Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

Išgirdau, kaip Rozalina bando apsiversti savo lovelėje.

— Nemiegi? — paklausiau.

— O kas galėtų miegoti tokioje pirtyje? — atsiliepė ji.

Norėjau pasakyti: Tu gali. Mačiau tądien, kaip ji miegojo prie Frogmoro troškinių universalinės parduotuvės ir restorano, o buvo beveik taip pat karšta. Rozalinos kakta buvo aprišta nauju tvarsčiu. Mačiau, kaip Augusta puode ant viryklės virino pincetus ir nagų žirklutes, kuriais ištraukė siūlus iš Rozalinos žaizdos.

— Kaip tavo galva?

— Mano galva laikosi puikiai, — atsakė ji. Žodžiai staiga tarsi sukapojo orą.

— Tu dėl kažko pyksti?

— O kodėl turėčiau pykti? Dėl to, kad tu visą laiką praleidi su Augusta ir nekreipi į mane jokio dėmesio? Tu pati pasirinkai, su kuo norėtum bendrauti, tai ne mano reikalas.

Negalėjau patikėti savo ausimis. Rozalina pavydi.

— Aš ne visą laiką praleidžiu su ja.

— Beveik visą, — atsiliepė Rozalina.

— Na gerai, o ko tu tikiesi? Aš dirbu su ja medaus namelyje. Aš tiesiog privalau būti su ja.

— O šįvakar? Ar sėdėdama pievelėje irgi dirbai?

— Mes tiesiog kalbėjomės.

— Taip, žinau, — pasakė Rozalina ir nusisuko į sieną, palikusi man nebylią nugarą.

— Baik, Rozalina. Augusta norėjo kai ką sužinoti apie mano mamą.

Rozalina pasikėlė ant alkūnės ir pažvelgė į mane.

— Lile, tavo mamos nebėra, — švelniai ištarė, — ir ji niekada nebegrįš.

Atsisėdau kaip įdurta.

— Iš kur žinai, kad jos nebėra? O gal ji gyvena šiame mieste? T.Rėjus galėjo pameluoti, kad ji mirė. Jis juk pamelavo, kad ji mane buvo palikusi.

— Lile. Vaikeli. Liaukis.

— Aš jaučiu, kad ji čia, — pasakiau. — Žinau, kad ji čia buvo.

— Gal ir buvo. Kas žino. Bet žinau, kad kai kuriuos dalykus reikia palikti ramybėje.

— Ką nori pasakyti? Kad man nereikia nieko sužinoti apie savo mamą?

— O kas, jeigu... — Rozalina nutilo ir pasitrynė sprandą. — O kas, jeigu tau nepatiks tai, ką tu sužinosi?

Man pasigirdo, kad ji pasakė: Lile, tavo mama paliko tave. Daugiau nieko nebeieškok. Norėjau sušukti, kad ji kvaila, bet žodžiai įstrigo gerklėje. Užuot kažką pasakiusi, ėmiau žagsėti.

— Tai tu manai, kad T.Rėjus man nemelavo? Kad ji tikrai mane paliko?

— Aš nieko apie tai nemanau, — atsakė Rozalina. — Aš tik nenoriu, kad dar labiau save skaudintum.

Atsiguliau. Tyloje mano žagsulys rikošetu aidėjo kambaryje.

— Sulaikyk kvėpavimą, paplekšnok galvą ir patrink pilvuką, — patarė Rozalina.

Nekreipiau į ją dėmesio. Galiausiai išgirdau, kaip ji ėmė ramiai kvėpuoti.

Apsiaviau šortais ir sandalais ir nuslinkau prie stalo, kur Augusta pildo medaus užsakymus. Išplėšiau bloknoto lapą ir užrašiau mamos vardą. Debora Ouvens.

Kai išlindau į lauką, žinojau, kad žvaigždžių šviesoje lengvai rasiu takelį. Nutipenau per pievelę į pagirį, prie Mėjos sienelės. Visą kelią žagsėjau. Paliečiau rankomis akmenis: tik norėjau, kad ne taip labai skaudėtų.

Troškau nors trumpam paleisti savo jausmus, nutiesti tiltą per kančios griovį. Įspraudžiau lapelį su mamos vardu į plyšį, kuris atrodė kaip tik jai skirtas. Atidaviau mamą maldų sienai. Nė nepastebėjau, kada nustojau žagsėti.

Atsisėdau ant žemės ir atsirėmiau į akmenis. Atsilošusi galėjau stebėti žvaigždes ir visus danguje sklandančius palydovus. Galbūt kaip tik šią akimirką vienas jų mane fotografuoja. Netgi tamsoje jie galėtų mane pastebėti. Niekas niekur negali būti saugus. Reikia tai prisiminti.

Pagalvojau, kad turiu išsiaiškinti apie mamą viską, kol dar T.Rėjus ar policija mūsų nerado. Tačiau kaip pradėti? Juk negaliu išsitraukti juodosios Marijos paveikslėlį ir parodyti jį Augustai. Tiesa gali viską sugriauti, o Augusta nutars — gali nutarti, galėtų nutarti, — kad aš negaliu pasilikti, kad ji privalo pranešti T.Rėjui, jog mane pasiimtų. O kas, jeigu ji sužinos, kad Rozalina bėglė? Ar ji nepagalvos, kad privalo pranešti policijai?

