Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

Atsiguliau ir bandžiau suregzti istoriją, kodėl mano mama turėjo juodosios Marijos paveiksliuką. Deja, galvoje buvo visiškai tuščia, greičiausiai dėl to, kad buvau abejinga Marijai, nes mūsų Bažnyčia jai neskyrė daug dėmesio. Pasak brolio Džeraldo, pragaras buvo tik laužas katalikams deginti. Silvane nebuvo nei baptistų, nei metodistų, tačiau žinojome, ką daryti, jeigu susitiktume juos kelionėse: pasiūlyti penktadalį išgelbėjimo plano, su kuriuo jie galėjo sutikti arba nesutikti. Bažnyčia padalijo mums po plastikinę pirštinę, ant kurios kiekvieno piršto buvo užrašytas kiekvienas žingsnis. Pradedi nuo mažylio ir baigi nykščiu. Kai kurios moteriškės gelbėjimosi pirštines nuolatos nešiojosi rankinėse, jeigu sutikti „kitatikiai“ netyčia sugalvotų atsiversti į katalikybę.

Apie Mariją žinojome tik tiek, kiek ji dalyvavo toje vestuvių istorijoje, kai įkalbėjo savo sūnų, beveik prieš paties valią, vandenį paversti vynu. Buvau šokiruota, kad mūsų Bažnyčia netiki vynu arba, dar svarbiau, netiki moterimi, kuri gali pasakyti tiek daug svarbių dalykų. Tegalėjau suprasti, kad mano mama buvo kažkaip susijusi su Katalikų bažnyčia ir — reikia pasakyti — tai slapta jaudino mane.

Kol Rozalina tebemiegojo pūsdama orą pro krutančias lūpas, įkišau paveiksliuką į kišenę. Nutariau, kad ji galės miegoti rytoj, todėl tol purčiau jos ranką, kol ji atsimerkė.

— Viešpatie, aš visa sustingusi, — tarė ji. — Jaučiuosi lyg primušta su pagaliu.

— Tu ir buvai primušta, prisimeni?

— Bet ne su pagaliu, — atsakė Rozalina.

Palaukiau, kol ji atsistojo — tai buvo ilgas neįtikėtino pūkštimo, aimanavimo ir svyravimo procesas.

— Ką sapnavai? — paklausiau, kai ji išsitiesė.

Rozalina dėbtelėjo į medžių viršūnes ir pasitrynė alkūnes.

— Palauk, tuoj prisiminsiu. Sapnavau tėvą Martiną Liuterį Kingą jaunesnįjį. Jis klūpėjo ir lakavo mano kojų nagus su seilėmis iš savo burnos. Visi mano nagai buvo raudoni, tarytum įkaitinti.

Galvojau apie tai, kai susiruošėme keliauti į Tiburoną. Rozalina ėjo tarsi jos kojos būtų pateptos, tarsi jos rubino spalvos kojų nagai valdytų visus kaimo gyventojus.

Klaidžiojome tarp pilkų pastatų, perdžiūvusių kukurūzų laukų ir Herefordo15 karvių bandos, kurios patenkintos gyvenimu sau lėtai atrajojo. Prisimerkusi apžvelgiau lauką ir mačiau tik fermerių sodybas su erdviomis verandomis bei iš traktoriaus padangų padarytas sūpynes, pritvirtintas prie medžių šakų; greta jų dygo vėjo malūnai, kurių didžiuliai sidabriniai sparnai tyliai girgždėjo nuo švelnių vėjelio gūsių. Saulė viską galutinai iškepino — netgi patvoryje augantys agrastai buvo virtę razinomis.

Asfaltas baigėsi. Toliau ėjome žvyrkeliu. Klausiausi, kaip po mūsų batais girgžda žvyras. Grioveliu, kuris jungė Rozalinos raktikaulius, upeliais tekėjo prakaitas. Nežinau, mano ar jos skrandis garsiau reikalavo maisto. Tik tada suvokiau, jog šiandien sekmadienis ir visos parduotuvės uždarytos. Baiminausi, kad nenusibaigtume valgydamos kiaulpienes, rinkdamos laukines ropes ir maisto atliekas nuo žemės.

Iš laukų atsklidęs šviežio mėšlo kvapas šiek tiek numalšino mano apetitą. Tačiau Rozalina tarė:

— Dabar galėčiau suvalgyti asilėną.

— Jeigu nukakusios į miestą rasime atidarytą nors vieną skylę, parūpinsiu mums maisto, — pasakiau.

— O kur nakvosime? — paklausė ji.

— Jeigu ten nėra motelio, išsinuomosime kambarį.

Rozalina man nusišypsojo.

— Lile, vaikeli, nėra tokios vietos, į kurią įleistų tamsiaodę moterį. Tebūnie ji Mergelė Marija, bet jeigu ji bus juoda, niekas jai neleis apsistoti.

— Na, gerai. Tai kokia Pilietinių teisių akto prasmė? — sustojau vidury kelio. — Argi tai nereiškia, kad žmonės privalo leisti tau apsistoti savo moteliuose ar pietauti jų restoranuose, jeigu tu to nori?

