Tonya Lee: Niujorkiečių dienoraščiai

Iš anglų kalbos vertė

Gytis Kudarauskas

Turinys

1

2

3

4

5

6

7

8

9

10

11

12

13

14

15

16

17

18

19

20

21

22

23

24

25

26

27

28

29

30

31

32

33

34

35

36

37

38

39

40

Epilogas

Išnašos

Spaikui — už visą tavo meilę ir įkvėpimą.

— T. L. L.

Mano angelėliams — Koli Hinton ir Elai En — vien jūsų šypsenos žadina mane kas rytą. Teima ir Magelanas Makkreiriai — mano tėvai, mano atrama, mano stiprybės šaltinis — tokie tėvai yra didžiausias vaikų pasididžiavimas, — šį palikimą tikiuosi pratęsti.

— C. M. A.

Gyvenimo ritmas yra džiazo ritmas, Mieloji.

Dievai šypsosi mums...

Lankston Hughes

1

Gera išvaizda jau seniai tapo Manio Markso gyvenimo būdu. Įvaizdis buvo išties svarbi jo egzistencijos dalis. Kaskart, žengdamas iš savo prabangaus namo Harleme, jis vilkėdavo patį geriausią apdarą, kokį tik už savo pinigus ir ryšius galėdavo įsigyti. Itin konkurencingame Manhatano nekilnojamojo turto versle įvaizdis galėjo lengvai virsti tikrove. Ir jau artimiausioje tikrovėje Manis rengėsi padaryti įspūdį savo naujiems klientams, nepaisant to, kad šis nekilnojamojo turto pardavėjo vaidmuo jam buvo jau gerokai įgrisęs.

Šiandien Manis Marksas buvo išsičiustijęs pačiais puikiausiais savo vasariniais drabužiais: plačiomis chaki spalvos drobinėmis kelnėmis, šiugždančiais baltais marškiniais su prasegta apykakle ir sportiniu Etro švarku rusvais bei tamsiai mėlynais langeliais. Striukė paryškino jo kakavos rudumo odą ir chemiškai balintus dantis. Jam nuolat buvo kalama, kokia žavinga jo šypsena, tad šį turtą jis puoselėjo beveik taip pat kruopščiai, kaip ir savo liekną, raumeningą stotą. Hermes nosinaitė kairėje kišenėje buvo ypatingas akcentas; Manis vylėsi, jog ši detalė turėtų duoti ženklą pasauliui, kad jam nesvetimas rafinuotumas.

Pirmasis šios dienos darbas — vaidybinis pasivaikščiojimas su naujaisiais klientais Džonsais prieš jų pirmąjį apsilankymą Parko aveniu 515 — daugiabutyje, palankiame naujajam juodajam kapitalui. Šiaip jis sutikdavo savo klientus šoferio vairuojamu automobiliu. Paimti atvykėlių (tokių kaip Džonsai) jis užvažiuodavo į viešbutį, o pas miesto gyventojus atvykdavo tiesiog prie jų namų; pastariesiems teikė pirmenybę. Kartais susitardavo susitikti tiesiog prie būsto, kurį reikėdavo aprodyti. Bet šiandien buvo pirmas kartas rugpjūtį, kai temperatūra nukrito žemiau 90 laipsnių pagal Farenheitą, tad įvairumo dėlei buvo galima pakvėpuoti gaiviu Manhatano oru, nepersunktu troškių vasaros — deginamų riestainių, riešutų, garstyčių, kebabų ir svogūnų — kvapų. Vasaros pabaigai artėjant, gaivaus oro banga leidosi ant Manhatano.

Atvyko Džonsai. Nors Erikas ir Tamara Džonsai ir buvo Tendės Bruks draugai, jie atvyko iš vidurio vakarų ir reikalavo ypatingo dėmesio. Kaip tik tai ir vargino Manį. Bent jau tie žmonės būtų kuo nors ypatingi ir pažintis su jais praverstų. Tačiau, Manio akimis, Džonsai nebuvo niekuo ypatingi, o „paprasti“ milijonieriai jau kurį laiką jo nedomino. Tikroji problema nebuvo jų lėšų trūkumas. Veikiau jie atrodė nuobodūs. Abudu tiesiog eiliniai žmogeliai pilkais vidutinių dizainerių pasiūtais kostiumais ir be įmantrumo. Bet Tendė pati asmeniškai perdavė juos Maniui ir leido suprasti, jog privalo jais pasirūpinti. O tokiam nurodymui Manis nepaklusti nesiryžo.