Naktis buvo juoda kaip rašalas, kurį stengiausi permatyti. Sėdėjau ir žvelgiau į tamsą bandydama įžiūrėti bent giją šviesos.

ŠEŠTAS SKYRIUS

Bitė motinėlė išskiria tam tikrą medžiagą, kuri traukia bites darbininkes ir kurią ji perduoda tik tiesioginio kontakto būdu. Ta medžiaga stimuliuoja normalų bičių darbininkių elgesį avilyje. Šis cheminis darinys vadinamas „bitės motinėlės materija“. Eksperimentai parodė, kad bitės paima ją tiesiai nuo motinėlės kūno.

„Žmonės ir vabzdžiai“

Kitą rytą mane pažadino trenksmas kieme. Pašokau iš lovelės ir išbėgau iš medaus namelio į lauką. Pirmą kartą savo gyvenime mačiau tokį aukštą juodaodį. Jis susilenkęs krapštėsi prie sunkvežimiuko variklio, o aplink voliojosi išmėtyti įrankiai. Džunė purtydama galvą ir šypsodamasi padavinėjo jam veržliarakčius ir dar kažin ką.

Virtuvėje Mėja su Rozalina maišė blynų tešlą. Nelabai mėgau blynus, bet nutylėjau. Džiaugiausi, kad valgysim ne košę. Pusę savo gyvenimo praklūpojusi ant kruopų, negalėtum jos praryti nė kąsnio.

Šiukšliadėžė buvo pilna bananų žievelių, viršuje plono stiklo purkštuke burbuliavo elektrinis filtras. Burbt, burbt. Man patiko tas garsas ir tas kvapas.

— Kas tas vyras? — paklausiau.

— Čia Neilas, — atsakė Mėja. — Jis įsimylėjęs Džunę.

— Man atrodo, kad Džunė irgi jį įsimylėjusi.

— Taip. Bet ji niekada to nepasakys, — tarė Mėja. — Ji jau seniai tą vargšelį vedžioja už nosies. Nei išteka, nei paleidžia.

Mėja pašlakstė keptuvėje tešlos ir suformavo iš jos didžiąją L.

— Šitas bus tau, — pasakė. — L — Lilei.

Rozalina sėdėjo prie stalo ir karšto vandens dubenyje šildė medų. O aš į desertinę taurę įsipyliau apelsinų sulčių.

— Kodėl Džunė nenori už jo tekėti? — paklausiau.

— Labai seniai ji ruošėsi tekėti už vieno vyro, — atsakė Mėja. — Bet jis dingo prieš pat vestuves.

Pažvelgiau į Rozaliną baimindamasi, kad nuviltos meilės istorija vėl gali paveikti Mėją. Tačiau ji labai susikaupusi kepė mano blyną. Pirmą kartą man dingtelėjo, kad labai keista, jog nė viena iš jų neištekėjo. Kartu gyvena trys netekėjusios seserys.

Išgirdau, kaip Rozalina atsiduso: „Ah-mm“, ir supratau, kad ji galvoja, kaip būtų buvę gerai, jeigu ir jos nevykėlis vyras būtų neatėjęs į jų vestuves.

— Džunė atsižegnojo nuo visų vyrų ir prisiekė niekada netekėti. Ir tada sutiko Neilą. Jis buvo paskirtas naujuoju jos mokyklos direktoriumi. Nežinau, kas nutiko jo žmonai, bet nuo tada, kai jis čia atsikraustė, gyvena vienas. Jis visaip stengėsi įkalbėti Džunę tekėti, tačiau ji nepasiduoda. Mudvi su Augusta irgi nepajėgiame jos įkalbėti.

Iš Mėjos krūtinės ištrūko atodūsis ir pasigirdo „O, Siuzana“. Na štai ir vėl.

— O, Dieve, ir vėl, — ištrūko Rozalinai.

— Atsiprašau, — tarė Mėja. — Tiesiog negaliu susivaldyti.

— Gal nueik prie sienelės? — pasiūliau ir ištraukiau jai iš rankų mentelę. — Mes čia susitvarkysime.

— Taip, — pritarė Rozalina. — Daryk, ką turi daryti.

Pro praviras duris stebėjome, kaip Mėja praėjo pro Džunę ir Neilą. Po kelių minučių jiedu įėjo į virtuvę. Džunė akimis pasekė tarakoną, kuris nudūmė už šaldytuvo.

— Tikiuosi, nesutraiškei jai prieš nosį tarakono?

— Ne, — atsakiau. — Mes nematėme jokio tarakono.

Spintelėje po kriaukle Džunė pasirausė vabalų naikiklio. Pagalvojau, gal reikėtų jai papasakoti, kaip mama išradingai išprašė tarakonus iš mūsų namų: su sausainių trupiniais ir zefyrais. Bet paskui pagalvojau: Baik, juk čia Džunė.