Dukterys iškėlė rankas. Net Otis ištiesė savo rankas į orą.
— Mūsų Motina Marija nebus pažeminta ir sukaustyta, — kalbėjo Augusta. — Kaip ir jos dukterys. Mes kilsime, Dukterys. Mes... pakilsime.
Džunė perbraukė violončelės stygas. Aš taip pat norėjau iškelti rankas kartu su jomis, išgirsti iš dangaus sklindantį balsą: Tu pakilsi, pajusti, kad tai įmanoma. Tačiau mano rankos karojo prie šonų. Jaučiausi menka ir niekinga, ir vieniša. Kaskart užsimerkusi išvysdavau maršrutinį autobusą.
Dukterys stovėjo iškėlusios rankas į dangų, jausdamos, kad kyla kartu su Marija. Tada Augusta pasiėmė vieną Juodosios Medaus Madonos stiklainių, kurie stovėjo už Džunės kėdės. Tai, ką ji padarė, visus sugrąžino į žemę. Augusta atsuko dangtelį ir išliejo medų Marijai ant galvos.
Medus lėtai nutekėjo Marijos veidu, pečiais ir nuslydo drabužio klostėmis. Korio gabalėlis sustojo ant Dievo Motinos alkūnės įlinkio.
Pažiūrėjau į Rozalina lyg sakydama: Na, gražiausia. Mudvi visą rytą valėme nuo jos medų, o jos vėl tėplioja ją medumi.
Nutariau, kad šitos moterys jau niekuo negali manęs nustebinti, tačiau po akimirkos jos susispietė aplink Dievo Motiną kaip bitės palydovės aplink motinėlę ir ėmė įtrinti medų į medį. Jos kruopščiai ištepė statulos galvą, skruostus, kaklą, pečius, rankas, krūtinę, pilvą.
— Eikš, Lile, padėk mums, — pakvietė Mabelė.
Rozalina jau dirbo su jomis ir trynė medumi Dievo Motinos šlaunis. Aš laikiausi atokiai, tačiau Kresė paėmė mane už rankų, atitempė prie Marijos, įmurkdė jas į saulėje sušilusio medaus klaną ir prispaudė prie raudonos Dievo Motinos širdies.
Prisiminiau, kaip vidurnaktį aplankiau Dievo Motiną, kaip glaudžiau ranką toje pačioje vietoje. Tu esi mano motina, — tada pasakiau jai. — Tu esi tūkstančių motina.
— Nesuprantu, kodėl tai darome, — pasakiau.
— Mes visada maudom ją meduje, — atsiliepė Kresė. — Kiekvienais metais.
— Tačiau kodėl?
Augusta trynė medumi Dievo Motinos veidą.
— Kiekviena bažnyčia turi ypatingą statulą, kurią prausia švęstu vandeniu, kad išreikštų jai pagarbą, — paaiškino ji. — Ypač garbinamos Dievo Motinos statulos. Kartais jos maudomos vyne. O mes pasirinkome medų. — Dabar Augusta tepė Dievo Motinos kaklą. — Matai, Lile, medus yra konservantas. Aviliuose jis saugiai užkonservuojamas koriuose, kad išliktų grynas ir kad bitės saugiai peržiemotų. Mes maudome Dievo Motiną meduje, kaip tu pasakytum, užkonservuojame ją kitiems metams. Bent jau širdyse tikrai taip jaučiamės.
— Nežinojau, kad medus yra konservantas, — pasakiau jausdama tarp pirštų lipnią masę, lyg būčiau išsitepusi alyva.
— Žmonės nežino, kad medus turi daugybę savybių. Tačiau senų senovėje žmonės balzamuodami mirusiuosius ištepdavo medumi. Motinos laidojo medumi išteptus kūdikius, kad jie nesuirtų.
Niekada nemaniau, kad medus gali būti taip naudojamas. Įsivaizdavau, kaip laidojimo namai vietoje karstų pardavinėja dideles statines medaus. Pabandžiau įsivaizduoti, kaip tada atrodytų laidojimo namų vitrina.
Uoliai ėmiausi darbo beveik apsvaigusi nuo mūsų veiklos intymumo.
Mabelė per arti pasilenkė ir medumi išsitepė visus plaukus, bet iš tikrųjų ji prisilietė prie meduotų Lunelės alkūnių. Lunelė bandė jas nusilaižyti, tačiau jos liežuvis negalėjo tiek pasiekti.
Skruzdėlės ėmė vorele rinktis prie Dievo Motinos valgyti medaus, tačiau nepralenkiami buvo bičių žvalgai, kurių būrelis nusileido ant Dievo Motinos galvos. Tik išnešk laukan medaus ir tuojau susirinks visa vabzdžių karalystė.
— Tikriausiai netrukus prie mūsų prisijungs ir lokiai, — šyptelėjo Kvinė.
Aš nusijuokiau ir sąžiningai tepliojau dar medaus nemačiusį lopinėlį prie statulos pagrindo.
