Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

— Kai tik gimei, ji man paskambino. Sakė, kad esi tokia gražutė, kad net akis paskausta žiūrint į tave.

Šitie žodžiai kažkaip keistai sugėlė mano akis, tarsi vėjas į jas būtų pripūtęs smėlio. Gal paskui mama ir džiaugėsi manimi. Gugavo vaikų kalba. Mano kūdikiškus plaukus suko į kuodelį. Ir puošė rausvais kaspinais. Tai, kad manęs nelaukė, dar nereiškia, kad ji manęs nemylėjo.

Augusta kalbėjo toliau, o aš pasinėriau į savo seną istoriją, kurią visuomet sau pasakojau, kad mano mama mylėjo mane be jokios priežasties. Aš panirau į ją kaip auksinės žuvelės nardo akvariume, lyg tai būtų vienintelis pasaulis. Palikti šį pasaulį būtų tolygu mirčiai.

Sėdėjau nuleidusi pečius spoksodama į grindis. Galvoje sukosi tik vienas žodis: Nelaukiama.

— Kaip jautiesi? — paklausė Augusta. — Gal dabar norėtum eiti atsigulti ir pamiegoti, o apie viską pakalbėtume rytą?

— Ne, — išsprūdo man. Giliai įkvėpiau ir stengiausi kalbėti ramiai. — Jaučiuosi gerai, tikrai. Tik norėčiau šiek tiek vandens.

Augusta paėmė tuščią mano stiklinę ir nuėjo į virtuvę. Eidama du kartus atsigręžė į mane. Grįžo rankoje nešdama ne tik stiklinę vandens. Jai ant riešo kabojo raudonas skėtis.

— Palydėsiu tave iki medaus namelio, — tarė.

Stiklinė taip virpėjo mano rankoje, kad net buvo sunku praryti — kelias akimirkas negirdėjau lietaus — gerklėje kažkas kliuvo.

— Ar tikrai dar nenori eiti miegoti? — paklausė Augusta.

— Tikrai. Noriu žinoti...

— Ką nori žinoti, Lile?

— Viską, — atsakiau.

Augusta nuolankiai prisėdo šalia manęs ant sūpynių.

— Gerai, — atsiduso ji.

— Žinau, kad mama ištekėjo už jo tik dėl manęs, — pasakiau. — Kaip manote, ar ji nors truputėlį buvo laiminga?

— Manau, kad kažkiek ji buvo laiminga. Žinau, kad bandė. Porą metų po vestuvių gaudavau daugybę jos laiškų, beveik antra tiek kartų ji man skambino. Mačiau, kad ji stengiasi. Daugiausia rašė apie tave, kaip tu sėdi, kaip žengi pirmuosius žingsnelius, kaip ploji katučių. Paskui laiškai ėmė retėti. Iš laiškų supratau, kad ji nelaiminga. Vieną dieną Debora man paskambino. Tai buvo rugpjūčio pabaiga ar rugsėjo pradžia. Prisimenu, kad neseniai mes buvome šventusios Marijos dieną. Ji pasakė, kad palieka T.Rėjų, kad nori išeiti iš namų. Paklausė, ar galėtų kelis mėnesius pagyventi pas mus, kol sugalvos, ką toliau daryti. Žinoma, pasakiau, kad mes visada jos laukiame. Kai atvažiavau į autobusų stotį pasiimti Deboros, buvo į save nepanaši. Liesutė, pajuodusiais paakiais.

Mano skrandis lėtai apsivertė. Supratau, kad artinamės prie tos vietos, kurios labiausiai bijojau. Ėmiau greičiau alsuoti.

— O aš buvau kartu su ja, kai jūs atvažiavote jos pasiimti į autobusų stotį. Juk ji atsivežė mane?

— Ne, širdele, ji atvažiavo viena, — man į plaukus sušnibždėjo Augusta.

Pajutau, kad iš vidaus kandžioju savo skruostą. Norėjau išspjauti kraujo skonį, tačiau prarijau.

— Kodėl? — paklausiau. — Kodėl ji neatsivežė manęs?

— Lile, aš tik žinau, kad ji buvo nusiminusi, visai palūžusi. Tą dieną, kai ji išvažiavo iš namų, nenutiko nieko ypatinga. Tiesiog ji atsibudo ir nutarė, kad daugiau nebegali likti. Debora paskambino kaimynei iš kito ūkio, kad prižiūrėtų tave, ir išvažiavo Terenso Rėjaus sunkvežimiuku į stotį. Kol ji važiavo čia, galvojau, kad tu būsi kartu su ja.

Sūpynės girgždėjo, o mes sėdėjome ir uodėme lietaus šilumą, medžių drėgmę, pūvančią žolę. Mano mama mane paliko.

— Nekenčiu jos, — ištariau.

Norėjau išrėkti tuos žodžius, tačiau jie skambėjo keistai ramiai, lėtai ir aštriai — panašiai kaip automobilio padangos, lėtai slystančios per žvyrą.

— Ne, Lile, palauk.

— Taip! Nekenčiu jos. Ji ne tokia, kokia ją laikiau.

