Tonya Lee - Niujorkiečių dienoraščiai

Vos tik pabaigusi Vartoną8, kur jos karjeros galimybės buvo labai vertinamos, Loren vėl susidūrė su Edu, priėmusi jo pasiūlymą užimti rinkodaros vadovo postą Thomas Industries kompanijoje. Ji buvo puiki studentė, kurios geidė daugelis kompanijų, tačiau ją išties sujaudino pasiūlymas dirbti Edo kompanijoje. Loren sekė jo karjerą daugelį metų — nuo to laiko, kai, dar būdama mokinė, sutiko jį piknike savo tėvų sode Martas Vinjarde. Šis žmogus visus turtus susikrovė savo paties pastangomis, ir juo žavėjosi beveik visa Amerika. Ypač — juodoji Amerika.

Edas pradėjo savo verslą nuo mažos gėrimų išpilstymo bendrovės, gavęs didelės vidurio vakarų gaivinamųjų gėrimų kompanijos užsakymą. Kartu su dar vienu investuotoju Edas tuomet nusipirko nedidelę gėrimų bendrovę, kurią netrukus labai pelningai pardavė stambiam konglomeratui.

Už pinigus, uždirbtus iš šio sandorio, Edas nusipirko vietos kompaniją, kuri specializavosi greitų užkandžių rinkoje. Sunkaus darbo ir talentingos rinkodaros komandos dėka, kompanijos gaminiai išpopuliarėjo visoje šalyje ir netgi sudarė rimtą konkurenciją Frito-Lay. Galop PepsiCo nupirko ir šią bendrovę. Tačiau stambiausiu Edo sandoriu tapo dar vienos gėrimų kompanijos, gaminusios ir platinusios aromatizuotą arbatos gėrimą, akcijų išpirkimas.

To meto Volstryto analitikai šiai kompanijai prognozavo netolimą bankrotą ir teigė, kad šis Edo žingsnis garantuotai sužlugdys jo sėkmingą karjerą. Vos per metus Edas, iš pagrindų pertvarkęs vadybą ir rinkodarą, atgaivino bendrovę, grąžino ją į pelningą kelią, o jos gėrimai tapo vieni populiariausių visame pasaulyje. Kitais metais jis pardavė šią gėrimų kompaniją už milijardus dolerių. Tai buvo pats didžiausias visų laikų sandoris šios rūšies gėrimų rinkoje, be to, absoliučiai didžiausias sandoris, kokį tik kada nors buvo pavykę sudaryti juodaodžiui. Jo nuotrauka puikavosi ant kiekvieno verslo žurnalo viršelio. Edas Tomasas tapo tikra legenda. Per dvidešimt metų jis susikrovė milijardus. Netrukus jį paliko pirmoji žmona, užsimindama apie ištisus metus vienatvės ir jau suaugusius vaikus, kuriems tėvų buvimas kartu jau neturėjo lemiamos reikšmės. Sulaukęs penkiasdešimties, Edas buvo pasakiškai turtingas ir labai geidžiamas jaunikis. Ir Loren, tuomet dirbusi jo rinkodaros padalinyje, nenorėjo turėti su juo nieko asmeniška.

Tačiau Edas atkakliai siekė Loren elegancijos ir grožio, kol galų gale jam pavyko sumažinti jos priešiškumą. Jos atsargumą kurstė baimė būti išmestai iš jo gyvenimo, iš jo kontoros, vos tik jam nusibosianti. Loren buvo rimtai, netgi aistringai nusiteikusi dėl savo karjeros. Ji tikėjosi iškilti savo srityje ir galiausiai vadovauti savo kompanijai. Bet juo labiau ji priešinosi, juo stipriau Edas demonstravo savo jausmus. Ji atsakė, paaiškindama, kad norėtų ir toliau būti rimtai jo traktuojama Thomas Industries kompanijoje. Ji pamanė, kad jis suprato, ką norėjusi tuo pasakyti. Bet jau po keleto mėnesių rinkodaros padaliniui kartu su aukščiausiais korporacijos vadovais buvo surengta išvyka į Ženevą. Šios išvykos metu Edas ir pralaužė visas Loren užtvaras.

Vėliau jis paaiškins, kad suplanavo visą kelionę tik tam, jog galėtų patraukti Loren dėmesį. Pirmą vakarą po vakarienės, jai nežinant, Edas sugebėjo įtikinti viešbučio personalą pakeisti Loren kambario durų kodą tam, kad, nesuveikus kortelei, ji nusileistų pas viešbučio registratorių paprašyti kitos. Edas tuo metu laukė fojė ir pakvietė ją pasėdėti kartu jaukiame viešbučio bare. Jie įsitaisė priešais audringai liepsnojantį židinį tarp didžiulių žąsų pūkų pagalvių. Visas šis nutikimas Loren tuomet pasirodė kažkoks nerealus. Jie išsipasakojo vienas kitam apie savo vaikystę. Loren, kilimo iš Vestčesterio, buvo ketvirtos kartos universiteto absolventė. Edas, atvykęs iš Duramo šiaurės Karolinoje, pirmasis iš visos savo giminės lankė koledžą. Edo sugebėjimas be niekieno pagalbos tapti vienu iš pirmaujančių šalies verslininkų kėlė pagarbą Loren. Jis buvo sužavėtas jos privilegijuotu auklėjimu ir sugebėjimu išlikti tokiai paprastai. Jie buvo kilę iš dviejų skirtingų pasaulių, tačiau — stebuklas — tą vakar jie buvo kartu, trokšdami kuo daugiau sužinoti apie vienas kitą ir klausdami savęs, kur ši naktis gali nuvesti.

