Сью Кид - Paslaptingas bičių gyvenimas

Stebėjau, kaip mergina, nešdamasi stiklinį butelį vandens, išnyko palatoje už kelių durų.

— Eime, — linktelėjau Rozalinai.

— Jau išeinate? — paklausė liesoji moteriškė.

— Taip, bet manau, kad grįšiu dar dienai nesibaigus, — atsakė Rozalina — greičiau man negu jai.

Dabar jau nėjome kaip paprastos lankytojos, o kuo greičiausiai nešėme kudašių lauk.

Lauke paėmiau Rozaliną už rankos ir timptelėjau šaligatviu paskui save.

— Kadangi esi labai supratinga, tikiuosi, jau žinai, kur keliaujame, — tarė ji savo įprastu tonu.

— Mes einame į Keturiasdešimtąjį greitkelį, pasigausime mašiną ir keliausime į Tiburoną, į Pietų Karoliną. Ar bent jau bandysime ten nusigauti.

Ėjome aplinkkeliu. Trumpindamos kelią, pasukome per miesto parką, paskui maža alėja pasiekėme Lankasterio gatvę, paskui tris kvartalus ėjome Gegužės Tvenkinio Keliu ir įslinkome į tuščią aikštelę prie Gleno bakalėjos parduotuvės.

Praėjome pro karalienę Aną, apkaišytą vešliastiebėmis purpurinėmis gėlėmis, pro laumžirgių jūrą ir Karolinos jazminų aromato debesį, tokį sodrų, kad bemaž mačiau jį raibuliuojantį ore it auksinę miglą. Rozalina neklausė, kodėl mes keliaujame į Tiburoną, o aš jai ir neaiškinau. Ji tik pasidomėjo:

— Kada pradėjai sakyti „šūdo krūva“?

Aš pati niekada negražiai nekalbėjau, nors dažnai girdėdavau, kaip keikiasi T.Rėjus, arba pasiskaitydavau viešuosiuose tualetuose.

— Man jau keturiolika. Manau, kad galiu keiktis, jeigu noriu, — pasakiau. Tą akimirką kaip tik labai panorau tai padaryti. — Šūdo krūva.

— Šūdo krūva, eik peklon, prakeikimas, kalės vaikas, — pratęsė Rozalina. Kiekvieną žodį ji tarė pasimėgaudama, tarytum burnoje laikytų saldžiąją bulvę.

Stovėjome Keturiasdešimtojo greitkelio pakraštyje. Nuo Lucky Strike cigarečių reklamos stendo ant mūsų krito šešėlis. Laikiau suspaudusi kumštį, tačiau mus pamatę automobiliai tik padidindavo greitį.

Mūsų pasigailėjo tik vienas juodaodis vyriškis, vairavęs senutėlį nutriušusį Chevy sunkvežimį, prikrautą kantalupų rūšies melionų. Įsiropščiau pirmoji ir čiauškėjau tol, kol prie langelio įsitaisė Rozalina.

Vyriškis pasakė važiuojąs į Kolumbiją aplankyti sesers, o drauge vežąs melionus į valstybinį ūkininkų turgų. Pasakiau jam, kad važiuoju į Tiburoną aplankyti savo tetos, o Rozalina keliauja kartu tvarkyti tetos namų. Pasiaiškinimas buvo nevykęs, tačiau vairuotojas daugiau nesigilino.

— Iki Tiburono jums teliks trys mylios, — tarė jis.

Saulėlydis mums skleidė liūdniausią šviesą. Ilgai važiavome jo nušviesti, buvo visiškai tylu, tik svirpė svirpliai ir kvarkė varlės, dar labiau išryškindami prietemą. Pro langelį stebėjau, kaip ugninė pašvaistė užlieja visą dangų.

Fermeris įjungė radiją ir sunkvežimio kabinoje pasklido The Supremes 9 garsai: „Mano mielasis, kur dingo mūsų meilė?“ Tai buvo tik daina apie pasibaigusią meilę, primenanti, kad reikia ją branginti, kad brangūs dalykai netikėtai gali ištrūkti iš įtvarų, kuriuose, atrodė, taip rūpestingai įtaisei. Priglaudžiau galvą Rozalinai prie rankos. Norėjau, kad įprastas plekšnojimas grąžintų gyvenimą į vėžes, tačiau jos rankos ramiai ilsėjosi ant kelių.

Nuvažiavome maždaug devyniasdešimt mylių. Fermeris pasuko sunkvežimį į šalikelę ir sustojo prie ženklo „Tiburonas — 3 mylios“. Ženklas rodė į kairę, kur sidabrinėje prieblandoje vingiavo kelias. Ropšdamasi iš sunkvežimio, Rozalina paklausė, ar galėtume vakarienei pasiimti vieną kantalupą.

— Imkite du, — atsakė vairuotojas.

