Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

Juokinga, kaip galima pamiršti taisykles. Ji negalvojo, kad čia užeisime. Kai kiekvieną kartą kildavo triukšmas, ar sekmadienių rytais priimti negrus į bažnyčią, diakonai stovėdavo ant slenksčio sukryžiavę rankas ir neleisdavo jų į vidų. Brolis Džeraldas sakė, kad mes mylime juos kaip brolius ir seseris Kristuje, tačiau jie privalo žinoti savo vietą.

— Šiandien mano gimimo diena, — ištariau tikėdamasi pakreipti pokalbį kita linkme.

— Tikrai? Linkiu smagaus gimtadienio, Lile. Tai kiek metų tau suėjo?

— Keturiolika.

— Paklausk jo, ar galime tavo gimtadienio proga pasidovanoti porą vėduoklių, — šnipštelėjo Rozalina.

Pastorius išleido tylų garsą, kurį galima buvo palaikyti juoku.

— Na, jeigu kiekvienam norinčiam leistume skolintis vėduokles, tai bažnyčioje nė vienos nebeliktų.

— Ji juokauja, — pasakiau stodamasi.

Pastorius patenkintas nusišypsojo ir palydėjo mudvi su Rozalina iki durų.

Danguje plaukiojo balti debesėliai, viskas aplink spindėjo, dulkės lindo į akis. Kai perėjome klebonijos kiemą ir grįžome į kelią, Rozalina iš užančio ištraukė dvi bažnytines vėduokles, nutaisė saldų veidą ir mėgdžiodama mane ištarė:

— Tikrai, tėve Džeraldai, ji tik pajuokavo.

Silvaną pasiekėme iš baisiausios miesto pusės: seni šlakbetonio blokų namukai, languose įsprausti ventiliatoriai, purvini kiemai, moterys su rausvais suktukais plaukuose, palaidi šunys.

Už kelių kvartalų, ties Vakarų turgaus ir Parko gatvių kampu, pasiekėme Eso stotį, visuotinai laikomą vieta, kurioje renkasi žmonės, turintys daugybę laisvo laiko.

Pastebėjau, kad nė vienas automobilis neužsuka piltis degalų. Prie garažo durų ant mažų kėdučių sėdėjo trys vyrai ir ant kelių pasidėję faneros gabalus lošė kortomis.

— Kirsk mane, — pasakė vienas. Kortų dalytojas, dėvintis firminę Seed & Feed kepuraitę, tėškė prieš jį kortą. Tasai apsidairė ir pamatė mudvi. Rozalina vėdavosi, krypavo ir lingavo į šonus. — Tik pažiūrėkit, kas pas mus atėjo! — sušuko jis. — Kur išsiruošei, negre?

Tolumoje ėmė pokšėti fejerverkai.

— Eime, — sušnibždėjau. — Nekreipk į juos dėmesio.

Tačiau Rozalina turėjo gerokai mažiau sveiko proto negu tikėjausi. Tarsi aiškindama darželinukams kažką labai sudėtinga, ji atsiliepė:

— Einu užsiregistruoti, nes turiu teisę balsuoti. Va kaip.

— Paskubėkim, — kumštelėjau ją, tačiau ji ėjo savo įprastu lėtu žingsniu.

Kitas šalia kortų dalytojo sėdėjęs vyras į viršų sulaižytais plaukais padėjo kortas ir tarė:

— Girdėjot? Turim pavyzdingų piliečių.

Gatvėje už mūsų tyliai suošė vėjas ir nuskubėjo nutekamaisiais vamzdžiais. Mudvi nuėjome toliau, o vyrai atidėjo savo stalą ir lūkuriavo mūsų prie šaligatvio, tarytum būtų parado žiūrovai, o mes — dalyvės.

— Ar kada nors matėt tokią juodą? — paklausė dalytojas.

— Ne, nei tokios juodos, nei tokios storos, — atsakė tas kitas, sulaižytais plaukais.

Trečiasis vyras tiesiog privalėjo kažką pasakyti, todėl žiūrėjo į Rozaliną, kuri ramiai ėjo pro šalį rankoje laikydama baltosios moters vėduoklę, ir paklausė:

— Negre, iš kur gavai šitą vėduoklę?

— Pavogiau iš bažnyčios, — atsakė ji.

Tiesiai šviesiai.

Kartą su mano bažnyčios grupe plaukėm plaustu Čatogos upe, taigi dabar mane suėmė tas pats jausmas — patekau į srovę, į veiksmų sūkurį ir negaliu nieko pakeisti.

Eidama pro vyrus, Rozalina pakėlė savo spjaudyklę, pilną juodų seilių, ir išpylė vyrams ant batų — apšlakstė jų batus judindama ranką lyg rašytų savo vardą — Rozalina Deizė — kaip ir mokėsi.

