Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

Kai jis pakėlė ragelį, paklausiau:

— Na, tai kas naujo?

— Kas čia? — paklausė.

— Labai juokinga, — atsakiau.

— Užjaučiu tave... dėl visko, — tarė. — Augusta man papasakojo, kas nutiko. — Akimirką tarp mūsų sklandė tyla, paskui jis paklausė: — Ar grįši namo?

— Klausi, ar grįšiu pas tėtį?

— Taip, — padvejojęs atsakė.

Kai jis tai ištarė, man atrodė, kad tikrai taip ir bus. Tai jautė visas mano kūnas.

— Tikriausiai, — pasakiau.

Sukau telefono laidą aplink pirštą ir spoksojau į duris. Keletą sekundžių nepajėgiau nusukti akių įsivaizduodama, kaip žengiu per slenkstį ir daugiau niekada čia nepasirodau.

— Aš atvažiuosiu tavęs aplankyti, — tarė Zakas, o man norėjosi verkti.

Zakas beldžiasi į T.Rėjaus Ouvenso namų duris. To niekada nebus.

— Prisimeni, aš klausiau, kas naujo? — pasakiau. Man tai buvo neįdomu, tačiau norėjau pakeisti temą.

— Na, pirmiausia, šiemet lankysiu baltaodžių vidurinę mokyklą.

Praradau amą ir rankoje suspaudžiau telefoną.

— Ar tikrai šito nori? — paklausiau. Aš juk žinojau, kas ten vyksta.

— Kažkas turi žengti pirmą žingsnį, — atsakė. — Tai kodėl ne aš?

Panašu, kad mudu abu esame pasmerkti kentėti.

Rozalina grįžo sąžiningai įregistruota į Jungtinių Amerikos Valstijų rinkėjų sąrašus. Vakare visos sėdėjome ir laukėme, kol bus galima vakarieniauti, nes ji skambino asmeniškai kiekvienai Dukteriai.

— Tik norėjau pasakyti, kad jau esu įregistruota rinkėja, — kiekvieną kartą sakydavo, paskui būdavo pauzė, ir Rozalina tęsdavo: — Taigi prezidentas Džonsonas ir misteris Hubertas Hemfris. Aš nebalsuosiu už poną Pisvoterį. — Kas kartą ji nusikvatodavo, lyg tai būtų pokštų pokštas, ir sakydavo: — Goldvoteris, Pisvoteris58, koks skirtumas?

Tai tęsėsi ir po vakarienės. Kai tik mes pagalvojome, kad ji pagaliau išaiškino savo sistemą, lyg perkūnas iš giedro dangaus Rozalina pasakė:

— Savo balsą atiduosiu misteriui Džonsonui.

Kai pagaliau ji pavargo ir tarė „labanakt“, žiūrėjau, kaip ji kopia laiptais vilkėdama savo raudonai balta užregistruotos balsuotojos suknele, ir dar kartą pasigailėjau, kad nebuvau su ja.

Juk žinai, kad gailėdamasi nieko nepakeisi, — Džunei pasakė Augusta.

Užbėgau laiptais ir iš užpakalio apkabinau Rozaliną. Ji sustojo vieną koją užkėlusi ant laiptelio ir ruošdamasi žengti žingsnį. Rankomis apsivijau ją per juosmenį.

— Aš myliu tave, — leptelėjau, nors nė nesiruošiau šito sakyti.

Naktį žiogai, medvarlės ir visi kiti balsingi sutvėrimai čia nutildavo, čia vėl užgrodavo visu balsu. Atsikėliau ir apėjau medaus namelį jausdama karščio antplūdį. Buvo jau dešimta valanda vakaro, o aš jaučiausi galinti šveisti grindis ir plauti langus.

Sulyginau lentynose stovėjusius užsukamus medaus stiklainius, paskui pasiėmiau šluotą ir iššlaviau grindis, palindau net po medsukiu ir generatoriumi, po kuriais nebuvo valyta turbūt penkiasdešimt metų. Vis dar nejaučiau nuovargio, todėl nuvilkau patalynę ir ant pirštų galų, kad nieko nepažadinčiau, nuėjau į rausvąjį namą atsinešti švarios pamainos. Dėl visa ko dar pasiėmiau dulkių šluostę ir Comet valiklį.

Grįžau vis dar nesuprasdama, kad mane užvaldė švarinimosi manija. Vidurnaktį namelis blizgėjo.

Aš netgi perverčiau savo daiktus ir kai ką išmečiau. Senus pieštukus, keletą parašytų istorijų, kurių nedrįsau niekam parodyti, suplyšusius šortus, beveik visais išlūžusiais dantimis šukas.

Paskui iš kišenės išgraibiau pelės kaulelius, nes supratau, kad man daugiau nebereikia jų nešiotis. Tačiau jaučiau, kad negalėčiau tiesiog imti ir išmesti, todėl surišau juos raudonu kaspinu ir įkurdinau ant lentynos prie ventiliatoriaus. Kokią minutę spoksojau į juos ir galvojau, kaip žmogus gali prisirišti prie pelės kaulų. Paskui nutariau, kad kartais tiesiog reikia kažkuo rūpintis, ir viskas.

