Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

Vaikštinėdama išgirdau vandens čiurlenimą ir nesusilaikiau nepaieškojusi šaltinio. Dar giliau nuklydau į mišką. Augmenija tankėjo, krūmai kabinosi man už kojų. Tačiau radau tai, ko ieškojau — mažą upeliuką, ne didesnį už tą, kuriame mudvi su Rozalina maudėmės. Žvelgiau į vagos vingį, tingius raibulius, kurie kartais sudrumsdavo vandens ramybę.

Nusiavusi batus, įbridau į vandenį. Dugnas buvo minkštas kaip košė, kuri skverbėsi pro pirštus. Tiesiai man prieš nosį nuo akmens į vandenį pliumptelėjo vėžlys. Iš išgąsčio vos nešūktelėjau Viešpaties Jėzaus. Niekas negalėjo man pasakyti, kiek dar nematomų gyvų būtybių bendravo su manimi — gyvačių, varlių, žuvų ir kitų besikandžiojančių upelio gyventojų bei vabalų — ir kad man reikėtų mažiau jaudintis.

Kai apsiavusi batus pasukau atgal, pro medžių kamienus jau skverbėsi šviesa. Troškau, kad taip visada būtų — nei T.Rėjaus, nei misterio Gastono, kad niekas nenorėtų mušti bejėgės Rozalinos. Tik lietaus išpraustas miškas ir kylanti saulė.

PENKTAS SKYRIUS

Akimirką įsivaizduokime, kad esame tokie maži, kad įlįstume paskui bitę į avilį. Pirmiausia, ką reikėtų padaryti — tai priprasti prie tamsos...

„Bendruomeninių vabzdžių pasaulio tyrinėjimai“

Pirmoji savaitė Augustos namuose buvo paguoda, tikras poilsis. Pasaulis kartais suteikia žmogui progą, trumpą pertraukėlę: nuaidi bokso ringo gongas ir eini į savo kampą, kur kas nors maloningai paplekšnoja per tavo apdaužytą gyvenimą.

Visą savaitę niekas neužsiminė apie mano tėvą, tariamai žuvusį per traktoriaus avariją. Arba apie seniai matytą mano tetą Bernę Virdžinijoje. Kalendoriaus sesės tiesiog priglaudė mus.

Pirmiausia jos pasirūpino Rozalinos drabužiais. Augusta sėdo į savo sunkvežimiuką ir nuvairavo į „Doleriui amen“ parduotuvę. Ten nupirko Rozalinai ketverias kelnaites, melsvus medvilninius naktinius, tris nepabrėžiančias liemens havajietiško stiliaus sukneles ir liemenėlę, kurioje tilptų ir akmenys rieduliai.

— Tai nebus labdara, — pasakė Rozalina, kai Augusta virtuvėje išdėliojo viską ant stalo. — Aš už viską susimokėsiu.

— Gali už tai atidirbti, — atsakė Augusta.

Įėjo Mėja, nešina hamameliu30, ir vatos gumulėliais ėmėsi valyti Rozalinos žaizdą.

— Neseniai kažkas tau vožė, — tarė ji ir po akimirkos vėl lėtai užniūniavo: „O, Siuzana“.

Džunė staiga kilstelėjo galvą nuo stalo, prie kurio atidžiai apžiūrinėjo pirkinius.

— Tu ir vėl niūniuoji šitą dainą, — papriekaištavo Mėjai. — Gal jau laikas savęs atsiprašyti?

Mėja metė ant stalo vatos gumulėlį ir išėjo iš kambario. Žvilgtelėjau į Rozaliną. Toji gūžtelėjo pečiais. Džunė pati apžiūrėjo ir baigė valyti žaizdą. Jai buvo nemalonu — tai aiškiai buvo matyti iš tvirtai viena linija suspaustų lūpų.

Išslinkau ieškoti Mėjos. Norėjau jai pasakyti: Padainuosiu su tavimi „O, Siuzana“ nuo pradžios iki pabaigos, tačiau niekaip negalėjau jos rasti.

Mėja išmokė mane medaus dainelę:

Ant mano kapo pastatyk avilį,

Ir tegu medus mane merkia.

Tai bus viskas, ko iš tavęs noriu,

Kai numirsiu ir išeisiu.

Dangaus gatvės auksinės ir šviesios,

Bet aš sulipsiu su žeme ir medaus puodu.

Ant mano kapo pastatyk avilį,

Ir tegu medus mane merkia.

Man patiko dainelės kvailumas. Ją dainuodama vėl jaučiausi normalus žmogus. Mėja dainuodavo šią dainelę virtuvėje kočiodama tešlą arba pjaustydama pomidorus, ir Augusta ją niūniuodavo ant medaus stiklainių klijuodama etiketes. Tai pasako viską apie gyvenimą šiuose namuose.

