Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

Mano kaklą nupurtė karščio srovė.

— Aš nesu bloga, — pasakiau ir pažvelgiau į savo rankas, sudėtas lyg maldai. — Aš tik negalėjau kitaip.

Nors atrodė, kad jau visos ašaros išverktosios vėl ėmė tvenktis mano akyse.

— Aš blogai elgiausi. Visą laiką melavau. Ne tik jums. Bet privalėjau meluoti dėl gerų paskatų. Aš nekenčiu žmonių. Ne tik T.Rėjaus, bet ir daugybės kitų žmonių. Nekenčiau mergaičių mokykloje, nors jos nieko blogo man nepadarė, tik paprasčiausiai nedraugavo su manimi. Nekenčiu Tiburono poetės Vilifredos Marčant, nors jos nė nepažįstu. Kartais nekenčiu Rozalinos, nes ji mane trikdo. O kai atvažiavome čia, nekenčiau Džunės.

Mus užplūdo tyla. Pakilo it vanduo. Girdėjau ošiant galvoje, lietų ausyse.

Pažiūrėkite į mane. Uždėkite savo ranką ant manosios. Pasakykit ką nors.

Mano nosis pasidavė akims. Šniurkščiojau, šluosčiausi skruostus, bet negalėjau užsičiaupti, kad iš mano burnos nesilietų tos baisybės, kurias pasakojau apie save. O kai nutilau... na, jeigu ji mane myli, jeigu ji galės pasakyti: Lile, tu esi ypatinga gėlė, auganti šioje žemėje, — tada galbūt galėsiu pažvelgti į svetainės veidrodžius ir pamatysiu akyse švytinčią upę, kuri visą laiką teka, nors ir nešasi daugybę mirčių.

— Bet visa tai niekis, — pasakiau.

Atsistojau norėdama kur nors nueiti, tačiau nebuvo kur. Mes buvome saloje. Mėlynoje saloje, plūduriuojančioje rausvame name. Ir šioje saloje aš išliejau visą savo bjaurastį, o dabar viliuosi, kad bausmė nenuneš manęs į jūrą.

— Aš...

Augusta žiūrėjo į mane laukdama. O aš nežinojau, ar galėsiu tai pasakyti.

— Ji mirė dėl mano kaltės. Aš... tai aš ją nužudžiau, — suvaitojau ir suklupau ant kilimo.

Pirmą kartą šiuos žodžius ištariau kitam žmogui. Jų aidas palaužė mano širdį.

Gyvenime galbūt tik vieną ar du kartus galima išgirsti tamsią šnibždančią sielą, iš gelmių sklindantį balsą. Nors lūpas pjaustys aštrūs ašmenys, jis kalbės tol, kol išsakys slapčiausią širdies paslaptį. Klūpodama ant grindų ir niekaip negalėdama liautis drebėjusi, aiškiai girdėjau šį balsą. Jis sakė: Lile Ouvens, tavęs niekas nemyli. Tu nemylima. Kas gali tave mylėti? Kas šiame pasaulyje gali tave mylėti?

Atsisėdau ant kulnų beveik nesuvokdama, kad garsiai murinu: „Manęs niekas nemyli.“ Pakėlusi akis pamačiau lempos šviesoje kylančias dulkes, stovinčią Augustą ir žiūrinčią į mane. Maniau, kad ji pakels mane, tačiau ji atsiklaupė greta ir nubraukė plaukus nuo mano veido.

— Lile, — sušnibždėjo ji. — Vaikeli.

— Aš netyčia ją nužudžiau, — pasakiau žiūrėdama jai tiesiai į akis.

— Paklausyk manęs, — tarė Augusta pakeldama mano smakrą sau prie veido. — Tai baisus, labai baisus dalykas, su kuriuo tau reikia gyventi. Tačiau tu nesi nemylima. Net jeigu netyčia ją nužudei, vis tiek esi pati brangiausia, pati mylimiausia mergaitė. Rozalina myli tave. Mėja tave mylėjo. Nesunku pastebėti, kad Zakas myli tave. Tave myli visos Dukterys. Ir Džunė savaip tave myli. Tik ji ne iš karto tave pamilo, nes pyko ant tavo mamos.

— Džunė pyko ant mano mamos? Kodėl? — paklausiau suvokusi, kad Džunė irgi visą laiką žinojo, kas aš esu.

— Na, tai sunku paaiškinti, kaip ir suprasti pačią Džunę. Ji negalėjo dirbti kambarine tavo mamos namuose, — pasakė Augusta ir papurtė galvą. — Žinau, kad tai nesąžininga, tačiau iš pradžių ji liejo savo apmaudą ant Deboros, o paskui — ant tavęs. Tačiau net ir Džunė tave pamilo, tiesa?

— Atrodo, kad taip, — atsakiau.

— Bet svarbiausia, noriu, kad žinotum — aš tave myliu. Taip, kaip mylėjau tavo mamą.

Augusta atsistojo, o aš likau klūpoti įsikibusi jos žodžių.

— Duok man ranką, — tarė Augusta ištiesusi savąją.

