Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

— Tai kas ją nuliūdino? — paklausė ji.

Nenorėjau to sakyti esant Neilui, bet Rozalinai tai buvo nė motais.

— Jai liūdna, kad tu nenori tekėti už Neilo.

Iki tol niekada nebuvau pagalvojusi, kad juodaodžiai gali parausti. O gal iš pykčio Džunės veidas ir ausys pasidarė tamsios slyvų spalvos.

Neilas nusijuokė.

— Matai? Privalai tekėti už manęs ir neskaudinti savo sesers.

— Eik sau iš čia, — sumurmėjo ji ir stumtelėjo jį į lauką.

— Žadėjai pavaišinti mane blynais. Aš jų noriu, — paprieštaravo jis.

Neilas avėjo mėlynais džinsais ir vilkėjo riebaluotais marškinėliais. Ant nosies kabojo akiniai raginiais rėmeliais. Man jis buvo panašus į kruopštų mechaniką. Vyriškis nusišypsojo mudviem su Rozalina.

— Supažindinsi mane, ar taip ir būsim?

Pastebėjau vieną dalyką: jeigu pirmąsias penkias sekundes atsargiai žvelgsi žmonėms į akis, spėsi pastebėti tikruosius jų jausmus, kol jie sumirksės.

— Čia Lilė ir Rozalina, — tarė Džunė. — Jos pas mus vieši.

— Iš kur jūs? — paklausė manęs Neilas.

Šis klausimas dažniausiai užduodamas Pietų Karolinoje. Norime žinoti, ar tu vienas iš mūsiškių, ar tavo pusseserė pažįsta mano pusseserę, ar tavo jaunesnioji sesutė lankė mokyklą su mano vyresniuoju broliu, ar tu vaikštai į tą pačią baptistų bažnyčią, kaip ir mano buvęs viršininkas. Ieškome visokiausių sutapimų. Tačiau retai juodaodis klausia baltaodės, iš kur ji esanti. Nes nėra jokios prasmės, nes jie neras jokių pažįstamų.

— Iš Spartanburgo apygardos, — atsakiau patylėjusi, nes bandžiau prisiminti, ką pasakojau anksčiau.

— O jūs? — paklausė jis Rozalinos.

Ji spoksojo į varines drebučių formeles, kurios kabojo kitoje kriauklės pusėje prie lango.

— Iš ten pat, kaip ir Lilė.

— Kas čia svyla? — paklausė Džunė.

Iš keptuvės kilo dūmų stulpas. L formos blynas suanglėjo. Džunė išplėšė mentelę man iš rankos, iškrapštė degėsius ir išmetė į šiukšliadėžę.

— Ar ilgai čia viešėsite? — kamantinėjo Neilas.

Džunė įdėmiai pažvelgė į mane. Laukė. Tvirtai prispaudusi lūpas prie dantų.

— Dar šiek tiek, — atsakiau žiūrėdama į šiukšliadėžę. L Lilei. Jaučiau, ko jis dar nori paklausti, ir žinojau, kad nepajėgsiu atsakyti į jo klausimus.

— Aš nenoriu valgyti, — pasakiau ir išėjau pro duris.

Eidama per verandą išgirdau, kaip Rozalina jo paklausė:

— Ar jau užsiregistravote balsuoti?

Galvojau, kad sekmadienį jos eis į bažnyčią. Bet nėjo. Rausvajame name buvo surengtos specialios apeigos, į kurias prisirinko daug žmonių — grupė, vadinama Marijos Dukterimis, kurią subūrė Augusta.

Marijos Dukterys į svetainę pradėjo rinktis dar prieš dešimtą valandą. Pirmoji pasirodė sena moteriškė, vardu Kvinė, su dukterimi Violeta. Jos buvo apsirengusios vienodai: skaisčiai geltonais sijonais ir baltomis palaidinėmis. Vis dėlto jų skrybėlės skyrėsi. Vėliau atėjo Lunelė, Mabelė ir Kresė. Jų skrybėlaitės buvo pačios įmantriausios, tokių dar nebuvau mačiusi.

Paaiškėjo, kad skrybėles gamina Lunelė ir labai išmoningai. Kalbu apie purpurinį fetrinį daiktą, dydžio sulig sombreru, apkaišytą netikrais vaisiais. Šitą skrybėlę dėvėjo pati Lunelė. Mabelei ant galvos buvo kūrinys iš tigro kailio su auksiniais kutais. Tačiau neabejotinai įspūdingiausia buvo Kresė, kuri ant galvos nešėsi tamsiai raudoną kaminą su juodais nėriniais ir stručio plunksnomis.

Lyg to dar būtų buvę negana, ausyse tabalavo netikrų spalvotų briliantų auskarai, o ant rudų skruostų švietė raudonų skaistalų atšvaitai. Pagalvojau, kad jos žavingos.

