Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

Bet kurią kitą savo gyvenimo dieną be vargo būčiau galėjusi laimėti melagių konkursą, bet šitas, šitas mano ėjimas buvo graudi tiesa. Stebėjau jų visų veidus, ypač Augustos. Ji nusiėmė akinius ir pasitrynė nuspaustą paraudusią nosį. Buvo taip tylu, kad galėjau girdėti, kaip kitame kambaryje tiksi laikrodis.

Augusta pasitaisė akinius, priėjo prie Rozalinos ir apžiūrėjo siūles jos kaktoje, prakirstą akį, nubrozdintą smilkinį ir rankas.

— Atrodo, lyg būtumėte sumušta.

— Mums išeinant ji pargriuvo ant laiptų, — leptelėjau atgavusi įprastą įprotį prasimanyti.

Augusta ir Džunė susižvalgė, o Rozalina prisimerkė duodama man suprasti, kad vėl elgiuosi, tarytum jos čia nė nebūtų.

— Gerai, galite likti pas mus, kol sugalvosite, ką daryti. Juk neleisime jums gyventi pakelėje, — tarė Augusta.

Džunė taip giliai įkvėpė, kad atrodė, jog susiurbė visą kambario orą.

— Augusta...

— Jos pasiliks čia, — pakartojo tokiu tonu, kuris neleido suabejoti, kuri sesuo vyresnė, o kuri jaunesnė. — Viskas bus gerai. Medaus namelyje turime sulankstomųjų lovelių.

Džunė išrūko laukan, tarpduryje tik sušmėžavo jos raudonas sijonas.

— Labai jums ačiū, — tariau Augustai.

— Sveikos atvykusios. Sėskitės. Atnešiu apelsinų gėrimo.

Įsitaisėme supamosiose kėdėse nendrinėmis sėdynėmis, o Mėja stovėjo sargyboje ir šypsojosi savo kvaišelės šypsena. Pastebėjau itin galingus jos rankų raumenis.

— Kaip čia taip nutiko, kad jūsų visų vardai kaip iš kalendoriaus? — paklausė jos Rozalina.

— Mūsų mamai labai patiko pavasaris ir vasara, — atsakė Mėja. — Buvo ir Eiprilė27, bet... ji mirė dar visai mažutė. — Mėjos šypsena išnyko ir nelauktai ji ėmė niūniuoti: „O, Siuzana!“, tarsi nuo to priklausytų jos gyvenimas.

Mudvi su Rozalina spoksojome į ją, kol beniūniuodama ši pravirko. Mėja raudojo taip, lyg Eiprilė būtų ką tik numirusi.

Pagaliau grįžo Augusta nešdama padėklą su keturiomis desertinėmis taurėmis, kurių kraštai buvo itin gražiai papuošti apelsinų skiltelėmis.

— Mėja, mieloji, gal eik prie sienelės ir išsiverk, — tarė ji mostelėjusi į duris ir niuktelėjo seserį. Augusta elgėsi taip, tarytum tai būtų normalu kiekvienuose Pietų Karolinos namuose. — Štai, prašom — apelsinų gėrimas.

Gurkštelėjau. Rozalina savąją stiklinę taip greitai ištuštino ir atsiraugėjo, kad berniukai iš žemesniųjų mano senosios vidurinės mokyklos klasių galėtų tik pavydėti. Tiesiog neįtikėtina.

Augusta apsimetė visai nieko negirdėjusi, o aš vėpsojau į aksominius suolelius kojoms pasidėti ir troškau, kad Rozalina elgtųsi truputį kultūringiau.

— Taigi judvi esate Lilė ir Rozalina, — pradėjo Augusta. — O kokios jūsų pavardės?

— Rozalina... Smit ir Lilė... Viljams, — pamelavau ir užsivedžiau: — Mano mama mirė, kai aš buvau dar visai maža, o praėjusį mėnesį mūsų ūkyje Spartanburgo apygardoje po traktoriumi žuvo tėtis. Čia neturiu jokių giminaičių, todėl valdžia nori mane išsiųsti į prieglaudą.

Augusta papurtė galvą. Rozalina irgi papurtė, tačiau dėl visai kitų priežasčių.

— Rozalina buvo mūsų namų prižiūrėtoja, — pasakojau toliau. — Jos šeima esu tik aš, todėl nutarėme keliauti į Virdžiniją ieškoti mano tetos. Tačiau neturime pinigų. Gal galėtume pas jus gauti kokio nors darbo, kad galbūt šiek tiek užsidirbtume ir galėtume keliauti toliau. Iš tikrųjų mes nelabai skubame į Virdžiniją.

Rozalina dėbtelėjo į mane. Akimirką tik ledas dzingsėjo mūsų stiklinėse. Nesuvokiau, kaip tvanku kambaryje, kaip intensyviai veikia mano prakaito liaukos. Beveik užuodžiau savo kvapą. Šaudžiau akimis tai į juodąją Mariją kampe, tai vėl į Augustą.

