusi... norėjau sužinoti, kas nutiko, todėl paskambinau į tavo namus. Atsiliepusi moteris pasisakė esanti jūsų kaimynė.

— Jums pasakė mūsų kaimynė? — paklausiau.

— Ji pasakė, kad Debora atsitiktinai buvo nužudyta. Ir viskas.

Nusisukau ir žvelgiau į naktį, į lietaus merkiamas medžių šakas, į verandos prieblandoje judančius šešėlius.

— Bet jūs nežinojote, kad aš tai padariau?

— Ne, niekada nebūčiau pagalvojusi tokio dalyko, — atsakė Augusta. — Ir dabar negaliu tuo patikėti. — Ji sunėrė rankas ir nuleido jas ant kelių. — Bandžiau viską išsiaiškinti. Paskambinau dar kartą. Ragelį pakėlė Terensas Rėjus, tačiau jis nenorėjo apie tai kalbėti. Jis atkakliai klausinėjo, kas aš esu. Aš net paskambinau į Silvano policijos nuovadą, tačiau ir ten man nieko nepasakė, tik tiek, kad tai buvo nelaimingas atsitikimas. Taigi iki šiol nieko nežinojau. Visus tuos metus.

Mudvi sėdėjome ir tylėjome. Lietus beveik liovėsi. Aplink mus tvyrojo ramybė ir tamsus dangus.

— Eime, — tarė Augusta. — Tau laikas miegoti.

Išėjome į naktį, griežiančią žiogais, teškančią į skėtį retais lietaus lašais. Atidžiai įsiklausiusi girdėjau savyje šiuos siaubingus garsus. Tave paliko, — aidėjo jie. — Tave paliko. Tave paliko.

Žinojimas gali būti gyvenimo prakeiksmas. Melą aš išmainiau į tiesą. Bet dabar nežinau, kuris iš jų sunkesnis. Su kuriuo man sunkiau gyventi. Juokinga, nes kai žinai tiesą, nebegali grįžti ir pasiimti melo lagaminų. Dabar su tavimi yra tiesa, sunkesnė ar lengvesnė.

Medaus namelyje Augusta palaukė, kol palindau po antklode, tada pasilenkė ir pabučiavo mane į kaktą.

— Lile, kiekvienas žmogus šioje žemėje klysta. Kiekvienas. Nes mes visi esame žmonės. Tavo mama padarė siaubingą klaidą, tačiau bandė ją ištaisyti.

— Labanakt, — pasakiau ir apsiverčiau ant šono.

— Nieko nėra tobula, — tarpduryje stabtelėjo Augusta. — Tai tik gyvenimas.

TRYLIKTAS SKYRIUS

Bitė darbininkė tėra centimetro ilgio ir sveria maždaug tik šešiasdešimt miligramų. Tačiau ji gali skristi nešdama už save sunkesnį krovinį.

„Naminės bitės“

Mano alkūnių įlinkiuose, pakinkliuose kaupėsi karštis. Gulėdama ant antklodės, paliečiau akių vokus. Verkiau tiek daug, kad jie siaubingai ištino, o akys primerkė. Jeigu ne mano išpurtę vokai, būčiau nepatikėjusi, kad kalbėjausi su Augusta.

Augustai išėjus nepajudėjau iš vietos. Tik gulėjau spoksodama į sieną, žiūrėjau, kaip naktiniai vabalai džiaugiasi gyvenimu ir ropinėja aplink galvodami, kad jau miegu. Kai atsibodo juos stebėti, ranka užsidengiau ranka akis ir pasakiau sau: Miegok, Lile. Būk gera, imk ir užmik. Deja, tai nebuvo taip paprasta.

Atsisėdau jausdama, kad mano kūnas sveria du šimtus svarų. Lyg kas nors prie medaus namelio būtų atvežęs sunkvežimį cemento, priglaudęs vamzdį man prie krūtinės ir pripildęs mane tirštos masės. Nenorėjau viduryje nakties jaustis cemento bloku.