Atsistojau. Akyse mirguliavo, tarsi būčiau per greitai atsistojusi. Mane užgriuvo tiek daug meilės. Nežinojau, ką su ja daryti. Norėjau pasakyti: Ir aš jus myliu. Aš jus visas myliu. Jausmas manyje augo kaip vėjo sūkurys, tačiau išsižiojusi negalėjau ištarti nė žodžio. Daug oro ir ilgesio.

— Mums abiem reikia trumpo atokvėpio, — tarė Augusta ir pasuko į virtuvę.

Augusta pripylė mums stiklines vandens su ledu. Pasiėmėm jas, nuėjome į verandą ir atsisėdome į sūpynes. Lėtai gurkšnojome vėsą ir klausėmės grandinių girgždėjimo. Nuostabu, kaip ramu buvo nuo šito garso. Mes nė neužsidegėme šviesos ir tai dar labiau ramino — tiesiog sėdėjome tamsoje.

Po kelių minučių Augusta paklausė:

— Lile, niekaip nesuprantu, kaip tau šovė mintis atvykti pas mus?

Išsitraukiau iš kišenės medinį Marijos paveikslėlį ir padaviau jai.

— Jis priklausė mano mamai, — pasakiau. — Radau jį mansardoje kartu su jos fotografija.

— Viešpatie mano, — ištarė Augusta, jos ranka iš nuostabos pakilo prie lūpų. — Daviau jį tavo mamai. Netrukus ji mirė.

Augusta pastatė stiklinę ant grindų ir perėjo verandą. Nežinojau, nuo ko pradėti, todėl laukiau, kol ji ką nors pasakys. Tačiau Augusta tylėjo, todėl atsistojau ir priėjau prie jos. Augusta stovėjo kietai sučiaupusi lūpas, įsmeigusi akis į naktį. Paveikslėlį spaudė delne, tačiau ranka buvo nuleista žemyn. Po geros minutės Augusta pakėlė ranką ir mudvi abi pažvelgėme į jį.

— Kitoje pusėje parašyta: „Tiburonas, P. K.“, — tariau.

Augusta apvertė paveikslėlį.

— Tikriausiai tai pati Debora užrašė, — pasakė ji. Kažkas panašaus į šypseną nušvietė jos veidą. — Ji turėjo tokį įprotį. Ant kiekvienos nuotraukos užrašydavo, kada ir kur ji būdavo padaryta, net jeigu būdavo jos pačios namuose.

Augusta atidavė man paveikslėlį. Pažiūrėjau į jį, pirštais perbraukiau žodį „Tiburonas“.

— Ir kas galėjo pagalvoti? — ištarė Augusta.

Mes vėl susėdome ir lėtai sūpavomės lengvai atsispirdamos nuo grindų. Augustos akys žvelgė tiesiai tiesiai. Petnešėlė nuslydo žemyn iki alkūnės, o ji nė nepastebėjo.

Džunė mėgdavo kartoti, kad dauguma žmonių apžioja daugiau, negu pajėgia atkąsti. Augusta kramtydavo daugiau negu reikėdavo. Džunė vis erzindavo ją sakydama, kad Augusta per daug galvoja, kad vieną minutę ji kalba su tavim, o kitą jau neria į savo vidinį pasaulį ir mąsto mąsto, stengiasi suprasti dalykus, kurie kitus žmones baugina. Norėjau jos paprašyti: Išmokykite ir mane, kaip tai padaryti. Išmokykite viską priimti.

Virš medžių sudundėjo griaustinis. Pagalvojau apie mamos rengtas arbatėles, mažulyčius sumuštinius lėlių burnytėms, ir mane užplūdo liūdesys. Gal dėl to, kad aš pati niekada šito nedariau, bet norėjau, kad būčiau dariusi. Gal dėl to, kad sumuštiniai buvo aptepti mamos mėgstamiausiu riešutų sviestu, o aš jo nelabai mėgau. Galvojau apie eilėraštį, kurį Augusta ją privertė išmokti: įdomu, ar po vestuvių prisiminė jį? Ar gulėdama lovoje ir klausydamasi T.Rėjaus knarkimo, kol pagaliau jis užmigdavo, ji troško pabėgti su Robertu Frostu?

Pašnairavau į Augustą. Prisiverčiau prisiminti tą akimirką, kai jos miegamajame prisipažinau padariusi baisiausią pasaulyje dalyką. Tarytum nieko neišgirdusi, ji pasakė: Aš myliu tave. Taip kaip mylėjau tavo mamą.

— Na gerai, — ištarė Augusta, lyg mudvi nebūtume taip ilgai tylėjusios. — Paveikslėlis paaiškina, kodėl atvažiavai į Tiburoną. Tačiau kaip apskritai mane suradai?

— Tai visai paprasta, — atsakiau. — Mūsų čia nebūtų, jeigu nebūčiau pastebėjusi jūsų Juodosios Marijos medaus ir tokio paties paveikslėlio, kokį turėjo mano mama. Juodoji Marija iš Brezničaro.