Ji nusiėmė akinius. Dar niekada gyvenime nebuvau mačiusi tokių gryniausio imbiero atspalvio akių.

— Aš pati iš Virdžinijos, — tarė Augusta ir kažkodėl tai vėl sukėlė elektros srovę, kuri mane persmelkė tik įėjus į kambarį. — Na, gerai. Rozalina gali padėti Mėjai tvarkytis namuose, o tu padėsi man ir Zakui prie bičių. Zakas — mano didžiausias padėjėjas, todėl negalėsiu tau mokėti, bet bent jau būsi soti ir turėsi stogą virš galvos, kol pranešime tavo tetai, kad atsiųstų pinigų autobusui.

— Bet aš tiksliai nežinau jos vardo, — pasakiau. — Tėtis ją vadindavo teta Berne. Aš jos niekada nemačiau.

— Vaikeli, tai ką ruošeisi daryti Virdžinijoje? Vaikščioti iš kiemo į kiemą?

— Ne, ponia, tik Ričmonde.

— Suprantu, — atsakė Augusta. Ji tikrai suprato. Ji viską kiaurai permatė.

Tą popietę virš Tiburono tvyrojo karštis. Pagaliau prasidėjo audra. Augusta, Rozalina ir aš stovėjome verandoje, kuri buvo išsikišusi iš virtuvės, ir žiūrėjome į iki mėlynumo patamsėjusius purpurinius debesis virš medžių viršūnių ir vėjo šėlsmą medžių šakose. Laukėme, kol viskas liausis, kad Augusta galėtų parodyti mums naująją pastogę medaus namelyje, kuriuo buvo paverstas garažas kiemo kampe, nudažytas tokia pačia rožinio flamingo spalva, kaip ir visas namas.

Kartkartėmis lietaus purslai tėkšdavosi tiesiai į mus ir sudrėkindavo veidus. Visai nenorėjau nusišluostyti drėgmės: jaučiau, kad pasaulis man tarsi atgijo. Negalėjau nepavydėti audrai to, kaip ji susiglemžia visų dėmesį.

Augusta nuėjo į virtuvę, grįžo su trimis pyragų skardomis ir padalijo mums visoms.

— Štai, pasislėpkime po jomis. Jos bent apsaugos mūsų galvas nuo lietaus.

Mudvi su Augusta nėrėme į liūtį iškėlusios virš galvų skardas. Atsigręžusi pamačiau Rozaliną, laikančią kepimo skardą rankose ir visai suglumusią.

Pribėgusios medaus namelį, su Augusta turėjome jos palaukti tarpduryje. Rozalina šiaip taip atkurnėjo, rinkdama lietų į skardą ir pilstydama jį kaip vaikas. Ji ėjo per balas tarsi persišku kilimu, kai virš mūsų nugriaudėjo griaustinis, Rozalina pakėlė akis į lietumi plūstantį dangų, išsižiojo ir laukė, kol jai prilis į burną. Nuo tada, kai tie vyrai ją primušė, Rozalinos veidas buvo toks sumenkęs ir pavargęs, akys apsiblaususios, tarsi tie bjaurybės būtų išmušę iš jų visą šviesą. Dabar ji vėl buvo tokia kaip anksčiau, panaši į Orų karalienę, kurios niekas negali paliesti.

Jeigu tik ji galėtų išmokti gražiau elgtis.

Medaus namelyje tebuvo vienas didelis kambarys, kuriame stovėjo keista medaus gaminimo įranga: didelės cisternos, dujų degikliai, loveliai, svertai, baltos dėžės ir lentynos, prikrautos vaško korių. Mano šnervės beveik paniro į saldų kvapą.

Kol Augusta subėgiojo rankšluosčių, nuo Rozalinos ant grindų privarvėjo didžiulės balos. Žiūrėjau į gretimą sieną — vien lentynos, prikrautos užsukamų stiklainių. Ant vinių prie paradinių durų kabėjo minkštos skrybėlės su tinkleliais, įrankiai ir žvakės. Viską dengė plonas medaus sluoksnis. Mano batų padai vaikštant šiek tiek lipo.

Augusta nuvedė mus į mažutį kampinį kambarėlį pastato gale. Jame buvo kriauklė, didelis veidrodis, langas be užuolaidos ir dvi baltai paklotos sulankstomosios medinės lovelės. Ant pirmosios pasidėjau savo krepšį.

— Mudvi su Mėja kartais miegame čia, kai dieną naktį sukame medų, — tarė Augusta. — Gali būti karšta, todėl prireikus įsijunkite ventiliatorių.

Ventiliatorius stovėjo ant lentynos palei sieną, Rozalina priėjo ir įjungė. Nuo sparnų nupleveno voratinkliai ir pasklido po kambarį. Rozalinai teko brauktis juos nuo skruostų.

— Jums reikia sausų drabužių, — tarė jai Augusta.

— Aš ir taip išdžiūsiu, — atsakė Rozalina ir išsitiesė ant lovelės, kurios kojos išlinko į šonus.