Tonya Lee - Niujorkiečių dienoraščiai

— Tu toks nuostabus. Argi jis nenuostabus? — paklausė ji, plekšnodama jam per skruostą ir žvelgdama į Džonsų pusę, suprantama, nesitikėdama sulaukti atsakymo. Ji tęsė savo misiją. Joks asmuo už Fifi anklavo ribų nebuvo jai svarbus, o Džonsai tuo labiau, tačiau jos apsireiškimas Maniui buvo neįkainojamas.

— Kas ji tokia? — paklausė Tamara.

— Fifi Penivisl. Viena iš mano buvusio darbdavio klienčių. Labai turtinga. Man regis, jos tėvas turėjo plieno kompaniją ar kažką panašaus, — apie savo papuošalų pardavėjo karjerą Manis, žinoma, nutylėjo.

— Ji ir atrodo taip, tarsi maudytųsi pliene, — Tamara vis dar spoksojo jai įkandin, tarsi ta būtų buvusi pati karalienė Elzbieta. Fifi išties padarė įspūdį; galimas daiktas, ji netgi garantavo Maniui šį sandorį. Bent jau Tamara buvo sužavėta. Ji, tiesą sakant, net nusišypsojo. Iki šios akimirkos, kurios liudininku jis ką tik tapo, Manis apskritai abejojo, ar ji sugeba savo sunkiasvorius žandus sudėti į šypseną.

Tą akimirką Manis buvo pilnas pasitikėjimo. Šis jausmas apimdavo jį kiekvieną kartą pasijutus šiame mieste savu žmogumi, tikru niujorkiečiu. Dabar jis būtų galėjęs parduoti Džonsams kad ir visą Centrinį parką. Jiems tebežingsniuojant Madisono aveniu, jo klientai pastebimai atsipalaidavo, jausdamiesi pakliuvę į geras rankas. Manis buvo jų gidas safaryje per Manhatano džiungles. Dabar Manio žingsnis tapo dar tvirtesnis, ir jis visa savo esybe susiliejo su aukštutiniu Ist Saidų, visiškai pamiršęs, kad ir pats kadaise buvo atvykėlis iš Alabamos.

Labai daug laiko prabėgo nuo tos dienos, kai jis prieš daugiau negu septyniolika metų pasirodė Brukline, prie savo pusbrolio Tomio buto durų ketvirtajame aukšte. Su savimi jis turėjo kareivišką lagaminą ir vilkėjo Brooks Brothers 3 kostiumą, kurį buvo gavęs dovanų iš savo senelių mokyklos baigimo proga. Manis visą naktį išsėdėjo ant sausų, suskilinėjusių medinių grindų Tomio priebutyje, laukdamas pusbrolio sugrįžtant. Iš gretimo buto sklido kepamos žuvies kvapas, privertęs Manio skrandį groti. Manis dėl to nesuko sau galvos, nes jautėsi be galo laimingas, pagaliau atvykęs į Niujorką. Jeigu jis dar būtų pasilikęs Birmingame bent dieną, būtų pasidaręs sau galą, ne kitaip. Jis būtų ilgai neištvėręs, dirbdamas savo tėvo statybų bendrovėje, o motina — apsivertusi savo kape, jeigu jis būtų sutikęs dirbti Haley universalinėje parduotuvėje stalo įrankių pardavėju — tuo metu tai buvo vienintelė perspektyva. Ilgai nesvarstęs, jis pasiėmė senelių duotus pinigus (dar vieną pabaigtuvių dovaną) ir nusipirko už juos bilietą į Niujorką.

Atvykęs praleido naktį prie Tomio durų, laukdamas sugrįžtančio iš darbo pusbrolio, kuris dirbo barmenu Vilidže. Manis buvo toks susijaudinęs, kad net nejuto nemalonaus kvapo ir nesuko galvos dėl menkai apšviestos laiptinės. Jis atvažiavo čia pradėti naujo gyvenimo. Jaunam juodaodžiui gėjui pritapti Alabamoje buvo sunku. Ir visai ne dėl to, kad jis nemėgo merginų, su kuriomis niekada ir nesusitikinėjo, išskyrus išleistuvių vakarą, į kurį jis atėjo su Liucile Pritkins, paskutiniaisiais metais sėdėjusia su juo viename suole per raštvedybos pamokas. Teisybės dėlei derėtų pridurti, kad ji irgi nelabai domėjosi vaikinais.

Tomio balsas prižadino Manį iš snaudulio.

— Ką čia veiki ant grindų, kaimo subine?

Vos tik pažvelgęs aukštyn į augalotą Tomio figūrą, jo garbanas ant pakaušio ir žalias katės akis, aptemptus mėlynus džinsus (daug ankštesnius, nei Manis kada nors būtų išdrįsęs mūvėti), jis išsyk suprato pasielgęs teisingai. Manis atsistojo, norėdamas kaip reikiant pasisveikinti su savo vyresniuoju pusbroliu — taip, kaip motina jį to išmokė. Jis niekaip negalėjo liautis šypsojęsis.