Dievo Motiną dengė gausybė rankų, juodų ir rudų, judančių įvairiomis kryptimis, tačiau staiga nutiko keisčiausias dalykas. Palaipsniui visos rankos ėmė judėti ta pačia kryptimi, aukštyn ir žemyn, lėtais judesiais, tada pasisukdavo į vieną ar kitą pusę, kaip paukščių pulkas tuo pačiu metu keičia kryptį danguje, o tu imi galvoti, kas jiems davė tokį nurodymą.
Tai tęsėsi gana ilgai ir mes nepertraukėme šios akimirkos savo kalbomis. Mes konservavome Dievo Motiną, ir aš buvau labai patenkinta — pirmą kartą nuo tada, kai viską sužinojau apie mamą, — kad darau tai, ką darau.
Pagaliau atsitraukėme. Spindėdama auksiniu medumi, Dievo Motina stovėjo pievelėje, aplink voliojosi grandinės.
Paskui viena po kitos Dukterys nardino rankas į kibirėlį su vandeniu ir plovė medų. Aš laukiau, kad būčiau paskutinė norėdama kuo ilgiau išlaikyti medų ant savo odos. Jaučiausi lyg dėvėdama stebuklingas pirštines. Lyg galėčiau užkonservuoti viską, ką paliesiu.
Kol pavalgėme, Dievo Motina stovėjo kieme. Paskui grįžome ir taip pat lėtai nuplovėme ją vandeniu. Kai Neilas ir Zakas įnešė statulą į svetainę, visi išsiskirstė. Augusta, Džunė ir Rozalina ėmė plauti indus, bet aš pasprukau į medaus namelį ir atsiguliau ant savo lovelės stengdamasi nieko negalvoti.
Ar kada nors pastebėjote tokį dalyką? Kuo labiau stengiesi negalvoti, tuo painesnės mintys lenda į galvą? Stengdamasi negalvoti, dvidešimt minučių mąsčiau apie tokį nepaprastą dalyką: jeigu man galėtų nutikti vienas Biblijos stebuklas, kurį išsirinkčiau? Iš karto atmečiau duonos ir žuvies padauginimą, nes daugiau nebegalėjau žiūrėti į maistą. Pagalvojau, kad būtų įdomu pavaikščioti vandeniu, tačiau kokia viso to prasmė? Na, eini vandeniu, bet kas iš to? Pasirinkau prikėlimą iš mirusių, nes didžioji dalis manęs tikrai jautėsi mirusi.
Užtruko gana ilgai, kol supratau, kad galvoju. Stengiausi vėl nebegalvoti, bet į duris pabeldė Augusta.
— Lile, ar galiu užeiti?
— Žinoma, — atsakiau, tačiau nesiteikiau pajudėti.
Per daug kad būtų galima negalvoti. Pabandyk pabūti bent penkias sekundes šalia Augustos ir negalvoti.
Rankose ji laikė aukso ir baltos spalvos dryžiais išmargintą skrybėlės dėžę. Akimirką Augusta stovėjo žiūrėdama į mane. Ji atrodė nepaprastai aukšta. Ant lentynėlės stovėjęs ventiliatorius pašiaušė jos apykaklę ir pakėlė aplink kaklą.
Ji atnešė man skrybėlę, — pagalvojau. Gal ji nuvažiavo į „Doleriui amen“ parduotuvę ir nupirko šiaudinę skrybėlaitę, kad mane pradžiugintų. Bet iš tikrųjų tai būtų nesąmonė. Kodėl turėčiau apsidžiaugti gavusi šiaudinę skrybėlaitę? Paskui švystelėjo mintis, kad Lunelė įvykdė savo pažadą. Bet ir tai neatrodė tikra. Lunelė neturėjo laiko taip greitai padaryti man skrybėlaitės.
Augusta atsisėdo ant Rozalinos lovos ir pasidėjo dėžę ant kelių.
— Atnešiau tau kai ką, kas priklausė tavo mamai.
Įsistebeilijau į tobulą dėžės apskritimą. Giliai įkvėpiau, tačiau gerklėje kažkas užstrigo lyg iškvepiant. Tai, kas priklausė mano mamai.
Nepajudinau nė piršto. Uodžiau iš lauko besiskverbiantį orą, kurį plakė prie lango buvęs ventiliatorius. Atrodė, kad oras apsunko nuo popietės lietaus, kuris atkakliai tebesilaikė danguje.
— Ar nenori pažiūrėti? — paklausė Augusta.
— Jūs pasakykite man, kas ten yra.
Augusta paplekšnojo per dėžės dangtelį.
— Aš ir pati nelabai prisimenu. Iki šio ryto buvau pamiršusi šitą dėžę. Pagalvojau, kad galėtume kartu ją atidaryti. Bet jeigu nenori, tai ir nereikia. Čia keletas daiktų, kuriuos tavo mama paliko tądien, kai grįžo į Silvaną tavęs pasiimti. Jos drabužius vėliau atidaviau labdaros organizacijai, o keletą smulkmenų pasilikau. Manau, kad šioje dėžėje jos pragulėjo gerą dešimtmetį.
Читать дальше