Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

— O taip, parodei. Vakar atėjo telefono sąskaita. Spėk, ką aš joje radau? Skambutį iš Tiburono advokato Kleitono Foresto kontoros, kurį sutikau apmokėti. Labai suklydai, Lile, kad man skambinai.

— Tu nuvažiavai pas poną Kleitoną ir jis tau pasakė, kur aš esu?

— Ne. Tačiau jis turi seną sekretorę, kuri buvo labai laiminga galėdama man padėti. Ji pasakė, kad čia tikrai tave rasiu.

Kokia kvailė ta mis Leisė.

— O kur Rozalina? — paklausė T.Rėjus.

— Ji jau seniai išvažiavo, — pamelavau.

Jis gali parsigabenti mane į Silvaną, tačiau jam nebūtina žinoti, kur yra Rozalina. Bent tiek galiu jai duoti.

Tačiau jis daugiau nesidomėjo Rozalina. Atrodė, kad jam labai patinka raižyti krėslo ranktūrį, lyg būtų vienuolikmetis berniūkštis, ant medžio kamieno raižantis savo inicialus. Manau, jis buvo patenkintas, kad jam nereikės tąsytis su Rozalina. O aš galvojau, kaip ištversiu Silvane. Be Rozalinos.

Staiga jis liovėsi suptis, o šlykšti šypsena dingo nuo jo veido. Jis prisimerkęs, beveik užsimerkęs, spoksojo į mano petį. Žvilgtelėjau žemyn, kad pamatyčiau, kas taip patraukė jo dėmesį, ir supratau, kad T.Rėjus žiūri į banginio sagę, prisegtą prie palaidinės.

Jis atsistojo, žengė kelis žingsnius ir sustojo per keturias ar penkias pėdas, tarsi sagė turėtų magiškos vudu galios.

— Iš kur ją gavai? — paklausė.

Mano ranka nevalingai pakilo ir palietė mažutę deimanto vietelę.

— Man ją davė Augusta. Moteris, kuri čia gyvena.

— Nemeluok.

— Nemeluoju. Ją man davė Augusta. Sagė buvo... — bijojau tai ištarti. Jis nieko nežinojo apie Augustą ir mamą.

T.Rėjaus viršutinė lūpa pabalo. Taip būdavo visada, kai jis dėl ko nors labai susinervindavo.

— Šitą sagę aš padovanojau tavo motinai per jos dvidešimt antrąjį gimtadienį, — suriaumojo jis. — Tuojau pat atsakyk, kaip ji pateko pas tą Augustą?

— Tu padovanojai mamai šitą sagę? Tu?

— Atsakyk, po velnių!

— Mama čia atvažiavo, kai pabėgo nuo mūsų. Augusta sakė, kad tą dieną ji buvo įsisegusi šitą sagę.

Sukrėstas jis grįžo prie supamosios kėdės ir sudribo į ją.

— Tebusiu aš prakeiktas, — sumurmėjo taip tyliai, kad vos išgirdau.

— Augusta rūpinosi mama, kai ji buvo dar visai mažytė ir gyveno Virdžinijoje, — bandžiau jam paaiškinti.

T.Rėjus spoksojo į orą, į niekur. Už lango Karolinos vasaros saulė spigino jo sunkvežimiuko stogą, švitino jazminuose skendinčią tvorą. Automobilis buvo visas purvinas, tarsi T.Rėjus ieškodamas manęs būtų pervažiavęs visas pelkes.

— Turėjau žinoti, — išgirdau. Jis purtė galvą ir kalbėjo, lyg manęs visai nebūtų kambaryje. — Ieškojau jos visur, kur tik galėjau sugalvoti. O ji buvo tiesiog čia. Jėzau Kristau, ji buvo čia.

Atrodė, kad ta mintis jam kėlė pagarbą ir pyktį. Jis papurtė galvą ir apsidairė lyg galvodamas: Galiu lažintis, kad ji sėdėjo ant šitos kėdės. Galiu lažintis, kad ji vaikščiojo šituo kilimu. T.Rėjaus smakras lengvai virpėjo ir pirmą kartą gyvenime mane skaudžiai pervėrė mintis, kad jis labai mylėjo mamą, kad pabėgusi ji labai įskaudino.

Prieš atvažiuojant čia, mano gyvenimas tebuvo tuštuma, kurioje turėjo būti mama. Ta tuštuma padarė mane kitokią, paliko manyje skausmą. Tačiau nė karto nepagalvojau, ką jis prarado arba kaip tai jį pakeitė.

Prisiminiau Augustos žodžius: Žmonės keičiasi. Gyvenime nutinka visokiausių dalykų. Neabejoju, kad iš pradžių jis tikrai mylėjo tavo mamą. Esu tikra, kad jis ją tiesiog dievino.

Niekada nemačiau, kad T.Rėjus būtų ką nors dievinęs, išskyrus Snupę, savo gyvenimo šunį. Tačiau dabar, matydama jį tokį, supratau, kad jis mylėjo Deborą Fontanel. O kai ji pabėgo, jis paskendo kartėlyje.