— Kokių velnių tu toks laimingas? — nesuprato Tomis, vieną po kito rakindamas, kaip Maniui pasirodė, visą tuziną skląsčių. Manis nusekė paskui savo patyrusį vyresnįjį pusbrolį it koks mažytis šunelis.

Jiems įėjus į nedidelį pusbrolio butą, Manio akys užkliuvo už margintų užuolaidų, prikabintų palubėje. Jo žvilgsnis stabtelėjo ir ties jaukiu kampeliu — lova, stovinčia kambario viduryje, kurią puošė visas kalnas įvairiaspalvių aksominių pagalvių. Manis ėmė svarstyti, koks jausmas turėtų apimti gulint tokioje puikioje lovoje. Lova iš tiesų atrodė be galo prabangiai. Tačiau Tomis, matyt, perskaitęs pusbrolio mintis, trumpai nukirto:

— Tu miegosi ant sofos.

Manis pasijuto it liežuvį prarijęs ir tylomis linktelėjo, vildamasis, kad dar nesuspėjo padaryti ko nors nepataisoma. Tomis atitraukė juodo aksomo užuolaidą, atidengdamas nedidelį gelstelėjusį šaldytuvą. Atidaręs šaldiklio kamerą, išėmė plastikinį maišelį, pripildytą rudo, į žolę panašaus turinio. Jis išsitraukė keletą popieriaus juostelių ir susisuko iš jų kažką, primenantį cigaretę. Manis su nuostaba žvelgė į šį naują pasaulį, kuriame jo paties šeimos narys jautėsi toks kupinas pasitikėjimo ir toks nevaržomas, tarsi jam būtų buvę nusispjauti į tai, ką apie jį mano visi kiti. Prisidegęs cigaretę, kurios kvapas nebuvo panašus į įprastinės cigaretės, Tomis galiausiai vėl prisiminė Manį.

— Leisk man tave gerai apžiūrėti. Nusivilk šitą apgailėtiną švarką, nejaugi tai tavo tėčio kostiumas?

Tomio žvilgsnis nutvilkė jį tarsi liepsna; Manis stovėjo sustingęs.

— Nesiruošiu tavęs suėsti, noriu tiktai gerai žvilgtelėti į tave. Turiu pripažinti, kad tapai visai simpatišku vaikinu. Šiek tiek per liesas, bet mes tave pripumpuosim. Vietiniams berniukams ne juokais patiksi.

Manio veidą nutvieskė ugnis. Iš kur Tomis žinojo? Nejaugi tai buvo taip akivaizdu, o gal Manis paprasčiausiai Tomiui priminė jį patį, atvažiavusį į Niujorką „atrasti savęs“?

— Bet tau reikia naujų drabužių. Ar turi nors kiek pinigų?

— Taip.

— Gerai, tuomet važiuosim į SoHo ir nupirksim tau naujas drapanas. Be to, turėsi mokėti man nuomą.

— Žinau, tėtis man sakė.

— Puiku. Vadinasi, mes suprantame vienas kitą. Mes dar... mes dar... — Tomis užsikirto, apimtas netramdomo kosulio priepuolio. Turbūt tai nuo tos dvokiančios cigaretės, šmėstelėjo Maniui. — Mes dar pagyvensime! Tačiau dabar man reikia... pamiegoti, — pridūrė Tomis, vis dar neatsigaudamas po staigaus priepuolio. — Kai atsikelsiu, pirmiausia trauksime ko nors užkąsti ir apsipirkti, o tuomet truputį pasižvalgysime po miestą.

Manis prasėdėjo ant mažos sofos, niekaip negalėdamas užmigti — jis buvo visas pagautas jaudulio ir pakilios nuotaikos. Tomio pogulis virto šešetą valandų trukusiu miegu, pripildytu niurnėjimo, atodūsių, kosulio ir šnabždesio. Tačiau, vos tik prabudęs, jis nusiprausė po dušu, įlindo į juodas odines kelnes ir baltus trumparankovius marškinėlius ir atrodė taip, lyg būtų išmiegojęs visą naktį ir vėl pasirengęs linksmintis.

Tą pačią dieną Manis įsimylėjo Tomį ir Niujorką. Tomis jam aprodė visą Vilidžą, kuris nė kiek nebuvo panašus į tą kaimą, kokį Manis įsivaizdavo4. Manis nusipirko pačius siauriausius džinsus, į kokius tik galėjo įsprausti savo mažą užpakalį — 27 dydžio. Ir tada Tomis atvėrė jam Niujorką — kaip tik tokį, apie kokį jis ir svajojo: pilną šokių, klubų, lėbavimo, pobūvių ir vyrų. Manis prarado nekaltybę Niujorke, sporto klube, kuriame jis pradėjo lankytis kartu su Tomiu. Gyvenimas buvo tikra idilė jiems abiem iki to ryto, kai Tomis nebepakilo iš lovos. Kaip paaiškėjo, dėl to kaltas buvo kažkoks AIDS. Tuomet atėjo sunkūs laikai. Tomis nyko akyse ir netrukus mirė. Manis visiškai neturėjo pinigų, tačiau jokiu būdu nesirengė grįžti atgal į Alabamą.