Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

Neturėjau nė menkiausio supratimo, kas yra „ortodoksas eklektikas“, tačiau vis tiek linktelėjau, tarytum Silvane būtų buvusi didžiulė jų bendruomenė.

— Mėja, Džunė ir aš priėmėme mamos katalikybę ir papildėme ją savais elementais. Nežinau, kaip pavadinti, tačiau mums tai patinka.

Kai kokius tris šimtus kartų sukalbėjome „Sveika, Marija“, dar tyliai pasimeldėme, kol mūsų keliai dar galėjo mus išlaikyti. Aš negalėjau skųstis, nes palyginti su Marta Vaits, tai buvo niekis. Pagaliau seserys persižegnojo nuo kaktos iki bambos, ir maldos buvo baigtos.

Vieną vakarą po visų maldų jos persižegnojo ir išėjo iš kambario, o Augusta man tarė:

— Lile, jeigu paprašysi pagalbos, Marija tau padės.

Nežinojau, ką atsakyti, todėl gūžtelėjau. Augusta mostelėjo prisėsti greta ant supamojo krėslo.

— Papasakosiu tau vieną istoriją, — pradėjo ji. — Mūsų mama ją pasakodavo mums, kai jausdavomės pavargusios nuo namų ruošos arba nuo viso gyvenimo.

— Aš nepavargau nuo namų ruošos, — atsakiau.

— Žinau. Bet tai graži istorija. Pasiklausyk.

Patogiai įsitaisiau ir sūpuodamasi pirmyn bei atgal klausiausi to supamiesiems krėslams būdingo girgždėjimo.

— Seniai seniai, kitame pasaulio krašte, Vokietijoje, gyveno jauna vienuolė, vardu Beatričė. Ji labai mylėjo Mariją. Tačiau ji pasiligojo ir pavargo nuo vienuolės pareigų, nes turėdavo nudirbti labai daug namų ruošos darbų bei laikytis daugybės taisyklių. Taigi vieną vakarą Beatričei trūko kantrybė, ji nusivilko vienuolės aprangą, sulankstė ir padėjo ant lovos. Paskui išsiropštė pro vienuolyno langą ir pabėgo.

Aišku. Supratau, kur mes lenkiame.

— Ji galvojo, kad dabar tai jau prasidės puikiausios dienos, — pasakojo toliau Augusta. — Tačiau pabėgusiai vienuolei gyvenimas nebuvo toks, kokio tikėjosi. Ji sutrikusi klajojo gatvėmis, prašinėjo išmaldos. Netrukus Beatričė tetroško grįžti į vienuolyną. Tačiau žinojo, kad ten niekada jos nepriims.

Aišku kaip ant delno — mes kalbame ne apie vienuolę Beatričę. Kalbame apie mane.

— Kas jai nutiko? — paklausiau apsimesdama susidomėjusi.

— Po daugelio klajonių ir kančių metų ji persirengė, kad jos nepažintų, ir paskutinį kartą grįžo aplankyti savo senojo vienuolyno. Įėjo į koplyčią ir paklausė vienos sesers: „Ar prisimenate pabėgusią vienuolę Beatričę?“ — „Ką turite galvoje? — nustebo vienuolė. — Sesuo Beatričė nepabėgo. Ji štai ana ten, prie altoriaus, šluoja.“ Ar gali įsivaizduoti, kaip tai pribloškė tikrąją Beatričę? Ji nubėgo prie šlavėjos ir pamatė, kad tai Marija. Marija nusišypsojo Beatričei, palydėjo ją į celę ir grąžino vienuolės abitą. Matai, Lile, visą tą laiką Marija apsimetė Beatriče.

Krėslas liovėsi girgždėjęs — nustojau suptis. Ką Augusta nori pasakyti? Kad Marija apsimes manimi, kol grįšiu į Silvaną, ir T.Rėjus nepastebės, kad buvau pabėgusi? Netgi katalikams tai per daug stebuklinga. Galvojau, kad ji norėjo man pasakyti: Žinau, kad pabėgai iš namą, kiekvienam kartais užeina toks noras. Tačiau anksčiau ar vėliau užsinorėsi sugrįžti. Tiesiog paprašyk Marijos tau padėti.

Apsidžiaugiau, kad žibintas nedega. Ir ėmiau melsti Marijos pagalbos — tačiau neprašiau grąžinti manęs namo, kaip vargšelės Beatričės. Ne. Meldžiau jos padaryti taip, kad namo niekada negrįžčiau. Meldžiau uždengti rausvąjį namą skraiste, kad niekas mūsų nerastų. Kiekvieną dieną šito prašiau ir negalėjau patikėti, kad tai tikrai veikia. Niekas nepasibeldė į duris, niekas nepasodino mūsų į kalėjimą. Marija tikrai apgaubė mus savo globos apsiaustu.

Pirmąjį penktadienį naujuosiuose namuose po maldų, kai danguje po saulėlydžio tebekybojo oranžiniai ir rausvi atšvaitai, su Augusta nuėjome į bityną.

