Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

— Nežinojau, kad ir bitė darbininkė gali dėti kiaušinėlius, — pasakiau.

— Gali, tačiau jų kiaušinėliai nevaisingi, iš jų išsirita tik tranai. Visi koriai būtų pilni tokių kiaušinėlių, o darbininkės savaime išmirtų, nes jų niekas nepakeistų.

Augusta nuleido dangtį ir pridūrė:

— Tik norėjau tau parodyti, kaip atrodo bičių šeima be motinėlės.

Ji pakėlė savąjį tinklelį, paskui manąjį ir ilgai žiūrėjo man į akis, o aš apžiūrinėjau auksines jos akių dėmeles.

— Ar prisimeni istoriją apie Beatričę? — paklausė ji. — Apie vienuolę, pabėgusią iš vienuolyno. Prisimeni, kaip Mergelė Marija ją pakeitė?

— Prisimenu, — atsakiau. — Man atrodo, jūs žinojote, kad aš pabėgau kaip ir Beatričė. Jūs bandėte pasakyti, kad Marija pavaduos mane ir viskuo rūpinsis, kol grįšiu.

— Oi ne, aš ne tai norėjau pasakyti, — atsakė Augusta. — Tu nebuvai ta pabėgėlė, apie kurią užsiminiau. Aš turėjau galvoje tavo mamos pabėgimą. Tik norėjau, kad pradėtumei kitaip galvoti.

— Kaip kitaip?

— Kad gal Dievo Motina galėtų atstoti tau Deborą ir būti tavo antrąja mama.

Spoksojau į šešėlius, krintančius ant žolės, ir drovėjausi to, ką norėjau pasakyti.

— Vieną naktį rausvajame name pasakiau Dievo Motinai, kad ji yra mano mama. Uždėjau ranką jai ant krūtinės, kaip visada susirinkimuose darote jūs ir Dukterys. Žinau, kad tą vieną kartą bandžiau tai padaryti ir nualpau. Tačiau tąkart nenugriuvau ir pajutau, kad tapau stipresnė. Tada man pasirodė, kad praradau ją. Manau, kad man reikėtų dar kartą paliesti jos širdį.

— Lile, paklausyk manęs, — tarė Augusta. — Noriu, kad visada prisimintum tai, ką tau dabar pasakysiu. Gerai?

Jos veidas buvo labai rimtas ir susikaupęs.

— Gerai, — pasakiau ir pajutau, kaip per nugarą nubėgo elektros srovė.

— Dievo Motina nėra kažkokia magiška būtybė kaip pasakų fėja. Ji nėra svetainėje stovinti statula. Ji yra kažkas viduje. Ar supranti, ką sakau?

— Dievo Motina yra manyje, — pakartojau nelabai suprasdama.

— Motiną turi atrasti savyje. Mes visi turime tai padaryti. Net jeigu turime mamą, vis tiek privalome savyje saugoti tą dalelę. Duok man savo ranką, — tarė Augusta ir ištiesė savąją.

Įdėjau savo ranką jai į delną. Augusta paėmė mano ranką ir prispaudė delną prie mano krūtinės, tiesiai ant plakančios širdies.

— Tau nereikia priglausti savo rankos prie Marijos širdies, kad taptumei stipresnė, kad sulauktumei pagalbos ir paguodos, ir visų dalykų, kurių gyvenime trūksta, — tarė Augusta. — Savo ranką gali pridėti prie savo pačios širdies. Prie savo pačios širdies.

Augusta žengtelėjo artyn tebespausdama mano ranką.

— Visą laiką, kai tėtis negražiai su tavim elgėsi, Dievo Motinos balsas tavyje kartojo: „Ne, aš nepasiduosiu. Aš esu Lilė Melisa Ouvens ir aš nepasiduosiu.“ Nesvarbu, ar girdėjai tą balsą, ar ne, bet ji buvo čia tai sakydama.

Kitą savo ranką uždėjau ant jos rankos, ir ji savo laisvąja ranką uždėjo ant manosios. Taigi ant mano krūtinės ilsėjosi juodai baltų rankų stirta.

— Kai nepasitikėsi savimi, — tarė Augusta, — kai imsi abejoti ir gūžtis, ji tavyje ištars: „Kelkis ir gyvenk garbingai, nes tu esi tokia mergaitė.“ Supranti, ji yra tavo vidinė stiprybė.

Jos rankos tebebuvo prie mano krūtinės, tačiau jau nespaudė taip stipriai.

— Kad ir kokia didelė tavo širdis, žinok, tai daro ir Marija, ne tik tavo vidinė stiprybė, bet ir meilė. Kai tai suprasi, Lile, žinosi, kad tai yra vienintelis pakankamai didelis žmogaus gyvenimo tikslas. Ne tik mylėti, bet ir išlaikyti meilę.

Augusta nutilo. Ore dūzgė bitės. Augusta atitraukė savo rankas nuo mano krūtinės, bet aš savąsias palikau.