Pasirodo, kad, be šitų Dukterų ir Jėzaus, Marija turėjo dar vieną sūnų. Jis buvo vardu Otis Hilas, smulkiais dantimis, kiek didoku tamsiai mėlynu kostiumu. Taigi iš tikrųjų tai buvo Marijos Dukterų ir Sūnaus grupė. Jis atėjo su žmona, visų vadinama Širdele. Ji vilkėjo balta suknele, mūvėjo turkio spalvos medvilninėmis pirštinaitėmis, o galvą buvo apsivyniojusi smaragdo spalvos turbanu.

Augusta ir Džunė šalia jų atrodė tikros nuskurėlės, nes buvo vienplaukės, nemūvėjo pirštinių ir nesegėjo auskarų. Užtat Mėja, geroji senoji Mėja, užsidėjo ryškiai mėlyną skrybėlę, kurios vienas kraštas buvo užriestas, o kitas nuleistas.

Augusta atnešė kėdžių ir sustatė jas pusračiu priešais medinę Marijos statulą. Kai visi susėdome, ji uždegė žvakę, o Džunė pagrojo violončele. Kartu sukalbėjome „Sveika, Marija“, o Kvinė ir Violeta rankose sukiojo medinius rožinius.

Paskui Augusta atsistojo ir pasakė, kad jai labai malonu, jog kartu su jais esame ir aš su Rozalina. Ji atsivertė Bibliją ir perskaitė:

— „Ir Marija pasakė... Nuo šiol visos kartos vadins mane Palaimintąja. Dėl Jo, kuris darė didžius darbus. Jis išsklaidė išdidumą... Jis nužemino galinguosius ir išaukštino silpnuosius. Jis pamaitino alkstančius ir atstūmė turtinguosius.“

Paskui, dėdama Bibliją ant savo kėdės, tarė:

— Taip buvo nuo tada, kai mes pasakojome savo Kančių Karalienės istoriją. Šiandien mes turime viešnių, kurios nėra girdėjusios mūsų statulos istorijos. Todėl pamaniau, kad galėtume ją dar kartą papasakoti.

Ėmiau suprasti vieną dalyką: Augusta mėgdavo pasakoti gražias istorijas.

— Tikrai, mums visiems bus malonu ją dar kartą išgirsti, — pasakė ji. — Istorijas reikia pasakoti, kitaip jos numirs. O kai istorijos miršta, mes galime pamiršti, kas esame ir kodėl esame čia.

Kresė linktelėjo. Kambaryje suplasnojo stručio plunksnos. Buvo galima pagalvoti, kad čia sėdi tikras paukštis.

— Labai teisingai. Papasakok tą istoriją, — pritarė ji.

Augusta prisitraukė kėdę arčiau juodosios Marijos statulos ir atsisuko į mus. Ji prašneko visai kitu balsu, atrodė, kad kalba ne Augusta, o kažkas iš kito laiko ir kito krašto. Visą laiką jos akys žvelgė pro langą, tarsi danguje ji matytų istoriją, kurią pasakoja.

— Tai įvyko tais laikais, kai dar gyvavo vergovė, kai žmones mušdavo ir kai juos laikė daiktais. Kiekvieną dieną ir naktį nelaimingieji meldė apreiškimo. Salose netoli Čarlstono stovėjo maldos namai, į kuriuos jie rinkdavosi giedoti ir melstis. Ir kiekvieną kartą prašydavo Dievo atsiųsti pagalbą. Atsiųsti paguodą. Atsiųsti laisvę.

Man atrodė, kad šias eilutes ji kartojo tūkstančius kartų, kad pasakojo lygiai taip pat, kaip buvo girdėjusi iš kokios nors vyresnės moters, kuri tai girdėjo iš dar vyresnės lūpų; ji tarsi dainavo dainą, kurios ritmas liūliavo mus, kol persikėlėm ten, į Čarlstono salas, ieškoti išsigelbėjimo.

— Vieną dieną, — kalbėjo Augusta, — vergas, vardu Obedajas, krovė plytas į laivą, kuris turėjo plaukti pasroviui Ešlio upe, ir pastebėjo, kad vanduo kažką išmetė į krantą. Priėjęs artyn, jis pamatė iš medžio kamieno išskobtą moters figūrą. Juodoji moteris laikė iškėlusi suspaustą kumštį.

Augusta nutilo ir pavaizdavo tą pozą. Iškėlusi dešinę ranką ir suspaudusi kumštį, ji buvo panaši į tą svetainėje stovinčią statulą. Taip ji stovėjo keletą sekundžių, o mes sėdėjome apstulbę.

— Obedajas ištraukė statulą iš vandens, — pasakojo ji toliau, — ir pabandė pastatyti. Staiga jis prisiminė, kad prašydavo Viešpaties atsiųsti pagalbą. Atsiųsti paguodą. Atsiųsti laisvę. Obedajas suprato, kad šią statulą atsiuntė Dievas, tačiau jis nežinojo, kas ji tokia. Jis atsiklaupė prieš ją į purvyną ir aiškiai kaip dieną savo širdyje išgirdo jos balsą. Ji sakė: „Nusiramink. Aš esu čia. Dabar aš jus globosiu.“