Сью Кид: Paslaptingas bičių gyvenimas

Mano mamos vardas buvo Debora. Maniau, kad tai pats gražiausias kada nors girdėtas vardas, tačiau T.Rėjus nenorėdavo su manimi apie tai kalbėti. Jeigu ką nors užsimindavau, jis elgdavosi taip, kad atrodydavo, jog turi eiti tiesiai į virtuvę ir ten ką nors nusmeigti. Kai sykį paklausiau, kada mamos gimtadienis ir kokį pyrago glaistą ji mėgo, T.Rėjus liepė man užsičiaupti. Kai paklausiau antrą kartą, jis pakėlė gervuogių drebučių indelį ir sviedė į virtuvės spintelę. Iki šios dienos virtuvėje mėlynuoja dėmės.

Tačiau man pavyko iš jo išpešti keletą nuotrupų: pavyzdžiui, kad mama palaidota Virdžinijoje, nes iš ten kilusi jos šeima. Jaudinausi galvodama, kad galėčiau rasti močiutę. Ne, pasakė jis, mano mama buvo vienintelis vaikas, o jos motina mirusi prieš daugelį metų. Na, žinoma. Sykį virtuvėje jis numynė tarakoną. Po to papasakojo, kad mano mama ištisomis valandomis viliodavo tarakonus laukan visuose namuose išbarsčiusi zefyrų ir kvietinių sausainių trupinių takelių, kad ji buvo pamišėlė, nes imdavosi gelbėti visus vabalus.

Neįprasčiausi dalykai vertė mane jos pasigesti. Kad ir sportinė liemenėlė. Ko aš galėjau pasiklausti? Kas, jeigu ne mama, galėtų suprasti, kaip svarbu nuvežti mane į jaunųjų aistruolių treniruotes? Galiu jus užtikrinti, kad T.Rėjui tai buvo nesuvokiama. Žinote, kada labiausiai jos pasigedau? Kai būdama dvylikos vieną dieną pabudau ir kelnaitėse išvydau raudoną dėmę. Labai ja didžiavausi, tačiau kam galėjau pasigirti? Niekam. Nebent Rozalinai.

Netrukus po to mansardoje užtikau susegtą popierinį krepšį. Jame radau paskutiniuosius mamos pėdsakus.

Ten buvo moters fotografija. Šypsodamasi ji stovėjo prie seno automobilio, vilkėjo šviesia suknele pakeltais petukais. Jos išraiška sakyte sakė: „Nedrįsk fotografuoti“, — tačiau aiškiai matyti, kad ji to norėjo. Nepatikėsite, kiek istorijų mačiau šioje nuotraukoje. Kaip ji prie automobilio šono laukia ateinančios meilės, kaip nekantrauja.

Pasidėjau jos fotografiją prie savo aštuntosios klasės nuotraukos ir tyrinėjau kiekvieną įmanomą panašumą. Jos smakras irgi buvo kiek mažokas, tačiau vis tiek ji buvo graži. Tai man teikė vilčių dėl ateities.

Krepšyje dar buvo nuo laiko pageltusių baltų medvilninių pirštinaičių pora. Išėmusi jas pagalvojau: „Čia tikrai buvo jos rankos“. Dėl to dabar jaučiuosi kvailai, bet tada prikišau į pirštines vatos ir per naktį laikiau jas apsikabinusi.

Paskutinė krepšio paslaptis buvo mažas medinis Marijos, Jėzaus Motinos, paveikslėlis. Iškart ją atpažinau, nors jos oda ir buvo juoda, tik vos vos šviesesnė už Rozalinos. Man atrodė, kad kažkas iš knygos iškirpo juodosios Marijos paveikslėlį, priklijavo prie smėlėtos maždaug dviejų colių skersmens lentelės ir nulakavo. Atvirkščioje pusėje nepažįstama ranka buvo užrašyta: „Tiburonas, P. K.“

Dvejus metus laikiau šiuos jos daiktus skardinėje dėželėje, kurią užkasiau sode. Ten buvo ypatinga vieta ilgoje medžių alėjoje, apie kurią niekas nieko nežinojo, netgi Rozalina. Pradėjau ten vaikščioti dar nemokėdama užsirišti batų raištelių. Iš pradžių tai buvo vietelė, kurioje galėjau pasislėpti nuo T.Rėjaus ir jo niekšybių arba nuo tos popietės prisiminimų, kai pistoletas iššovė. Vėliau ten nueidavau, kai T.Rėjus užmigdavo, ir tiesiog ramiai gulėdavau po medžiais. Tai buvo mano žemės lopinėlis, mano slėptuvė.

Sudėjau jos daiktus į skardinę dėželę ir vieną tamsią naktį pasišviesdama žibintuvėliu užkasiau, nes bijojau ilgiau juos laikyti savo kambaryje, netgi stalčiaus gilumoje. Bijojau, kad T.Rėjus gali užlipti į mansardą ir pastebėjęs, kad dingo jos daiktai, apversti mano kambarį aukštyn kojomis. Vengiau ir pagalvoti, ką jis galėtų padaryti, jeigu pas mane rastų mamos daiktus.