Manis priminė sau, kad komisiniai — nesvarbu, kas juos mokėtų — tai juk pinigai banke. Nekreipdamas dėmesio į Džonsų trūkumus, Manis turėjo pelnyti šios jaunos juodaodžių poros, atvykusios iš Flosmuro Ilinojaus valstijoje, pasitikėjimą tam, kad ši nupirktų trijų milijonų dolerių vertės butą kaip tik iš jo. Brokerio vardas labai svarbus potencialiems pirkėjams — šią taisyklę Manis buvo išmokęs jau savo karjeros pradžioje, tad surežisavo šią apžiūrą taip, jog pabrėžtų savo solidumą. Patikima jo firmos reputacija buvo daugelio metų kruopštaus strateginio planavimo rezultatas. Trijulei laviruojant tarp madingai apsitaisiusių pirkėjų, šmižinėjančių Madisono aveniu, Manis pabandė šiame prašmatnių žmonių knibždėlyne įsivaizduoti Tamarą Džons. Vienus atvykėlius Manhatanas jaudino ir stimuliavo, suteikdamas jiems galimybę gyventi patį nuostabiausią ir prabangiausią gyvenimą, kokį tik jie galėjo įsivaizduoti, tačiau kitus be jokio gailesčio sukramtydavo ir išspjaudavo visiškai palaužtus. Manis nematė Tamaros ateities šiose gatvėse.

— Laba diena, pone Marksai, — šūktelėjo orus juodaodis Hermes portjė, Maniui praeinant pro prabangią parduotuvę, sausakimšą moterų, nekantraujančių išleisti šešis tūkstančius Birkin rankinei.

— Sveiki! — atsakė Manis, akies krašteliu sekdamas Džonsus, atidžiai stebinčius pasisveikinimo sceną. Triuko esmė buvo pademonstruoti, kad jis — savas šiame mieste, savas tarp šio miesto gyventojų. Jie turi pajusti, jog Madisono aveniu yra prieinama Maniui ir jiems patiems. Brangios firminės parduotuvės baugina dažną atvykėlį, kurį akiplėšos pardavėjai priverčia jaustis nevisaverčiu. Manis buvo tikras, kad ši pora iš šalies glūdumos, nors ir stokojanti deramo savoir faire 1 , žinojo Madisono aveniu reikšmę. Kiekvienas pasisveikinimas su nuolatiniais rajono lankytojais kėlė Manio prestižą jų akyse. Manis tikėjosi, kad jo familiarumas su šiuo pasauliu, kuriame čionykščiai miesto gyventojai lakstė po juvelyrines parduotuves, nešini Barneys krepšiais, šnekučiavosi mobiliaisiais ir gracingai tarsi šokėjai mojo taksi, turėtų išsklaidyti šių apylinkių paslaptingumą jo klientams.

Trijulei belaukiant žalio šviesoforo signalo 64-osios ir Madisono aveniu sankryžoje priešais Krizia krautuvėlę, prie jų pričiuožė rolsroisas, iš kurio išlipo Fifi Penivisl, neabejotinai ir tądien išsirengusi šturmuoti savo kreditinių kortelių aukštumų. Manis negalėtų tiksliau aprašyti šios scenos, kaip Fifi tiesiog pakibo ant jo ir pakštelėjo į abu skruostus tarsi motina, nelauktai atradusi dingusį sūnų, kurio jau niekada nesitikėjo pamatyti.

— Kaip laikaisi, mielaaasis? — uždainavo ji.

Fifi buvo liesa kaip šakalys, tikra Aukštutinio Ist Saido čiabuvė, deganti aistra Chanel kostiumėliams ir akiniams milžiniškais apvaliais stiklais. Jis susipažino su ja dar prieš atidarydamas nuosavą nekilnojamojo turto agentūrą, kai dirbo Tiffany. Gestikuliuodama rankomis, Fifi palinko savo Ferragamos apdaruose ir saulės spinduliai nutvieskė nesuskaičiuojamą gausybę masyvių žiedų ir papuošalų, užgožiančių jos trapią figūrą. Grožis seniai buvo išblėsęs ir tik šie žaisliukai, it kokie muziejaus eksponatai, liudijo apie geresnius laikus.

— Kaip čia pasakius, mėginu užsidirbti pragyvenimui, — atsakė Manis apsimestinai kukliai, kaip kadaise buvo išmokęs iš Tendės.

— Na, aš pasakyčiau, kad tu jau kaip reikiant užsidirbęs pragyvenimui, — Fifi pamerkė Maniui. — Tai kada gi vyksti į Vinjardą2?

Manis liko patenkintas tuo, jog ji paminėjo atostogas Vinjarde Džonsams girdint. Tačiau pabrėždamas savo pietinį akcentą, kurį tokie šiauriečiai kaip Fifi laikė žaviu, teištarė:

— Manai, kad aš visą laiką tik atostogauju? Kai kuriems iš mūsų tenka dar ir dirbti.

Fifi sukikeno, lyg būtų pakylėta šio Manio sąmojo. Ji turėtų būti patenkinta. Jos paskutinė Tiffany „akcija“ Maniui tarpininkaujant buvo 15 procentų nuolaida septyniasdešimt penkioms gryno sidabro apyrankėms, kurias ji padovanojo savo dukteriai vestuvių proga.