T.Rėjus įsmeigė peilį į medį ir atsistojo. Pažvelgiau į ore styrančią rankeną, paskui į T.Rėjų — jis apėjo kambarį, palietė kiekvieną daiktą, pianiną, lentyną, ant stalo gulintį atverstą Look žurnalą.

— Panašu, kad esi čia viena, — ištarė.

Pajutau artinantis. Visko pabaigą.

Jis priėjo artyn ir paėmė mane už rankos. Kai jį atstūmiau, gavau antausį. Buvau gavusi daug T.Rėjaus antausių: tikslių, staigių pliaukštelėjimų per skruostą. Tokių, kai tarsi per greitai važiuojant užgniaužia kvapą, tačiau šitas buvo visiškai kitoks. Tai nebuvo pliaukštelėjimas. Šįkart jis smogė iš visų jėgų. Girdėjau, kaip iš jo lūpų ištrūko krioktelėjimas, mačiau, kaip akimirką išsprogo jo akys. Ranka kvepėjo kaimu, persikais.

Nuo smūgio nusiritau už Dievo Motinos. Ji šleptelėjo ant grindų sekunde anksčiau negu aš. Iš pradžių nejaučiau skausmo, tačiau atsisėdusi ir parietusi kojas pajutau diegiant nuo ausies iki smakro. Skausmas vėl parbloškė mane ant grindų. Žiūrėjau aukštyn į jį sukryžiavusi rankas ant krūtinės ir galvojau, ar iki sunkvežimio jis vilks mane už kojų.

— Kaip drįsai mane palikti? Aš tave pamokysiu, pamatysi! — šaukė T.Rėjus.

Giliai įkvėpiau ir pabandžiau nusiraminti. Juodoji Marija gulėjo ant grindų šalia manęs skleisdama stiprų medaus kvapą. Prisiminiau, kaip mes trynėme ją medumi, kiekvieną jos įtrūkį ir centimetrą, kol ji visiškai permirko medumi ir buvo patenkinta. Gulėjau šalia jos ir bijojau pajudėti žinodama, kad kitame kambario gale į krėslo ranktūrius įsmeigtas styro peilis. T.Rėjus vėl niuktelėjo mane, paspyrė mano koją, lyg ši būtų ant kelio besimėtanti skardinė, kurią galima paspirti tik todėl, kad ji guli priešais.

Jis vėl sustingo virš manęs.

— Debora! — išgirdau jį murmantį. — Daugiau tu manęs nepaliksi.

Jo akys buvo paklaikusios, gąsdinančios. Svarsčiau, ar teisingai nugirdau jo žodžius.

Pastebėjau, kad mano rankos vis dar sukryžiuotos ant krūtinės. Nuleidau jas žemyn ir smarkiai suspaudžiau.

— Kelkis! — riktelėjo T.Rėjus. — Važiuojam namo.

Jis paėmė mane už rankos ir vienu staigiu judesiu pakėlė nuo grindų. Atsistojusi apsisukau ir nulėkiau prie durų. T.Rėjus mane pasivijo ir sugriebė už plaukų. Atsisukusi pamačiau jo rankoje peilį. Netrukus jis sumirgėjo man prieš akis.

— Važiuosi su manimi! — šaukė. — Tu neturėjai manęs palikti.

Staiga man toptelėjo mintis, kad jis laiko ne mane, o Deborą. Tarsi jo protas būtų sustingęs prieš dešimt metų.

— T.Rėjau, — sušnibždėjau, — čia aš, Lilė.

Tačiau jis manęs negirdėjo. Kumštyje laikė mano plaukus ir neleido nė krustelėti.

— Debora! — kartojo jis. — Tu prakeikta kale!

Jis buvo pakvaišęs iš sielvarto, dar kartą išgyveno tą kančią, kurią visą laiką laikė užspaudęs, kurią dabar išlaisvino, kuri jį perpildė. Mąsčiau, ar toli jis gali eiti, kad susigrąžintų Deborą. Neabejojau, kad jis gali ją nužudyti.

Aš esu tavo amžinieji namai. Aš esu viskas. Mes esame viskas.

Pažvelgiau T.Rėjui į akis: jos buvo pilnos keisto rūko.

— Tėti, — ištariau.

— Tėti ! — surikau.

T.Rėjus krūptelėjo, sunkiai alsuodamas, pažvelgė į mane ir paleido mano plaukus: peilis nukrito ant kilimo.

Susvyravusi atsirėmiau į sieną. Išgirdau save garsiai alsuojant. Šitas garsas pripildė visą kambarį. Nenorėjau, kad T.Rėjus pastebėtų, jog žiūriu į peilį, tačiau negalėjau susivaldyti ir nuolat žvilgčiojau ten, kur jis gulėjo. Kai atsigręžiau į T.Rėjų, jis tebespoksojo į mane.

Akimirką nė vienas nejudėjome. Niekaip negalėjau įžvelgti jo veido išraiškos. Mano kūnas virpėjo, tačiau jaučiau, kad galiu kalbėti.