Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

— Nori priešpiečių? Turime specialų sekmadienio patiekalą — ant ugnies keptos kiaulienos.

— Norėčiau išsinešti dvi porcijas, — atsakiau. — Ir dar prašyčiau du kokakolos.

Laukdama mūsų pietų, pavaikštinėjau tarp lentynų ir apsirūpinau vakariene: sūdytų riešutų pakeliais, sviestiniais sausainiukais, dviem sumuštiniais su pimento sūriu plastikinėse pakuotėse, rūgščiais ledinukais ir dėžute „Raudonosios Rožės“ uostomojo tabako. Viską sukroviau ant prekystalio.

Grįžęs su lėkštėmis ir gėrimo buteliais, šeimininkas papurtė galvą.

— Labai gaila, bet šiandien sekmadienis. Iš parduotuvės nieko negaliu parduoti. Tik iš restorano. Tavo senelė turėtų tai žinoti. Beje, kuo ji vardu?

— Rouzė, — atsakiau perskaičiusi tabako pavadinimą.

— Rouzė Kempbel?

— Taip, sere. Rouzė Kempbel.

— O aš maniau, kad jos anūkai — vieni berniukai.

— Ne, sere, ji dar turi ir mane.

Jis palietė ledinukų pakelį.

— Palik viską čia. Aš išdėliosiu į vietas.

Zvimbtelėjo kasos aparatas ir atsidarė stalčiukas. Pasirausiau krepšyje pinigų ir sumokėjau.

— Ar galėtumėt man atidaryti kokakolos butelius? — paklausiau. Kol vyriškis ėjo į virtuvę ir atgal, švystelėjau „Raudonąją Rožę“ į krepšį ir greitai užsegiau.

Rozalina baisiausiai nusivylusi: keliavo be maisto, miegojo ant plikos žemės. Ir niekas nežino, kada ją grąžins į kalėjimą arba nužudys. Ji tikrai nusipelnė tabako.

Galvojau, kaip po kažkiek metų vieną dieną atsiųsiu šiai parduotuvei voką su pinigais, kad atlyginčiau šitą nuostolį, aiškindama, kaip kiekvieną dieną mane graužė sąžinė žiūrint į juodosios Marijos paveikslą. Ne bet kokios juodosios Marijos paveikslą, bet į tokį patį, kaip ir mano mamos. Tokia Marija žvelgė į mane iš daugybės medaus indelių etikečių. „Juodoji Medaus Madona“, — skelbė jie.

Atsidarė durys, ir į vidų tiesiai iš bažnyčios įėjo šeima — mama ir duktė, apsirengusios tokiais pačiais tamsiai mėlynais drabužiais su baltomis Piterio Peno apykaklėmis. Pro duris įsiveržė gelsvas blausios šviesos pluoštas. Mergytė nusičiaudėjo, o mama tarė:

— Eikš, išpūskim tavo nosytę.

Dar kartą žvilgtelėjau į medaus indelius, į juose mirguliuojančią gintarinę šviesą ir prisiverčiau lėčiau kvėpuoti.

Pirmą kartą gyvenime tai suvokiau: tai tik pasaulio stebuklas, ir jį slepia mūsų skurdžių ir bauginančių dienų skraistė, šviečiantis skaisčia šviesa, o mes to nė nežinome.

Prisiminiau bites, kurios naktį atskrido į mano kambarį ir buvo viso to dalis. Ir balsą, kurį girdėjau anądien man sakant: Lile Melisa Ouvens, tavo indelis atviras; kalbantį paprastai ir aiškiai, kaip moteris tamsiai mėlynais drabužiais kalbėjosi su savo dukrele.

— Prašom, tavo kokakola, — tarė vyras su peteliške.

— Iš kur juos gavote? — paklausiau rodydama į medaus indelius.

Nuostabą mano balse jis palaikė pasibaisėjimu.

— Žinau, ką galvoji. Daugelis žmonių jų nepirktų tik todėl, kad Mergelė Marija pavaizduota kaip tamsiaodė. Bet matai, taip yra dėl to, kad moteriškė, kuri kopinėja medų, pati irgi tokia.

— Kuo ji vardu?

— Augusta Bautrait, — atsakė vyras. — Jos bitės gyvena visoje apygardoje.

Kvėpuok, nepanikuok.

— Ar žinote, kur ji gyvena?

— Taip, žinoma. Tokio baisaus namo niekur kitur nepamatysi. Jo spalva tarsi peptobismolo19. Tavo senelė tikrai jį matė — reikia eiti per miestą Pagrindine gatve iki greitkelio į Florenciją.

Pasisukau durų link.

— Ačiū.

— Perduok senelei nuo manęs linkėjimų, — pridūrė vyras.

Suolo lentos tratėjo nuo Rozalinos knarkimo. Priėjusi papurčiau ją.

— Kelkis. Štai tavo tabakas. Tik greičiau kišk į kišenę, nes aš už jį kaip ir nesumokėjau.

