Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

Brolis Džeraldas prikando lūpą. Galėjau prisiekti, kad jis svarstė mano žodžius.

Gastonas nuovadoje buvo vienas. Kai mudu su broliu Džeraldu įėjome, jis sėdėjo prie savo stalo ir valgė virtus žemės riešutus. Ponas Gastonas buvo tikras nevala — ant grindų visur voliojosi kevalai.

— Tavo juodosios bobulės nėra, — tarė jis žiūrėdamas į mane. — Nuvežiau į ligoninę susiūti žaizdos: ji pargriuvo ir susitrenkė galvą.

Pargriuvo, kurgi ne. Panorau tėkšti jo virtus riešutus į sieną. Nesusilaikiau ir sušukau:

— Kaip suprasti: ji pargriuvo ir susitrenkė galvą?

Gastonas suokalbiškai žvilgtelėjo į brolį Džeraldą, kaip vyras žiūri į vyrą, kai moteris ima isterikuoti.

— Nusiramink, — tarė man.

— Nenusiraminsiu, kol nesužinosiu, kad ji gerai jaučiasi, — atsakiau ramesniu, dar truputį drebančiu balsu.

— Ji jaučiasi gerai. Tai tik lengvas smegenų sukrėtimas. Tikiuosi, kad šįvakar ji grįš čia. Gydytojai norėjo keletą valandų ją stebėti ir viskas.

Brolis Džeraldas ėmė aiškinti negalįs rašyti pareiškimo, kol neįsitikins Rozalinos kurtumu, o aš ėmiau slinkti durų link. Gastonas griežtai žvilgtelėjo į mane.

— Ligoninėje prie jos budi sargybinis ir nieko pas ją neįleis. Taigi gali grįžti namo. Supratai?

— Taip, sere. Aš einu namo.

— Taip ir padaryk, — tarė jis. — Jeigu sužinosiu, kad slankioji aplink ligoninę, vėl paskambinsiu tavo tėčiui.

Silvano senosios ligoninės — žemo plytinio pastato — vienas sparnas buvo skirtas baltiesiems, o kitas — juodiesiems.

Įžengiau į apleistą koridorių, kuriame tvyrojo daugybė visokiausių kvapų: gvazdikų, senų žmonių, kamparo spirito, tualeto gaiviklių, sukrešėjusio kraujo. Languose buvo įstatytos baltos oro kondicionieriaus sekcijos, tačiau iš tikrųjų tai buvo tik elektriniai ventiliatoriai, varinėj antys karštą orą iš vienos vietos į kitą.

Slaugytojų poste prie stalo rymojo policininkas. Jis panėšėjo į jaunikaitį, neseniai baigusį mokyklą, neišlaikiusį fizinio lavinimo egzaminų ir per pertraukas dažnai rūkiusį su pardavėjais. Jis kalbėjosi su baltai apsirengusia mergina. Spėjau, kad tai buvo slaugytoja, nors ji neatrodė daug vyresnė už mane.

— Baigsiu šeštą valandą, — išgirdau policininką. Mergina stovėjo šypsodamasi ir nuolat kaišiojo plaukų sruogą už ausies.

Kitame koridoriaus gale prie palatos stovėjo kėdė. Ant jos gulėjo policininko skrybėlė. Nuskubėjau ten ieškodama ant durų kokio nors ženklo. „Lankyti draudžiama.“ Įėjau nesidairydama.

Palatoje stovėjo šešios lovos. Visos, išskyrus toliausią prie lango, buvo tuščios. Jos apklotai buvo pakilę lyg stengdamiesi prisijaukinti naująją gyventoją. Numečiau krepšį ant grindų.

— Rozalina?

Vaikiško vystyklo dydžio tvarstis buvo apsuktas aplink galvą, riešai pririšti prie lovos kraštų. Pamačiusi mane prie durų, Rozalina pravirko. Visus tuos metus, kai mane prižiūrėjo, ant jos skruostų niekada nebuvau mačiusi nė ašarėlės. Ir štai užtvanka griuvo. Glosčiau jos petį, koją, skruostą. Kai ašarų šaltinis pagaliau išseko, paklausiau:

— Kas tau nutiko?

— Kai išėjai, tas policininkas, vadinamas Batu, įleido tuos vyrus išgauti mano atsiprašymo.

— Ir jie vėl tave mušė?

— Du laikė už rankų, o trečias mušė — tas su žibintuvėliu. Ir vis kartojo: „Negre, sakyk, kad atsiprašai.“ Aš neatsiprašiau, tai jis ir daužė. Mušė tol, kol policininkas liepė liautis. Tačiau aš vis tiek neatsiprašiau.

Troškau, kad tie vyrai sudegtų pragare maldaudami ledinio vandens, tačiau pykau ir ant Rozalinos. Kodėl negalėjai tiesiog atsiprašyti? Tada Franklinas Posis gal būtų tik primušęs ir palikęs ją ramybėje? Tačiau ji pasistengė, kad jie sugrįžtų.