Anksčiau niekada nebuvau buvusi prie avilių, todėl turėjau išklausyti paskaitą „Bityno etiketas“. Augusta priminė, kad pasaulis — tai didelis bitynas, juose abiejuose galioja tos pačios taisyklės. Nebijok, kad kokia gyvenimo nemylinti bitė nori tau įgelti. Tačiau nebūk vėpla, dėvėk ilgarankoviais marškinėliais ir avėk ilgomis kelnėmis. Nemušk bičių. Nedrįsk nė negalvoti apie tai. Jeigu jauti pyktį, švilpauk. Pyktis sukelia, o švilpavimas slopina bičių susierzinimą. Apsimesk, kad žinai, ką darai, net jeigu nė nenumanai, ką daryti. O svarbiausia — mylėk bites. Kiekviena, net ir pati mažiausia būtybė, nori būti mylima.

Augusta jau tiek kartų buvo sugelta, kad įgijo imunitetą. Ji beveik nejausdavo skausmo. Augusta sakė, kad iš tiesų bičių įgėlimai palengvino jos artritą; tačiau aš artrito neturinti, todėl turiu kaip reikiant apsirengti. Ji liepė man apsivilkti jos balta ilgarankove palaidine, tada uždėjo ant galvos vieną iš baltųjų skrybėlių ir pritaisė tinklelį.

Jeigu tai būtų vyro pasaulis, tinklelis paslėptų šiurkščią jo barzdą. Viskas atrodytų daug mieliau, švelniau. Kai vaikščiojau paskui Augustą pasislėpusi po tinkleliu, jaučiausi kaip mėnulis, plaukiojantis paskui tamsų debesį.

Augusta laikė 48 avilius, išmėtytus palei giraitę aplink rausvąjį namą, dar 280 buvo išdalyti įvairiems ūkiams paupiuose ir aukštikalnių pelkynuose. Fermeriams patiko Augustos bitės. Jos apdulkindavo augalus, todėl arbūzai prinokdavo raudonesni, o agurkai užaugdavo didesni. Jie mielai būtų priėmę jos bites ir už dyką, tačiau Augusta kiekvienam mokėjo po penkis galonus32 medaus.

Ji nuolatos tikrindavo savo avilius, važinėdavo plokščiastogiu sunkvežimiuku iš vieno apygardos galo į kitą. Tą daiktą Augusta vadino „medaus furgonu“. Su juo ji lankydavo bites.

Stebėdavau, kaip į raudoną furgoną, kuris stovėdavo galiniame kieme, ji kraudavo rėmus, tas siaurutes dėželes, kurias nuleisdavo į avilį, kad bitės prineštų medaus.

— Reikia patikrinti, ar motinėlei užtenka vietos padėti kiaušinėliams, ar mums teks leisti spiečių, — sakydavo ji.

— Ką reiškia spiečius?

— Jeigu yra motinėlė ir būrys savarankiškų bičių, atsiskyrusių nuo viso avilio, kurios ieško naujos gyvenamosios vietos, vadinasi, yra spiečius. Paprastai jos susitelkia kur nors ant šakos.

Akivaizdu, kad Augusta nemėgsta spiečių.

— Taigi, — tęsė ji kibdama į darbą, — mums reikia išimti pilnus medaus korius ir įdėti tuščius.

Augusta trūktelėjo furgoną, o aš ėjau greta rankoje nešdamasi dūminę, prigrūstą pušų spyglių ir tabako lapų. Zakas ant kiekvieno avilio uždėjo po plytą ir paaiškino Augustai, ką tai reiškia. Jeigu plyta priekyje, reiškia, koriai beveik pilni medaus ir reikia pakeisti meduvę. Jeigu plyta arčiau galo, reiškia, kažkas ne taip: yra vaško kandžių arba motinėlė serga. Pasukta šonu plyta sako, kad šeimyna yra laiminga ir sveika, kad avilyje Ožio nėra, tik Harieta33 ir jos dešimt tūkstančių dukterų.

Augusta brūkštelėjo degtuką ir uždegė žolę dūminėje. Žiūrėjau, kaip šviesa nutvieskė jos veidą ir nublanko. Augusta pamojavo kaušeliu, kad į avilį patektų daugiau dūmų. Dūmai, pasakė ji, veikia geriau už raminamuosius.

Vis dėlto, kai Augusta pakėlė dangtį, iš avilio pliūptelėjo ploni juodi bičių karoliai, susivijo į vėrinį ir, mojuodami plonyčiais sparneliais, ėmė zuiti aplink mūsų galvas. Bičių lietus. Mintimis siunčiau joms meilę, kaip Augusta ir liepė.

Ji ištraukė korių rėmą — judantį, pasidabruotą, juodai pilką paveikslą.

— Matai, Lile? Matai ją? — paklausė Augusta. — Ta didžioji yra bitė motinėlė.

Padariau reveransą, kaip žmonės lenkiasi Anglijos karalienei. Augusta nusijuokė. Labai norėjau, kad ji mane pamiltų ir leistų čia apsigyventi visam laikui. Jeigu Augusta mane pamiltų, gal pamirštų vienuolės Beatričės istoriją ir leistų man pasilikti.