Nors jaučiausi pradedanti pavargti, tačiau išsitraukiau iš dėžės mamos daiktus — vėžlio kiauto veidrodėlį, šepetį, poezijos knygą, banginio sagę, mudviejų nuotrauką — ir patalpinau juos ant lentynos šalia pelės kauliukų. Reikia pasakyti, kad kambarys dabar atrodė visai kitaip.

Snūduriuodama galvojau apie ją. Kad niekas nėra tobulas. Kad tiesiog turi užsimerkti ir iškvėpti. Ir nesigilinti į žmogaus širdies paslaptis.

Kitą rytą virtuvėje pasirodžiau segėdama banginio sagę prie savo mėgstamiausios žydros palaidinės. Skambėjo Nato Kingo Koulo įrašas. „Unforghettable, Thats what you are.“ Manau, muzika turėjo nustelbti rausvosios Lady Kenmore skalbyklės keliamą triukšmą verandoje. Tai buvo tiesiog stebuklingas išradimas, tačiau kriokė kaip cemento maišyklė. Augusta sėdėjo parimusi prie stalo, gėrė kavą ir skaitė dar vieną knygą iš knygomobilio.

Kai ji pakėlė akis, pirma jos įsmigo į mano veidą, tada pažvelgė tiesiai į banginio sagę. Pastebėjau Augustos šypseną, kai ji vėl grįžo prie knygos.

Tradiciškai susitaisiau savo ryžių traškučių su razinomis. Kai pavalgiau, Augusta tarė:

— Eime prie avilių. Noriu tau kai ką parodyti.

Mudvi apsivilkome bitininkų apranga, bent jau aš. Augusta tik užsidėjo veido tinklelį ir skrybėlę.

Eidama per kiemą, Augusta žengtelėjo platų žingsnį, kad nesumindžiotų skruzdėlės. Prisiminiau Mėją ir pasakiau:

— Juk tai Mėja išmokė mano mamą saugoti tarakonus, ar ne?

— O kas gi dar? — atsakė ji ir nusišypsojo. — Tavo mama tada dar buvo paauglė. Mėja užtiko ją musių mušekliu daužančią tarakonus ir pasakė: „Debora Fontanel, kiekviena gyva šio pasaulio būtybė yra ypatinga. Nejaugi nori būti žudike?“ Ir parodė, kaip nutiesti zefyrų ir kvietinių sausainių takelį.

Paliečiau banginio sagę ant peties ir pabandžiau viską įsivaizduoti. Buvo tokia graži diena, kad atrodė, jog niekas negali jos sugadinti.

Anot Augustos, jeigu rytą pirmiausia nepamatai bičių spiečiaus, nepamatai aštuntojo pasaulio stebuklo. Įsivaizduokite baltas dėžes, sustatytas po pušimis. Saulės spinduliai kyštels pro šakas nušviesdami jau džiūstančius ant dangčių rasos lašelius. Keli šimtai bičių suka ratus aplink avilį šildydamosi, nors veikiau maudydamosi, nes bitės labai švarios ir neterš avilio. Iš tolo viskas atrodys lyg didžiulis paveikslas, kurį gali pamatyti muziejuje, tačiau muziejuje negalėsi nieko išgirsti. Už penkiasdešimties pėdų girdėti dūzgimas, lyg iš kitos planetos atsklindantis garsas. Už trisdešimties pėdų kūnas ims vibruoti, ant sprando stosis plaukai. Protas sakys: Neik arčiau, tačiau širdis ves tiesiai į dūzgesį, kurio tuoj tuoj būsi prarytas. Stovėsi ir galvosi: Aš esu visatos centre, kur visi garbina gyvenimą.

— Šitam trūksta motinėlės, — tarė Augusta pakėlusi vieno avilio dangtį.

Buvau jau nebloga bitininkė ir žinojau, kad avilys be motinėlės yra mirties nuosprendis kitoms bitėms. Bitės nustos dirbusios ir sukiosis visiškai be tvarkos.

— Kas nutiko? — paklausiau.

— Vakar tai pastebėjau. Bitės liūdnos tupėjo prie lakos. Jeigu bitės dykinėja ir aimanuoja, reiškia, kad jų motinėlė mirė. Apžiūrėjau korius ir tikrai — motinėlė buvo mirusi. Nežinau, kodėl taip nutiko. Gal atėjo jos laikas.

— Ką dabar darysite?

— Paskambinau į apygardos centrą ir man pasiūlė susisiekti su vienu žmogumi iš Žąsų įlankos. Jis sakė, kad šiandien bet kuriuo metu atveš naują motinėlę. Noriu pakeisti motinėlę, kad bitės darbininkės nepradėtų dėti kiaušinėlių.