— Marija, apie kuria tau kalbu, visą dieną būna tavo širdyje ir kartoja: „Lile, tu esi mano amžinieji namai. Tik niekada nebijok. Aš esu viskas. Mes esame viskas.“

Užsimerkiau ir toje ryto vėsoje, tarp bičių, supratau, apie ką Augusta kalbėjo.

Kai pagaliau atsimerkiau, Augustos niekur nebuvo matyti. Apsidairiau ir pamačiau ją einančią per kiemą namo link. Saulėje švytėjo jos balta suknelė.

Antrą valandą po vidurdienio kažkas pasibeldė į duris. Sėdėjau svetainėje ir rašiau į naują bloknotą, kurį Zakas paliko prie mano durų. Rašiau apie viską, kas man nutiko nuo Marijos dienos. Žodžiai liejosi taip greitai, kad nespėjau su jais susidoroti. Ir tik apie tai tegalvojau. Todėl nekreipiau dėmesio, jog kažkas beldžiasi. Dabar visa prisiminusi pagalvojau, kad tas beldimas buvo kažkoks neįprastas. Lyg kas kumščiu daužytų duris.

Taigi teberašiau tikėdamasi, kad pasirodys Augusta. Buvau tikra, kad beldžiasi tas žmogus iš Žąsų įlankos, kuris turėjo atvežti naują motinėlę.

Beldimas pasikartojo. Džunė buvo išėjusi su Neilu, Rozalina medaus namelyje plovė naują užsukamų stiklainių siuntą. Tai buvo mano darbas, tačiau ji pati pasisiūlė tai padaryti matydama, kaip man reikia išlieti savo mintis. Kur yra Augusta, nežinojau. Galbūt taip pat medaus namelyje ir padeda Rozalinai.

Dabar, žvelgdama į praeitį, galvoju, kaip galėjau nepajusti, kas ten beldėsi?

Kai beldimas pasigirdo trečią kartą, atsikėliau ir nuėjau atidaryti durų.

Į mane žiūrėjo T.Rėjus, švariai nusiskutęs, apsivilkęs baltais marškiniais trumpomis rankovėmis. Iškirptėje garbanojosi plaukai. Jis šypsojosi. Skubu pridurti, kad šypsena buvo ne švelniai mylinčio žmogaus, o kvailas medžiotojo šypsulys, kuris visą dieną vaikėsi triušį ir pagaliau užspeitė savo grobį į kampą, iš kurio neįmanoma ištrūkti.

— Nagi, nagi, nagi. Ką mes čia matome, — ištarė.

Sudrebėjau pagalvojusi, kad jis tuoj pat gali stverti mane, įgrūsti į sunkvežimiuką ir išsivežti į persikų ūkį, iš kurio niekas nieko apie mane neišgirs. Žengtelėjau žingsnį atgal į koridorių tolyn nuo jo ir pabrėžtinai mandagiai — pati labai tuo nusistebėjau — tariau:

— Gal nori užeiti?

Ką dar galėjau padaryti? Apsisukau ir prisiverčiau ramiai nužingsniuoti į svetainę. Jo batai klapsėjo paskui.

— Gerai, po velnių, — pasakė jis mano pakaušiui. — Jeigu nori, kad vaidinčiau draugišką vizitą, apsimeskime. Tačiau tai nėra mandagumo vizitas, girdi? Pusę vasaros tavęs ieškojau ir dabar išsivešiu tave iš čia, tylią ir ramią arba besispardančią ir rėkiančią — man visai nesvarbu.

— Jeigu nori, gali atsisėsti, — mostelėjau ranka į supamąją kėdę.

Stengiausi atrodyti rami, nors viduje baisiausiai panikavau. Kur Augusta? Mano alsavimas virto trumpais, negiliais atodūsiais — šuns šnopavimu.

T.Rėjus klestelėjo į kėdę ir su ta pačia „pričiupau tave“ šypsenėle ėmė sūpuotis.

— Vadinasi, visą laiką tu buvai čia, gyvenai pas juodaodės moteris? Jėzau Kristau.

Nejučiomis užlindau už Dievo Motinos statulos. Stovėjau nejudėdama, o jis apžiūrinėjo ją.

— Kas čia, po velnių?

— Marijos statula, — atsakiau. — Jėzaus motinos.

Mano balsas suskambo kažkaip žaismingai. Galvoje įnirtingai sukau smegenis, ką toliau daryti.

— Aha. Panašu, kad ją čia atvilko iš šiukšlyno, — tarė.

— Kaip tu mane radai?

T.Rėjus pasislinko ant nendrinės sėdynės krašto, įkišo ranką į kelnių kišenę ir išsitraukė peilį, tą patį, kuriuo valydavosi panages.

— Tu pati parodei kelią, — pasipūtęs ir labai patenkintas savimi ištarė.

— Aš nieko panašaus nedariau.

Jis atlenkė peilio geležtę, įsmeigė į krėslo ranktūrį ir, mėgaudamasis tempti laiką, išpjaustė mažumėlę medienos.