Visą gyvenimą galvojau, kad ji mane mylėjo, kad ji buvo motinos idealas. Tačiau visa tai tik melas. Aš ją išsigalvojau.

— Jai nebuvo sunku mane palikti, nes ji niekados manęs nenorėjo, — sušukau.

Augusta pasilenkė prie manęs, tačiau aš atsistojau, stumtelėjau tinklines duris ir sustojau ant verandos laiptų. Durys trinktelėjo man už nugaros. Atsisėdau ant akmeninių laiptų ir susiriečiau po pakraige.

Girdėjau, kaip Augusta perėjo verandą, pajutau, kaip suvirpėjo oras, kai ji atsistojo už manęs kitapus tinklinių durų.

— Lile, aš neatsiprašinėsiu už ją, — tarė. — Tavo mama pasielgė taip, kaip pasielgė.

— Ji — man ne motina, — mečiau.

Manyje kažkas nutrūko. Buvo liūdna ir pikta.

— Ar gali minutę manęs paklausyti? Kai tavo mama atvažiavo į Tiburoną, iš jos buvo likusi tik oda ir kaulai. Mėja negalėjo jos priversti praryti nė kąsnio. Ji verkė visą savaitę. Vėliau mes tai pavadinome nervų priepuoliu, tačiau tuo metu nežinojome, ką daryti. Nuvežiau ją pas vietinį gydytoją. Jis liepė gerti menkės kepenų aliejų ir paklausė, kur jos baltoji šeima. Dar pasakė, kad jai reikėtų pasigydyti Jaučių gatvėje. Dėl to daugiau nėjome pas jį.

— Jaučių gatvėje? Tai psichiatrinė ligoninė? — paklausiau. Kiekvieną akimirką viskas ėjo tik blogyn. — Bet juk ten gydomi pamišėliai.

— Manau, kad ir jis nežinojo, kaip geriau pasielgti. Tačiau tavo mama nebuvo pamišėlė. Ji buvo prislėgta, bet ne pamišusi.

— Reikėjo ją ten uždaryti. Būtų buvę geriau, jeigu ji būtų ten supuvusi.

— Lile!

Aš ją išgąsdinau ir buvau labai patenkinta.

Mano mama ieškojo meilės, tačiau rado T.Rėjų ir ūkį, o paskui ir mane. Tačiau jai manęs nepakako. Ji paliko mane su T.Rėjumi Ouvensu.

Dangų nušvietė žaibo zigzagai, tačiau ir tada aš nepajudėjau. Mano plaukai plaikstėsi į visas puses kaip laužo dūmai. Akys apsunko, susitraukė ir prisimerkė lyg pinigėliai. Spoksojau į paukščio mėšlo krūvelę, gulinčią ant paskutinio laiptelio, ir stebėjau, kaip lietus lydo ją į visus lentų plyšius.

— Paklausyk manęs, — tarė Augusta. Jos balsas sklido pro tinkliuką, lengvai persmeigdamas kiekvieną žodį. — Ar girdi?

— Aš jūsų klausau.

— Prislėgti žmonės gali pasielgti taip, kaip nepasielgtų būdami sveiki.

— Kaip? — šūktelėjau. — Palikti savo vaikus?

Negalėjau liautis. Lietus tiško ant mano sandalų, lašėjo ant pirštų. Garsiai atsidususi Augusta grįžo prie sūpynių ir atsisėdo. Atrodė, kad aš ją galbūt įskaudinau, nuvyliau. Tas jausmas tarsi adatos dūris išspyrė mane į koridorių. Mano išdidumas ėmė ir kažkur išgaravo.

Užlipau laipteliais ir pravėriau tinklines verandos duris. Kai atsisėdau greta Augustos ant sūpynių, ji uždėjo savo ranką ant manosios, o jos delno karštis užliejo mano odą. Suvirpėjau.

— Eikš, — tarė Augusta ir apkabino mane.

Jaučiausi prigludusi po paukščio sparnu. Šitaip sėdėjom ir sūpavomės.

— Kas ją taip nuvylė? — paklausiau.

— Negaliu tiksliai pasakyti, bet manau, kad iš dalies jai buvo labai sunku gyventi ūkyje, atskirtai nuo pasaulio, su vyru, už kurio iš tikrųjų nenorėjo tekėti.

Lietus stiprėjo, pliaupte pliaupė didelėmis juodai sidabrinėmis čiurkšlėmis. Labai stengiausi, bet negalėjau suvaldyti savo širdies. Vieną akimirką nekenčiau savo motinos, o kitą beprotiškai jos gailėjau.

— Na gerai, ją ištiko nervinė krizė. Tačiau kaip ji galėjo mane palikti? — paklausiau.

— Pagyvenusi pas mus tris mėnesius ir pasijutusi geriau, ji ėmė kalbėti, kaip tavęs ilgisi. Pagaliau išvažiavo į Silvaną tavęs parsivežti.

Sėdėjau ir žiūrėjau į Augustą. Iš mano lūpų išsprūdo staigus atodūsis.