Galiausiai po keletą valandų užsitęsusio pokalbio, kurį kartkartėmis nutraukdavo jaukios tylos minutės, Loren sugrįžo į savo kambarį sujaudinta — šįkart su veikiančia kortele. Kitą dieną Edas pasistengė padaryti jai įspūdį slidinėjimo trasose, nė minutės pats nenuleisdamas akių nuo jos. Tą vakarą jis paprašė viešbučio personalą paskambinti Loren ir pasakyti, kad planai pasikeitė, ir pietūs bus patiekti uždarame viešbučio valgomajame, o ne restorane, kaip buvo nurodyta kompanijos darbuotojams išplatintoje dienotvarkėje.

Kai Loren įėjo į valgomąjį, ji pamatė puošnų stalą, serviruotą dviem. Visame kambaryje buvo gausybė žvakių ir mažyčių rožių šakelių. Už lango buvo matyti Alpės, kur jie slidinėjo dieną. Edas tuoj pat atsiprašė už apgaulę ir maldavo nepykti: „Aš suprasiu, jeigu tu daugiau niekada nenorėsi vakarieniauti su manimi, bet, prašau, suteik man malonumą nors šį vakarą pabūti su tavimi šioje nuostabioje aplinkoje, kad bent galėčiau išsaugoti prisiminimą apie tai, kaip tavo akys švyti žvakių šviesoje...“ Ir nors Loren su Edu dar keletą mėnesių savo draugystę laikė paslaptyje, nuo tos nakties juodu tapo neperskiriami.

Ir kitais metais jis atkakliai siekė jos dėmesio. Jis apskraidino ją aplink pasaulį savo privačiu lėktuvu. Siuntė gėles. Siuntė savo paties ranka rašytą poeziją. Atvėrė jai portugalų džiazą ir senegaliečių ritmus. Stulbindavo ją retais vynais, subtiliu menu, kultūra. Tų audringų metų pabaigoje jie susituokė.

Edas pertraukė jos svajones šiurkščia pastaba:

— Tavo šukuosena puiki. Apsirenk ir lekiam.

Apsitempusi ketvirto numerio juodo džersio suknele, Loren atidarė savo drabužinės seifą, iš kurio išsitraukė rubinų ir deimantų vėrinį bei prie jo derančius auskarus, Edo padovanotus Valentino dienos proga. Verdamasi auskarus, Loren negalėjo nuvyti šalin minties, kad Edas galbūt iš tikrųjų — ne jos nosiai, kaip tvirtino kai kurie žmonės. Būti ištekėjusiai už milijardieriaus — nelengvas vaidmuo, prie kurio priprasti reikėjo laiko. Ji žinojo, kad dauguma žmonių net nesusimąstydami pasakytų: „Jei turėčiau tokius turtus, man nekiltų jokių problemų“. Bet ji ir pati kuo puikiausiai suprato, kad turėti pinigų buvo nuostabu, tačiau negalėjimas kontroliuoti savo pačios gyvenimo ėmė kelti nerimą. Ji tiksliai nežinojo, tačiau numanė, kad auskarai ir vėrinys turėjo būti verti mažiausiai pusės milijono dolerių. Ir tai buvo tik pradžia to, ko ji nežino. Ji neturėjo nė menkiausio supratimo apie tai, kur investuoti jos vyro milijardai. Jie galėjo būti bankuose, akcijų rinkose, obligacijose, iždo vekseliuose. Ji niekada nematė jokių išrašų. Kiekvieną mėnesį buhalteriai apmokėdavo jų sąskaitas, nors Edas ir pasirašinėdavo čekius. Loren taip pat galėjo išrašyti čekį, bet tam nebuvo jokio reikalo. Ji turėjo atskirą sąskaitą banke, į kurią kas mėnesį buvo pervedama milžiniška suma gerokai didesnė, nei ji kada nors galėdavo išleisti. Tai, ko neišleisdavo, pervesdavo į savo taupomąją sąskaitą ar investuodavo. Be to, ji dar turėjo du milijonus dolerių rezerve — fonde, tėvų įkurtame jos vardu. Tačiau apie didžiuosius pinigus ar bet kokį kitą Edui priklausantį turtą ji neturėjo jokios galimybės sužinoti. O jeigu ir būtų norėjusi sužinoti, būtų buvusi priversta pereiti ištisą armiją buhalterių, pagalbininkų ir šiaip pašalinių žmonių, tad nebuvo verta nė pradėti.