Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

— Aš... labai atsiprašau, kad taip tave palikau, — kalbėjau smulkiais žingsneliais tipendama pirmyn.

T.Rėjaus akių vokai nukaro iki paakių. Jis apsidairė, pažvelgė pro langą, tarsi svarstydamas, koks kelias ją čia atvedė.

Koridoriuje išgirdau girgždant grindis. Atsisukusi tarpduryje pamačiau Augustą ir Rozaliną. Tyliai mostelėjau joms ranka, kad nesiartintų. Pagalvojau, kad man pačiai reikia viską išgyventi, būti su juo, kol jis atgaus protą. Dabar ten stovėdamas T.Rėjus atrodė visai nekaltas.

Akimirką pagalvojau, kad jos manęs neklausys ir vis tiek įeis, tačiau Augusta paėmė Rozaliną už rankos ir jos abi atsiduso.

Atsipeikėjęs T.Rėjus įsmeigė į mane skausmo kupinas akis. Jis žvelgė į sagę, kurią buvau prisismeigusi prie marškinėlių.

— Tu labai į ją panaši, — tarė jis. Supratau, kad tuo viskas ir pasakyta.

Pasilenkiau, paėmiau jo peilį, užlenkiau ašmenis ir padaviau jam.

— Viskas gerai, — pasakiau.

Tačiau taip nebuvo. Mačiau tamsą, kurią jis slėpė savyje, siaubingą tuštumą, kurią uždarė ir kurią norėtų amžinai paslėpti, jeigu tik galėtų. Atrodė, kad staiga jam pasidarė gėda. Žiūrėjau į jo suspaustas lūpas, kaip jis stengėsi surinkti išdidumo ir pykčio likučius, tą perkūno trenksmą, su kuriuo čia įsiveržė. T.Rėjaus rankos nuolat judėjo — jis tai susikišdavo jas į kišenes, tai vėl ištraukdavo.

— Mes važiuojam namo, — tarė.

Nieko jam neatsakiau. Jis priėjo prie Dievo Motinos, kuri tebegulėjo ant grindų, ir ją pastatė. Jaučiau Augustą ir Rozaliną, stovinčias už durų, girdėjau jų alsavimą. Paliečiau savo skruostą. Sumušta vieta buvo patinusi.

— Aš liksiu čia, — pasakiau. — Aš niekur nevažiuosiu.

Žodžiai pakibo ore, sunkūs ir kibirkščiuojantys. Kaip perlai, kuriuos savaitėmis būčiau auginusi savyje.

— Ką tu pasakei?

— Pasakiau, kad niekur nevažiuosiu.

— Tu manai, kad išvažiuosiu ir paliksiu tave čia? Aš nė nepažįstu šitų prakeiktų žmonių.

Atrodė, kad T.Rėjus stengiasi suteikti savo žodžiams kuo daugiau jėgos. Pyktis išnyko, kai jis numetė peilį.

— Aš juos pažįstu, — pasakiau. — Augusta Bautrait yra geras žmogus.

— O kodėl manai, kad ji norėtų tave pasilikti?

— Čia gali būti Lilės namai tiek, kiek ji panorės, — įsiterpė Augusta žengdama į vidų kartu su Rozalina.

Priėjau prie jų ir atsistojau greta. Išgirdau, kaip į kiemą įvažiavo Kvinės automobilis. Šito duslintuvo su niekuo nesumaišysi. Greičiausiai Augusta paskambino Dukterims.

— Lilė sakė, kad tu pabėgai, — Rozalinai tarė T.Rėjus.

— Atrodo, kad jau grįžau, — atsakė ši.

— Man nerūpi, kur tu esi ir kur nusibaigsi, — mestelėjo jai T.Rėjus. — Tačiau Lilė važiuos su manimi.

Nors T.Rėjus taip sakė, tačiau žinojau, kad jis visai manęs nenori, jis nenori, kad grįžčiau į ūkį, nenori, kad priminčiau. Kita jo dalis — geroji, jei tokia iš viso buvo — galbūt galvojo, kad gal tikrai man geriau išvažiuoti iš čia.

Tačiau tai buvo išdidumas, tik išdidumas. Kaip jis grįš namo?

Atsivėrė durys, ir į namus sugužėjo Kvinė, Violeta, Lunelė ir Mabelė — visos įsiaudrinusios ir atrodančios taip, lyg drabužius būtų apsivilkusios atbulai. Kvinė įsižiūrėjo į mano skruostą.

— Kaip čia? — paklausė ji vos atgaudama kvapą.

— Viskas gerai, — atsakė Augusta. — Tai misteris Ouvensas, Lilės tėtis. Jis atvažiavo mūsų aplankyti.

— Širdelė ir Kresė neatsiliepė, — tarė Kvinė.

Jos keturios išsirikiavo šalia mūsų, priešais glausdamos rankines, tarsi pasiruošusios iš ko tik reikia išmušti gyvą velnią.

Pagalvojau, kaip mes jam atrodome. Moteriškių armija: keturių pėdų ir dešimt colių59 Mabelė, Lunelė, pasišiaušusiais plaukais, kurie prašyte prašosi sušukuojami, Violeta, veblenanti „Šventoji Marija“ ir Kvinė — senoji geroji Kvinė — įsirėmusi į šonus, išpūtusi lūpas, kurios kiekviena ląstelė sakė: Tebūsiu aš prakeikta, jeigu leisiu tau išsivežti šitą mergaitę.