Taigi eidavau į sodą ir atsikasdavau dėžutę. Gulėdavau ant žemės, virš galvos ošdavo medžiai, aš mūvėdavau mamos pirštinaitėmis ir šypsodavausi jos fotografijai. Kitoje juodosios Marijos paveiksliuko pusėje tyrinėdavau įrašą „Tiburonas, P. K.“, juokingai pakrypusias raides ir galvodavau, kaip atrodo ta vieta. Kartą ieškojau jos žemėlapyje — iki Tiburono ne daugiau kaip dvi valandos kelio. Ar mama ten buvo ir nusifotografavo? Prisiekiau sau, kad vieną dieną, kai užaugsiu, sėsiu į autobusą ir ten nuvažiuosiu. Norėjau aplankyti kiekvieną vietą, kur tik buvo mano mama.

Rytą gaudžiusi bites, popietę praleidau prie greitkelio pardavinėdama T.Rėjaus persikus. Tai buvo vienišiausias vasaros darbas, kurį galėjo dirbti mergaitė, tūnanti kelkraščio pašiūrėje su trimis sienomis ir plokščiu skardiniu stogu.

Sėdėjau ant kokakolos dėžės ir žiūrėjau, kaip pro šalį zvimbia visureigiai, kol beveik ėmiau merdėti nuo išmetamųjų dujų ir nuobodulio. Ketvirtadienių popietės paprastai būdavo didžiosios persikų pardavimo dienos, kadangi moterys ruošdavosi kepti sekmadienio vaisių pyragus, tačiau šįkart nestabtelėjo nė viena gyva dvasia.

T.Rėjus man uždraudė čionai neštis knygų ir skaityti. O jeigu užsikišusi po marškiniais paslapčiomis nusinešdavau kad ir „Dingusį horizontą“4, tai kokia nors misis Vatson iš kaimyninio ūkio sekmadienį sutikusi jį bažnyčioje suokdavo: „Mačiau jūsų mergaitę persikų pašiūrėje įsikniaubusią į knygą. Turėtumėte labai ja didžiuotis.“ Po tokių komplimentų jis galėdavo mane bemaž užmiršti.

Koks žmogus gali pykti už skaitymą ? Man atrodo, kad jis norėjo ištrinti mano svajones apie koledžą, nes, jo manymu, mergaitės koledže — tik pinigų švaistymas, net jeigu jos, kaip aš, gauna geriausius gimtosios kalbos kontrolinių darbų įvertinimus. Matematiniai sugebėjimai — jau kitas reikalas. Bet juk nėra žmogaus, kuris būtų gabus viskam.

Buvau vienintelė mokinė, kuri nedejavo ir nesiskundė, kai misis Henri uždavė perskaityti dar vieną Šekspyro pjesę. Tiesa, aš apsimečiau, kad dūsauju, tačiau viduje džiūgavau, lyg būčiau buvusi karūnuota Silvano Persikų karaliene.

Kol nebuvo pasirodžiusi misis Henri, tikėjau, kad grožio mokykla — aukščiausias mano karjeros laiptelis. Kartą, žiūrėdama jai į akis, paklausiau, ar ji sutiktų būti mano klientė. Aš jai susukčiau prancūzišką kuodą, tiesiog stebuklingo grožio kriauklę. Tada ji pasakė — cituoju: „Lile, tu neįvertini savo gabumų. Ar nutuoki, kokia protinga esi? Galėtumei būti profesorė arba rašytoja, galėtumei rašyti tikroviškas knygas, atnešiančias tau pripažinimą. Grožio mokykla. Eikjau.“

Man prireikė mėnesio, kad atsigaučiau nuo šoko dėl gyvenimo teikiamų galimybių. Juk žinote, kaip suaugusieji mėgsta klausinėti: „Na... tai kuo ketini būti užaugusi?“ Negaliu jums apsakyti, kaip nekęsdavau šitų klausimų. Tačiau ūmai viskas pasikeitė, aš neprašoma pasakojau žmonėms, kuriems nė nebuvo įdomu, kad aš ketinu tapti profesore arba tikroviškų knygų rašytoja.

Rinkau visus savo rašinius. Netrukus turėjau prirašiusi tiek, kad viskam pakelti būtų reikėję arklio. Po to, kai klasėje perskaitėme Ralfą Valdą Emersoną5, parašiau „Mano gyvenimo filosofiją“. Maniau tai būsiant mano knygos įžanga, tačiau tesugebėjau išspausti vos tris puslapius. Misis Henri pasakė, kad turiu nugyventi gerokai daugiau negu keturiolika metų, kad galėčiau turėti savo filosofiją.

Dar ji pasakė, kad stipendija bus vienintelė mano ateities viltis ir paskolino vasarai keletą asmeninių knygų. Vos tik aš vieną atsiverčiau, T.Rėjus paklausė:

— Kuo tu save laikai? Julijumi Šekspyru?

Žmogus nuoširdžiai manė, kad Šekspyro vardas buvo Julijus. Tačiau jeigu galvojate, kad jį pataisiau, visai nieko neišmanote apie meną išgyventi. Jis dar mane pavadino mis Braun, Knygų Žiurke, arba mis Emile Didžiagalve Dikšn. Šiuo atveju jis turėjo galvoje Dikinson6, bet ir vėl kai ką reikėtų praleisti pro ausis.