Spoksodama į sieną, daug galvojau apie Dievo Motiną. Norėjau pasikalbėti su ja, paklausti: Kur man iš čia keliauti? Tačiau kai mudvi su Augusta įėjome, ir pamačiau ją sukaustytą, neatrodė, kad jos galėtum ko nors maldauti. Ji stovėjo apsukta grandinėmis. Juk melsdamasi nori, kad maldos objektas bent jau atrodytų galingas.

Tačiau vis tiek išlipau iš lovos ir nuėjau pas ją. Nutariau, kad net Marijai nebūtina visą laiką būti galingai. Aš tik norėjau, kad ji suprastų vieną dalyką. Kad kažkas giliai atsidustų ir pasakytų: Vargšele. Žinau, kaip tu jautiesi. Aš turėjau progą ir norėjau, kad kas nors suprastų mane, net jeigu ji ir negali nieko pakeisti, tai geriau negu nieko. Tačiau buvau tik aš.

Užuodžiau riebų surūdijusių grandinių kvapą. Panorau ją išlaisvinti, tačiau būčiau sugadinusi visą vaidinimą, kurį rengė Augusta ir Dukterys.

Prie Marijos kojų degė raudona žvakė. Sukryžiavusi kojas, atsisėdau priešais ją ant grindų. Girdėjau, kaip lauke vėjas siūbuoja medžių viršūnes. Monotoniškas garsas grąžino į senus laikus, kai naktį mane pažadindavo toks pat garsas, kai pusiau pabudusi įsivaizduodavau, kad tai mano mama medžių viršūnėse pasakoja apie savo begalinę meilę. Vieną kartą įlėkiau į T.Rėjaus kambarį šaukdama, kad ji už mano kambario lango. O jis tepasakė tris žodžius: „Šventas šlamštas, Lile.“

Pykau, kai jis būdavo teisus. Vėjyje niekad nebuvo girdėti jokio balso. Mama nedainavo. Jokios begalinės meilės.

Manyje kilęs pyktis buvo baisus, tikrai baisus dalykas. Jis atsirado verandoje, kai žlugo mano susikurta istorija apie mamą; tarsi žemė prasivėrė man po kojomis. Aš nenorėjau pykti. Sakiau sau: Tu nepyksti. Tu neturi jokios teisės pykti. Tai, ką padarei savo mamai, yra nepalyginti blogiau už tai, kaip ji pasielgė su tavimi. Tačiau negali liepti sau nepykti. Arba pyksti, arba ne.

Kambaryje buvo karšta ir tylu. Dar akimirka, ir aš jau nebegalėjau kvėpuoti, mane dusino užplūdęs pyktis. Mano plaučiai subliūško nespėję įkvėpti ir iškvėpti oro.

Atsistojau ir ėmiau vaikštinėti tamsoje. Kampe ant stalo sukrauti Juodosios Madonos medaus stikliniai laukė Zako, kuris turėjo juos išvežti į miestą — gal į Kleitono kontorą, gal į Frogmoro universalinę parduotuvę „Doleriui amen“, o gal į „Dieviškąjį grožį“, juodųjų grožio saloną.

Kaip ji galėjo? Kaip ji galėjo mane palikti? Aš buvau jos kūdikis.

Žvelgiau į langą norėdama jį išdaužti. Norėjau sviesti ką nors sunkaus ir išversti Dievą iš sosto. Paėmiau medaus stiklainį ir sviedžiau iš visų jėgų. Jis tik per colį nekliudė juodosios Marijos galvos ir ištiško į sieną. Paėmiau kitą stiklainį ir vėl užsimojau. Jis sudužo ant grindų prie meduvių rietuvės. Vienas po kito medaus stiklainiai tiško kambaryje, kol pagaliau visur telkšojo medaus balos. Atrodė lyg elektrinis maišytuvas būtų ištaškęs tešlą. Stovėjau lipniame ir saldžiame kambaryje, pilname stiklo šukių, ir man buvo vis vien. Mano mama mane paliko. Kam rūpi tas medus ant sienų?