T.Rėjus prunkštelėjo ir žvilgtelėjo į lubas. Jis bandė apsispręsti. Beveik buvo matyti, kaip aplink viskas žaibuoja.

Augusta taip pat viską matė. Ji žengtelėjo artyn. Kartais pamiršdavau, kokia ji aukšta.

— Misteri Ouvensai, jūs padarytumėte Lilei ir mums visiems didžiulę paslaugą, jeigu paliktumėte ją čia. Ji būtų mano mokinė, išmokyčiau ją bitininkauti. Ji iš visų jėgų stengiasi mokytis ir mums padėti. Mes mylime Lilę ir pasirūpinsime ja, pažadu jums. Mes leisime ją į mokyklą ir dorai auklėsime.

Pajutau, kad Augusta dar norėjo pasakyti: „Jeigu norite ką nors gauti iš žmogaus, suteikite tam žmogui progą jums tai duoti.“ T.Rėjui reikėjo priežasties, kad mane paliktų, o Augusta jam šitą priežastį siūlė.

Mano širdis daužėsi. Žiūrėjau į jį. Jis pažvelgė į mane ir nuleido ranką.

— Na, ir ačiū Dievui, — tarė ir pasuko durų link. Moterų siena prasivėrė, kad jis galėtų praeiti.

Nuo stipraus smūgio durys trinktelėjo į sieną, jis išėjo. Mes, netardamos nė žodžio, susižvalgėme. Atrodė, kad įkvėpėme visą kambario orą ir laukiame, kada galėsime ramiai iškvėpti.

Išgirdau, kaip suriaumojo sunkvežimiukas, ir negalvodama puoliau bėgti paskui jį. Rozalina pašaukė mane, tačiau neturėjau laiko jai aiškintis. Automobilis važiavo atbulas iš kiemo taškydamas purvus. Pamojau rankomis ir sušukau:

— Sustok! Sustok!

T.Rėjus stabtelėjo ir dirstelėjo į mane pro langelį. Paskui mane į verandą išskubėjo Augusta, Rozalina ir Dukterys. Priėjau prie sunkvežimiuko durų, o jis iškišo galvą pro langelį.

— Noriu tavęs kai ko paklausti, — pasakiau.

— Ko?

— Sakei, kad tą dieną, kai mama mirė, aš pakėliau pistoletą, ir jis iššovė, — mano akys susitiko su jo akimis. — Turiu žinoti. Ar aš tai padariau?

Gelsvas kiemo spalvas debesys pavertė šviesiai žaliomis. T.Rėjus perbraukė ranka veidą, pažvelgė žemyn, paskui atsisuko į mane.

Kai prabilo, balse nesigirdėjo nė lašo šiurkštumo.

— Galėčiau pasakyti, kad tai padariau aš. Tu norėtum šitai išgirsti. Galėčiau pasakyti, kad ji pati nusižudė. Tačiau ir viena, ir kita būtų melas. Tu tai padarei, Lile. Tu šito nenorėjai, tačiau tai padarei tu.

Akimirką ilgėliau jis žvelgė į mane, paskui išsuko iš kiemo ir nuvažiavo palikęs mane išmetamųjų dujų debesyje. Aplink sukosi bitės, zujo po veją virš hortenzijų ir mirtų, prie giraitės augančių jazminų, prie palei tvorą susispietusių melisų. Galbūt jis pasakė tiesą, tačiau niekada negali šimtu procentų tikėti tuo, ką sako T.Rėjus.

Jis nuvažiavo lėtai, nors tikėjausi, kad nurūks keliu kaip pašėlęs. Žiūrėjau, kol automobilis dingo iš akių, tada atsisukau ir pažvelgiau į verandoje stovinčias Augustą, Rozaliną ir Dukteris. Šitą akimirką prisimenu kuo aiškiausiai — kaip stoviu prie keliuko ir atsisukusi žvelgiu į jas. Į laukiančias moteris, į meilę.

Dar kartą žvilgtelėjau į kelią. Prisimenu, pagalvojau, kad jis tikriausiai savotiškai mane mylėjo. Juk jis mane paliko, ar ne?

Kai T.Rėjus suko iš kiemo, kartojau sau, kad jis nepasakė „Na, ir ačiū Dievui“, o ištarė: Lile, tau tikrai bus geriau gyventi šiuose juodaodės moters namuose. Mano namuose tu niekada nesužydėtum taip, kaip su jomis.

Supratau, kad tai kvaila mintis, tačiau tikėjau vaizduotės galia. Kartais įsivaizduoju, kad per Kalėdas jis atsiunčia siuntinį. Ne tą senieną: „megztinis, kojinės, pižama“, tačiau ką nors tikrai įspūdinga, pavyzdžiui, keturiolikos karatų auksinę apyrankę ir atviruką, ant kurio parašyta: „Su meile, T.Rėjus“. Jeigu jis ištartų „myliu“, pasaulis nenustotų suktis, tačiau viskas grįžtų į savo vietas — ir upė, ir bitės, ir viskas. Žmogus neturi prisigalvoti visokiausių nesąmonių. Pažiūrėkite į mane. Aš puoliau nuo vienos kvailybės prie kitos, o dabar esu čia, rausvajame name. Ir suvokiau, kad reikia džiaugtis kiekviena diena.