Sekundę jie spoksojo į seiles, tartum ant jų batų būtų užtiškusi automobilio alyva. Jie mirksėjo lyg norėdami užfiksuoti įvykį. O kai pakėlė akis, nuostabą veiduose pakeitė pyktis ir įsiūtis. Jie puolė Rozaliną, ir tada viskas ėmė suktis. Čia Rozalina, susiėmusi už šono, siūbuojanti į visas puses, suko vyrus rankose kaip pinigines, čia vyrai reikalavo atsiprašyti ir nuvalyti batus.

— Nuvalyk!

Tai viskas, ką girdėjau. Staiga medyje virš galvos išgirdau aštrų kaip adata paukščių riksmą, sklindantį nuo apatinių medžių šakų; jis dvelktelėjo kartu su pušų aromatu. Jaučiau, kad dabar visą gyvenimą krūpčiosiu kaskart užuodusi šitą kvapą.

— Kviesk policiją, — suinkštė kortų dalytojas žmogui viduje.

Rozalina gulėjo ant žemės, sudaužyta, saujoje gniauždama žolę. Pro prakirstą paakį tekėjo kraujas. Raudonas lašas nuslinko per jos smakrą kaip ašara.

Atvažiavęs policininkas liepė mums lipti į automobilio galą.

— Jūs suimta: užpuolimas, vagystė, ramybės drumstimas, — pasakė Rozalinai. — Kai nuvažiuosime į policijos nuovadą, paskambinsiu tavo tėčiui ir tegu jis aiškinasi, — tarė man.

Rozalina įsiropštė į vidų, slydinėdama ant sėdynės. Įlipau paskui ją, kaip ir ji slydinėdama, ir įsitaisiau greta.

Trinktelėjo durelės. Buvo taip ramu, kad atrodė, jog viskas aplink užmigo, ir keista, kaip toks garsas gali nuaidėti per visą pasaulį.

ANTRAS SKYRIUS

Palikdamas senąjį lizdą, spiečius paprastai nuskrenda kelis metrus ir nutupia. Bitės ieško patogios vietos naujai kolonijai. Galiausiai jos išrenka tinkamiausią, ir visas spiečius pakyla į orą.

„Pasaulio bitės“

Policininkas, vežęs mus į nuovadą, buvo vardu Everis Gastonas, tačiau vyras Eso stotyje vadino jį Batu. Keista pravardė, atrodė, nebuvo susijusi nei su jo batais, nei su kojomis. Vienintelis dalykas — jo ausys buvo visai mažos: kaip vaiko, kaip du mažučiai sudžiūvę abrikosai. Sėdėdama galinėje sėdynėje niekaip negalėjau atitraukti nuo jų akių ir galvojau, kodėl jo nevadina Ausimis.

Visi trys vyrai sekė mus žaliu pikapu. Jie važiavo visai šalia bamperio ir kas kelias sekundes spaudė signalą. Kiekvieną kartą pašokdavau, o Rozalina plekšnodavo man per koją. Priešais vakarietiškų automobilių parduotuvę vyrai sugalvojo pramogą: išlįsdavo pro langelį ir šūkaliojo mums visokius dalykus, daugiausia tokius, kokių mes nebūtume galėjusios padaryti per uždarytą langą. Pastebėjau, kad policijos automobilio galinėje sėdynėje sėdintys žmonės patys negalėtų atsidaryti nei durelių, nei langų, nes ten nebuvo rankenų. Taigi mums teko palaima važiuoti į kalėjimą troškiame karštyje žiūrint, kaip žmonių burnos už lango kažką žiopčioja — ir džiaugiantis, kad jų negirdime.

Rozalina žiūrėjo į priekį apsimesdama, kad tie vyrai yra tik niekingos kambarinės musės, zvimbiančios už lango. Tačiau aš vienintelė jutau, kaip tirta jos šlaunys ir kaip sėdynė darosi panaši į vibruojančią lovą.

— Misteri Gastonai, — paklausiau, — nejaugi ir tie vyrai keliauja su mumis?

Veidrodėlyje pasirodė jo šypsena.

— Nepasakyčiau, kad kažkokie vyrai kelia mums kažkokių sunkumų.

Netoli Pagrindinės gatvės vyrai pavargo smagintis ir sulėtino greitį. Lengviau atsikvėpiau, tačiau, kai įsukome į policijos nuovados kiemą, išvydau juos stovinčius ant kiemo laiptų ir laukiančius mūsų. Kortų dalytojas delne gniaužė žibintuvėlį. Kiti du laikė mūsų bažnyčios vėduokles ir jomis vėdavosi.

Mums išlipus iš automobilio misteris Gastonas sunėrė Rozalinos rankas ant nugaros ir uždėjo antrankius. Ėjau taip arti, kad jaučiau nuo jos odos sklindantį karštį.

Rozalina sustojo per dešimt jardų nuo vyrų ir atsisakė pajudėti.

— Ei, neversk manęs išsitraukti ginklo, — tarė misteris Gastonas.