— Teisingai. Tačiau turi žmogų primušti ir priversti taip elgtis.

Mylią ėjau smarkiai sunerimusi. Neturėjau jokio plano ir jokių minčių. Iki šiol tikėjau, kad, netyčia radusios atvirą langą ir įlipusios į vidų, pateksime į visiškai naują gyvenimą. Kita vertus, Rozalinos laukė kamera. Tarkime, čia kalėjimo vasaros atostogos.

Man reikėjo ženklo. Norėjau išgirsti balsą, kurį vakar savo kambaryje išgirdau: Lile Melisa Ouvens, tavo indas atviras.

Paėjėsiu devynis žingsnius ir apsidairysiu. Kad ir ką pamatysiu, tai bus ženklas. Apsidairiusi virš lauko išvydau mažą lėktuvėlį, tręšiantį augalus. Paskui jį driekėsi pesticidų debesis. Negalėjau apsispręsti, kuriai paveikslo daliai atstovauju aš: augalams, kuriuos reikia gelbėti nuo vabalų, ar vabalams, kurie žus nuo purškalo. Deja, neturėjau jokio šanso būti lėktuvėliu, kuris kaip gelbėtojas suka ratus virš žemės ir smerkia kiekvieną mano žingsnį.

Pasijutau labai nelaiminga.

Mums keliaujant oras įkaito, ir prakaitas vėl žliaugė Rozalinos veidu.

— Gaila, kad netoliese nėra bažnyčios, kur galėtume nukniaukti keletą vėduoklių, — tarė ji.

Iš tolo parduotuvė miesto pakraštyje atrodė šimto metų senumo. Tačiau kai priėjome arčiau, pasirodė, kad ji dar senesnė. Iškaba virš durų skelbė: „Frogmoro universalinė parduotuvė ir restoranas. Nuo 1854 m.“16.

Pro šalį tikriausiai jojo generolas Šermanas ir nutarė pasigailėti šios pašiūrės tik dėl jos pavadinimo. Esu tikra, kad ji ir tada nebuvo patraukli. Pastato priekinė dalis — seniai pamirštų skelbimų lenta: „Studebaker“17 paslaugos, Gyvas jaukas, Žvejų bičiulių turnyras, Brolių Reifordų šaldymo įranga, Šautuvai elniams medžioti — 45 doleriai, kepuraitę su kokakolos buteliu dėvinčios merginos atvaizdas. Iškaba norintiems žinoti skelbė, kad 1957-aisiais į Siono kalno Baptistų bažnyčią vėl grįžo gospelų giedojimas.

Man labiausiai patikdavo apžiūrinėti gražiai suklijuotas automobilių iš įvairių valstijų etiketes. Jeigu būčiau turėjusi laiko, būčiau mielai kiekvieną apžiūrėjusi.

Kiemo pakraštyje tamsiaodis vyras nukėlė dangtį nuo kepsninės, pagamintos iš aliejaus statinės. Actu ir pipirais kvepiančios kiaulienos aromatas tvokstelėjo taip stipriai, kad man net seilės ištiško ant palaidinės.

Priekyje stovėjo keli automobiliai ir sunkvežimiai, greičiausiai priklausantys žmonėms, kurie praleido mišias ir atėjo tiesiai iš sekmadieninės mokyklos.

— Einu pažiūrėti, ar galima nusipirkti ką nors valgyti, — pasakiau Rozalinai.

— Ir tabako. Man reikia uostomojo tabako, — tarė ji.

Rozalina šleptelėjo ant suolo netoli kepsninės, o aš įžengiau pro duris su tinkleliu į marinuotų kiaušinių ir pjuvenų kvapų maišalynę, virš galvos kabėjo daugybė cukruje konservuotų kumpių. Priekinėje pastato dalyje buvo parduotuvė, kurioje galėjai nusipirkti visko nuo cukranendrių stiebų iki terpentino, o gale buvo įsikūręs restoranas.

— Kuo galiu padėti, panele? — paklausė nedidukas vyriškis su peteliške po kaklu. Jo beveik nebuvo matyti iš už medinio prekystalio, apkrauto skapernongo18 vynuogių drebučiais ir Sweet Fire marinuotomis daržovėmis. Jo balsas buvo aukštas, o man skirtas žvilgsnis švelnus ir malonus. Niekaip negalėjau įsivaizduoti, kad jis galėtų pardavinėti medžioklinius šautuvus. — Man atrodo, kad dar nesu tavęs matęs.

— Aš nevietinė. Atvažiavau aplankyti senelės.

— Labai gražu, kai anūkai lanko senelius, — tarė jis. — Iš senimo galima išmokti daug dalykų.

— Taip, sere, — atsakiau. — Iš savo senelės išmokau daugiau negu per visus aštuonerius metus mokykloje.

Jis nusijuokė, tarsi seniai būtų girdėjęs tokį juokingą dalyką.