— Tau reikia bėgti iš čia, — kalbėjau raišiodama jos riešus.

— Aš negaliu tiesiog imti ir išeiti, — paprieštaravo ji. — Aš vis dar esu suimta.

— Jeigu čia liksi, tie vyrai sugrįš ir tave užmuš. Aš rimtai. Jie tikrai tave užmuš, kaip buvo nužudyti tie juodaodžiai Misisipėje. Net T.Rėjus taip sako.

Rozalina atsisėdo. Ligoninės marškiniai užsikėlė iki šlaunų. Ji stengėsi paslėpti kelius, tačiau drabužis kaip guminis slydo aukštyn. Spintoje radau suknelę ir padaviau jai.

— Tai beprotybė, — tarė ji.

— Renkis suknelę. Girdi? Tuoj pat.

Rozalina užsitraukė suknelę per galvą. Tvarstis nusmuko ant kaktos.

— Tvarstį reikia nuimti, — pasakiau.

Nuėmiau tvarstį ir pamačiau dvi siūles. Liepiau Rozalinai sėdėti ramiai, o pati pravėriau girgždančias duris pažiūrėti, ar policininkas sėdi ant kėdutės.

Policininkas sėdėjo savo vietoje. Buvo naivu tikėtis, kad jis taip ilgai flirtuos su slaugytoja ir mes spėsim pro juos prasmukti. Porą minučių stovėjau stengdamasi suregzti planą, tada atsidariau krepšį, pasirausiau savo piniginėje ir suradau kelias dešimties centų monetas.

— Einu. Pabandysiu jo atsikratyti. O tu gulkis į lovą, jeigu jis sumanytų pasižiūrėti.

Rozalina prisimerkusi pažvelgė į mane, iš akių beliko du taškučiai.

— Kūdikėli Jėzau, — sudejavo.

Išėjau į koridorių. Policininkas pašoko kaip įgeltas.

— Tau negalima čia būti.

— Aš to nežinojau, — atsakiau. — Ieškau savo tetos. Galiu prisiekti, kad man sakė, jog ji guli šimtas antroje palatoje. Tačiau ten yra tik juodaodė moteris. — Ir papurčiau galvą, kad atrodyčiau visai sutrikusi.

— Viskas aišku, tu pasiklydai. Tau reikia eiti į kitą pastato pusę. Čia tamsiaodžių sparnas.

— Aišku, — nusišypsojau jam.

Ligoninės baltųjų pusėje prie laukiamojo pamačiau telefono automatą. Informaciniame lapelyje radau ligoninės numerį, surinkau jį ir paprašiau, kad sujungtų su juodųjų galo slaugytojų postu. Atsikrenkščiau.

— Esu kalėjimo prižiūrėtojo žmona, — pasakiau merginai, kuri pakėlė ragelį. — Misteris Gastonas liepė parsiųsti policininką atgal į nuovadą. Pasakykit, kad atvažiuoja dvasininkas pasirašyti kelių dokumentų, o misteris Gastonas turi netrukus išvykti ir negali jo sulaukti. Gal galite jam perduoti, kad jis tuojau pat grįžtų čia...

Viena mano dalis tarė šiuos svarbius žodžius, o kita klausėsi ir mąstė, kad būčiau tinkama kandidatūra į pataisų mokyklą ar į nepilnamečių nusikaltėlių koloniją ir kad tikriausiai netrukus ten atsidursiu.

Mergina viską pakartojo, kad įsitikintų, jog teisingai mane suprato. Ragelyje išgirdau atodūsį:

— Aš jam perduosiu.

Ji jam perduos. Negalėjau patikėti savo ausimis.

Parslinkau į juodųjų galą ir susiriečiau už fontanėlio. Mergina baltu drabužiu mosikuodama rankomis viską persakė policininkui. Stebėjau, kaip jis užsidėjo skrybėlę, nuėjo koridoriumi ir išnyko už durų.

Kai su Rozalina išėjome iš palatos, pirma pažvelgiau į kairę, paskui į dešinę. Kad pasiektume laukujas duris, mums reikėjo praeiti pro slaugytojų postą. Mergina baltu chalatu atrodė labai susirūpinusi, sėdėjo nuleidusi galvą ir kažką rašė.

— Eik kaip lankytoja, — šnipštelėjau Rozalinai.

Buvom beveik pusiaukelėje iki stalo. Mergina nustojo rašyti ir atsistojo.

— Šūdo krūva, — sumurmėjau, sugriebiau Rozaliną už rankos ir įsitempiau į pirmą pasitaikiusią palatą.

Ant lovos sėdėjo į paukštį panaši sena liesa moteriškė gervuogių spalvos veidu. Mus pamačiusi, ji išsižiojo, o liežuvis susigarbanojo kaip ne vietoje padėtas kablelis.

— Aš noriu gerti, — ištarė.

Rozalina priėjo artyn, pripylė iš ąsočio vandens ir padavė moteriškei stiklinę, o aš, prispaudusi prie krūtinės savo drobinį krepšį, tykojau prie durų.