— Tu jį pavogei? — apstulbo Rozalina.

— Turėjau pavogti, nes sekmadieniais prekių iš parduotuvės neparduoda.

— Tu keliauji tiesiai į pragarą, — tarė.

Išdėliojau mūsų priešpiečius ant suolo kaip per iškylą, tačiau negalėjau praryti nė kąsnio, kol papasakojau Rozalinai apie juodąją Mariją ant medaus indelių ir bitininkę, vardu Augusta Bautrait.

— Kaip manai, gal mama ją tikrai pažinojo? — paklausiau. — Negali būti toks keistas sutapimas.

Rozalina neatsiliepė, todėl paklausiau garsiau:

— Kaip manai?

— Nežinau ką ir galvoti, — tarė. — Tik nenoriu, kad per daug tikėtumeisi, ir viskas. — Ji pasilenkė ir paglostė man skruostą. — O Lile, kur mudvi eisim, ką darysime?

Tiburonas priminė Silvaną, tik be persikų. Į priešais kupoluotus teismo rūmus stovinčią patranką kažkas įsmeigė konfederacijos20 vėliavą. Pietų Karolina pirmiausia buvo Diksilandas21, o jau paskui — Amerika. Tiesiog negalėjai nesididžiuoti Samterio fortu22.

Klaidžiodamos Pagrindine gatve, praėjome du didelius mėlynus šešėlius, per visą gatvę nutįsusius nuo dviejų parduotuvių pastatų. Pro tamsintus vaistinės langus įsispoksojau į gazuoto vandens fontanėlį su chromo papuošimais, ten buvo galima nusipirkti vyšninės kolos ir bananų gėrimo buteliukų, ir mąsčiau, kad greitai visos prekės bus ne tik baltiesiems.

Praėjome turto draudimo agentūrą, Tiburono apygardos žemės ūkio elektros tinklų valdybą, „Doleriui amen“ parduotuvę, kurioje už vieną dolerį buvo galima nusipirkti gimnastikos lankų, pripučiamų plaukimo ratų ir bengališkų ugnelių dėžučių. Ant parduotuvės lango aerozoliniais dažais buvo užrašyta: „Vasaros linksmybės“. Keliose vietose, pavyzdžiui, Fermerių kredito banko languose, švietė plakatai „Goldvoteris — prezidentas“, kai kur apačioje buvo prilipdyti automobilių bamperių lipdukai „Pritariame Vietnamui“.

Prie Tiburono pašto palikau Rozaliną ant šaligatvio, o pati užėjau į vidų ir susiradau automatus su sekmadienio laikraščiais. Perverčiau juos, tačiau neradau nė menkiausios žinutės apie save ir Rozaliną. Pirmajame Kolumbijos laikraščio puslapyje buvo straipsnis, kad Kastro sesuo dirba CŽV. Ir nė žodžio, jog baltoji mergaitė padėjo pabėgti negrei moteriai iš Silvano kalėjimo.

Įmečiau dešimties centų monetą į automatą ir pasiėmiau vieną laikraštį pamaniusi, kad straipsnis galėtų būti kur nors viduje. Su Rozalina pritūpėme alėjoje ant šaligatvio ir išskleidėme laikraštį. Atidžiai pervertėme kiekvieną puslapį. Daugybė straipsnių apie Malkolmą X23, Saigoną, bitlus, Vimbldono teniso turnyrą bei apie motelį Džeksone, Misisipės valstijoje, kuris verčiau užsidarys, negu priims juodaodžius svečius. Tačiau apie Rozaliną ir mane — nieko.

Kartais norisi atsiklaupti ir padėkoti Dievui, kuris yra danguje, už visas blogas naujienas, kurios nutinka pasaulyje.

KETVIRTAS SKYRIUS

Naminės bitės yra bendruomeniniai vabzdžiai ir gyvena kolonijomis. Kiekviena kolonija yra šeima, sudaryta iš vienos kiaušinėlius dedančios patelės, arba motinėlės, ir daugybės nevaisingų jos dukterų, vadinamų darbininkėmis. Bitės darbininkės kartu renka nektarų, lipdo korius ir rūpinasi palikuonimis. Patinėliai auginami tik motinėlei apvaisinti.

„Pasaulio bitės“

Išilgai baltų dėžių eilių, kurios skyrė giraitę nuo rausvojo namo, vaikščiojo moteris. Namas buvo toks rausvas, kad žiūrint net įskaudo akis. Moteris buvo aukšta, apsirengusi baltai, ant galvos užsidėjusi skrybėlę su tinkleliu, kuris dengė jos veidą, gaubė pečius ir krito ant nugaros. Ji atrodė kaip Afrikos nuotaka.

Kilnodama dėžių dangčius, ji įdėmiai žiūrėjo į vidų, aplink leisdama dūmų kamuolius. Bičių debesys kilo ir skraidė aplink jos galvą. Dukart ji išnyko rūke ir lėtai išniro kaip sapnas iš nakties gilumos.