Mes gyvenome medumi. Rytą prarydavome šaukštelį medaus, kad pabustume, o vakare — kad užmigtume. Juo užsikąsdavome kiekvieną patiekalą, kad surikiuotume mintis, kad įgytume ištvermės ir atitolintume lemtingą ligą. Medumi tepdavome žaizdas ir suskilusias lūpas, kad greičiau užgytų. Jo būdavo vonioje, odos kreme, aviečių arbatoje ir pyragėliuose. Medus tiko viskam. Po savaitės mano liesos rankos ir kojos ėmė pilnėti, o pasišiaušę plaukai virto šilkinėmis garbanomis. Augusta sakė, kad medus buvo dievų ambrozija ir deivių šampūnas.

Aš savo laiką leisdavau medaus namelyje su Augusta, o Rozalina padėdavo Mėjai tvarkytis namuose. Išmokau, kaip garuose įkaitintu atakiavimo peiliu perbraukti per korius ir atverti jų akutes, kaip korių rėmus sustatyti į medsukį. Reguliavau liepsną po garų generatoriumi ir keičiau nailono kojines, per kurias Augusta filtruodavo medų į indą, kuriame jis turėdavo nusistovėti. Labai greitai viską perpratau, ji net sakė, kad aš esu tikras stebuklas. Tai tikrai buvo jos žodžiai: Lile, tu tikras stebuklas.

Man labiausiai patikdavo pilti vašką į žvakių formeles. Augusta vienai žvakei sunaudodavo svarą vaško ir dar įspausdavo smulkių žibučių, kurių aš pririnkdavau miške. Ji gaudavo užsakymų paštu iš tokių tolimų vietovių parduotuvių kaip Meinas ar Vermontas31. Tenykščiai gyventojai pirkdavo galybę Augustos žvakių ir medaus stiklainių, ji vos spėdavo paruošti užsakymus, o kur dar skardinės su Juodosios Marijos Stebuklinguoju bičių vašku ypatingiems užsakovams. Augusta sakydavo, kad nuo jo plūdė lengviau plūduriuoja, tvirčiau laikosi sagos, baldai labiau žvilga, langai lengviau darinėjasi, o suerzinta oda tampa švelni it kūdikio užpakaliukas. Bičių vaškas — tai tikras stebuklas visiems gyvenimo atvejams.

Mėja ir Rozalina tuojau susidraugavo. Mėja buvo naivoka. Turiu galvoje — ne protiškai atsilikusi, nes apie kai kuriuos dalykus ji labai protingai mąstė ir be perstojo skaitė kulinarines knygas. Norėjau pasakyti, kad Mėja buvo naivi ir kukli, suaugusi moteris ir vaikas tuo pačiu metu, be to, keistuolė. Rozalina sakydavo, kad Mėja — pati tinkamiausia kandidatė į pamišėlių namus, tačiau netrukus ją pamėgo. Man įėjus į virtuvę jos abi stovėdavo prie kriauklės laikydamos rankose neišlukštentas kukurūzų burbuoles, nes per kalbas neturėdavo tam laiko. Arba ant pušies kankorėžių tepdavo riešutų sviestą paukšteliams.

Rozalina perprato „O, Siuzana“ mistiką. Ji sakė, kad jeigu į viską žiūri su humoru, tai Mėja elgiasi puikiai. Tačiau susidūrusi su kokiu nors nemalonumu, pavyzdžiui, siūlių pilna Rozalinos galva arba pūvančiais pomidorais, Mėja pradeda niūniuoti „O, Siuzana“. Panašu, kad tai jos sugalvotas būdas kaip nepravirkti. Jis padėdavo, jeigu tai būdavo supuvęs pomidoras, bet ne daugiau.

Keletą kartų Mėja taip smarkiai raudojo, klykė, rovėsi plaukus, kad Rozalina net ėjo į medaus namelį ieškoti Augustos. O Augusta švelniai ją pasiųsdavo prie akmenų sienos. Tas vaikštinėjimas buvo vienintelis dalykas, kuris ją nuramindavo.

Mėja uždraudė namuose statyti žiurkių spąstus, nes užjausdavo visus besikankinančius gyvūnus. Tačiau Rozaliną baisiausiai erzino Mėjos potraukis gaudyti vorus ir šiukšlių semtuvėliu nešti juos iš namų. O man patiko šitas Mėjos bruožas, nes priminė mano mamą — vabalų mylėtoją. Aš padėdavau Mėjai gaudyti senuosius ilgakojus ne tik todėl, kad sutraiškytas vabalas sukeltų jai isterijos priepuolį, bet ir gerbdama mamos atminimą.

Kiekvieną rytą Mėja valgydavo bananą, tačiau ant jo neturėjo matytis nė menkiausios dėmelės. Vieną rytą mačiau, kaip ji nulupo septynis bananus, kol pagaliau rado vieną be priekaištų. Virtuvėje ji laikė tonas bananų, kimšte prikimštų moliniuose dubenyse. Po medaus, namuose jų buvo daugiausia. Kiekvieną rytą Mėja galėdavo apžiūrėti penkis ar daugiau bananų ieškodama nepriekaištingo, be trūkumų, to vienintelio, parduotuvėje nesudaužyto vaisiaus.