Palaukėme, kol galinių žibintų šviesos virto ne didesnėmis už jonvabalius. Tik tada įstengėme prakalbėti ir pajudėti. Stengiausi negalvoti, kokios apgailėtinos ir sutrikusios iš tikrųjų esame. Nebuvau tikra, kad visa tai geriau, nei gyventi su T.Rėjumi ar sėdėti kalėjime. Niekur nebuvo nė gyvos dvasios, kuri galėtų mums padėti. Tačiau vis dėlto jaučiausi skausmingai gyva, tarsi kiekviena mano kūno ląstelė degtų mažute, iki skausmo svilinančia ugnele.

— Na, bent jau mėnulio pilnatis, — pasakiau Rozalinai.

Pajudėjome. Jeigu manote, kad kaime ramu, vadinasi, niekada negyvenote kaime. Vien trijų varlių kvarkimas gali priversti svajoti apie ausų kištukus.

Ėjome į priekį ir kalbėjomės, tarytum tai būtų paprasta diena. Rozalina pasakė, kad mus pavežęs fermeris nuėmė gerą kantalupų derlių. Aš pasakiau, kaip nuostabu, kad nėra moskitų.

Netrukus priėjome tiltą, po kuriuo kunkuliavo vanduo. Nutarėme nusileisti žemyn prie upokšnio ir ten pernakvoti. Apačioje radome visai kitą pasaulį: vanduo švytėjo nuo tekančios šviesos, kudzu vijokliai10 išsidrabstę kabojo tarp pušų tarytum milžiniški hamakai. Visa tai man priminė nervus tampantį brolių Grimų pasakų mišką, į kurį patekau išmokusi skaityti, kuriame gali nutikti neįtikėtinų dalykų, kuriame niekada negali žinoti, kas tavęs laukia.

Rozalina trinktelėjo kantalupas į upokšnio akmenis. Suvalgėme juos iki odelės, rankomis pasisėmėme vandens ir atsigėrėme. Negalvojome nei apie dumblius, nei apie buožgalvius, nei apie karves, kurios upokšnį naudoja kaip tualetą. Tada susėdome ant kranto ir pažvelgėme viena į kitą.

— Man tik įdomu, kodėl iš visų pasaulio vietų tu pasirinkai Tiburoną? — paklausė Rozalina. — Aš niekada nieko apie jį negirdėjau.

Tamsoje iš rankinės išsitraukiau juodosios Marijos paveiksliuką ir padaviau Rozalinai.

— Jis mano mamos. Nugarėlėje parašyta: „Tiburonas, Pietų Karolina“.

— Leisk spėti: tu pasirinkai Tiburoną dėl to, kad tavo mama turėjo paveiksliuką, ant kurio užrašytas to miesto pavadinimas. Ir viskas?

— Na, pati pagalvok, — paaiškinau. — Ji ten kažkada buvo, nes parsivežė šitą paveiksliuką. O jeigu buvo, tenykščiai žmonės gali ją prisiminti. Kaip manai?

Rozalina pakėlė paveikslėlį, kad geriau matytųsi mėnulio šviesoje.

— Ir kas gi čia?

— Mergelė Marija, — atsakiau.

— Na taip. Tačiau ar pastebėjai, kad ji juoda? — paklausė Rozalina.

Paveiksliukas jai padarė didžiulį įspūdį — Rozalina net išsižiojusi jį apžiūrinėjo. Galėjau perskaityti jos mintis: „Jeigu Jėzaus Motina yra juodoji, kodėl mes pažįstame tik baltąją Mariją?“ Atrodė, lyg moteriškė pagaliau būtų išsiaiškinusi, jog Jėzus turėjo dvynę seserį, tokios pačios dieviškos prigimties, tačiau nešlovingą.

Rozalina atidavė man paveiksliuką.

— Dabar galiu mirti, nes jau viską pamačiau.

Įgrūdau paveiksliuką gilyn į kišenę.

— Žinai, ką T.Rėjus pasakė apie mamą? — paklausiau netverdama kuo greičiau jai viską papasakoti. — Jis sakė, kad mama paliko mane ir jį dar prieš mirtį. Kad tą dieną, kai nutiko nelaimė, ji tik grįžo pasiimti daiktų.

Laukiau, kad Rozalina pasakytų, jog tai juokinga, tačiau ji tik prisimerkė, lyg svarstydama tokią galimybę.

— Tačiau tai netiesa, — tęsiau. Mano balsas kilo, tarytum kažkas apačioje jį sugavo ir stūmė aukštyn. — O jeigu jis galvoja, kad patikėsiu ta pasaka, tai jo vadinamosiose smegenyse didžiulė skylė. Jis tik norėjo mane nubausti. Esu visai tikra.

Dar pridėjau, kad motinos turi instinktus ir hormonus, kurie neleidžia joms palikti savo vaikų, kad net kiaulės ir oposumai nepameta savo mažylių. Rozalina pagaliau apsvarstė reikalą ir pasakė:

— Tikriausiai tu teisi. Gana gerai pažįstu tavo tėtį: jis galėtų taip pasielgti.

— O mano mama niekada nepasielgtų taip, kaip jis sakė, — pridūriau.