Tonya Lee - Niujorkiečių dienoraščiai

Visa salė pašoko ant kojų ir audringais plojimais palydėjo Tendę pakylos link. Jos darbai buvo gerai žinomi visame Niujorke reklamos, kurią ji užsitikrindavo prieš imdamasi net ir paties menkiausio darbelio dėka. Ir nors praėjo jau metai nuo to laiko, kai mirė Filas, Tendė pasirūpino, kad propagandos mašina visiems primintų apie tragediją ir tai, jog ji vis dar gedėjo.

Užlipusi ant pakylos, ji pabučiavo Kerol į skruostą ir atsiėmė savo krištolinę statulą, vaizduojančią nuogą sparnuotą moterį su kūdikiu ant rankų. Kiek pakilojusi sunkią skulptūrą dešinėje rankoje, Tendė prisivertė pasakyti keletą padėkos žodžių.

Ji pradėjo be jokių užrašų.

— Ačiū visiems. Kerol, tu labai maloni. Mother Love užėmė ir visuomet užims ypatingą vietą mano širdyje. Moterys, su kuriomis aš dirbau šioje organizacijoje, yra stiprios, protingos ir atsidavusios darbui labiau nei sau pačioms. Aš labai daug ko iš jų išmokau. Sėmiausi vilties ir stiprybės iš moterų, kurioms mes tarnavome — benamių motinų, kurių ryžtas, tvirtybė ir tikėjimas nežino jokių ribų. Kaip žinote, prieš metus aš praradau savo vyrą. Filipas Bruksas buvo išmintingas ir doras žmogus — žmogus, kuris man rodė kelią, žmogus, kurį aš gerbiau, — Tendė stabtelėjo dėl didesnio efekto. — Jis palaikė visus mano siekius. Be jo mano tarnyba Mother Love ir visa kita būtų taip nereikšminga. Taigi, Filai, šitai skiriu tau.

Su šiais žodžiais ji pabučiavo apdovanojimą ir iškėlė jį aukštai virš galvos.

— Ačiū, — dar pasakė į mikrofoną ir pasitraukė į šalį nuotraukai su Kerol. Salė vėl nugriaudėjo plojimais. Tendė dar spėjo mintyse pasvarstyti, kuriame leidinyje atsidurs šios nuotraukos. Ji juto šiltą simpatijos bangą, sklindančią iš salės. Ji puikiai žinojo, kad vaidindama nusižeminusią publikos akivaizdoje, eina pačiu sėkmingiausiu keliu. Niekam nepatiko pagyrūnai. Šį darbą geriau palikti tokiems žmonėms, kaip jos asmeninė publicistė Roksi Nikson arba visokiems prisiplakėliams. Be to, ji visada pagražindavo savo vyrą viešumoje, nors pati laikė jį tikru subingalviu. Jokia moteris neatrodė solidžiai, niekindama savo sutuoktinį. Net ir feministės neišdrįstų ginčytis su ja dėl meilės savo vyrui, jeigu tik ši padėtų gauti aukštesnį įvertinimą už savo darbą.

Susirinkdama savo mantą nuo stalo, Tendė iš visų jėgų stengėsi atsikratyti ją apimančios baimės. Kad ir kaip troško pasimėgauti šia akimirka, ji niekaip negalėjo nuvyti šalin jausmo, kad ką tik dalyvavo savo pačios laidotuvėse. Visi šie apdovanojimai ėmė kelti šleikštulį, nes ji žinojo, kad esant dabartinei padėčiai jokiu būdu nesugebės pakartoti savo pastarųjų dešimties metų sėkmės. Gėda dėl savo skurdo, žinoma, sukels skausmo, tačiau tai buvo niekis, palyginti su mintimi, kad ji visiems laikams būsianti atstumta diduomenės.

Atsisveikinusi su aukštuomenės damomis, Tendė išėjo į lauką ir giliai įkvėpė šilto rudens oro. Eidama savo kooperatinio buto link, guodėsi, kad, nors reikalai ir buvo prasti, ji vis dar buvo Niujorke ir gyveno Penktojoje aveniu. Šiaip ar taip, kažkaip ji pasieks, kad šios dienos garbės svečias ir toliau išliktų miesto numylėtiniu.

3

Iš milžiniškos drabužinės, savo dydžiu prilygstančios pagrindiniam daugumos vasarnamių miegamajam, Loren Tomas stebėjo, kaip jos vyras Edas, stovintis priešais veidrodį vonios kambaryje su rankšluosčiu aplink juosmenį, lėtai skuto nuo savo smakro penktos valandos šešėlį. Loren nejuto, kad Edas buvo dvidešimčia metų vyresnis už ją. Šešių pėdų ūgio, gražios odos, puikios sportinės formos, penkiasdešimt penkerių Edas vis dar panėšėjo į tvirtą jaunuolį. Koks išvaizdus vyras, manė Loren pati sau.

— Loren, greičiau. Tau reikia pasiskubinti. Jeigu neišvyksime už dvidešimties minučių, pavėluosime. Tu nė iš tolo nepanaši į susiruošusią, — papriekaištavo Edas.

— Aš ką tik grožėjausi savo puikiu vyru. Tu toks patrauklus. Minutėlę, ir aš būsiu susiruošusi. Nesuprantu, kodėl mes turime atvykti kaip tik laiku, — susiraukė ji.

— Tu juk žinai, kad turiu dar šįvakar išvykti į San Franciską. Norėčiau pabūti kiek ilgėliau iš pagarbos muziejui. Esu tarybos narys ir jie nesuprastų, jei pavėluočiau. Be to, Harlemo muziejus — puiki organizacija tau pradėti savo veiklai. Galėtumei perimti mano postą — mano dienotvarkėje vienu darbu liktų mažiau.

Nuostabu, jis ir vėl ims aiškinti, ką ji turėtų daryti su savo gyvenimu, pamanė Loren. Ji dirstelėjo atgal į netvarką, kuri viešpatavo jos drabužinėje šią valandą. Batai ir rankinės mėtėsi po visą persirengimo kambarį. Trys suknelės, kiekviena skirtingos spalvos ir stiliaus, laukė savo eilės kabykloje.

Loren ruoša truko jau devyniasdešimt minučių, tačiau jos natūraliai garbanoti, trumpi kaštoniniai plaukai vis dar buvo netvarkingai sušukuoti į viršų, o makiažas atrodė taip, lyg kas būtų tėkštelėjęs dažų tiesiai jai į veidą. Šiaip ji nebūdavo tokia beviltiška, bet šis oficialus renginys Harlemo muziejaus garbei privertė ją jaustis nejaukiai. Dalyvaus visi juodosios aukštuomenės baronai, o kartu su jais — ir baltieji meno mecenatai — visi tokie pasiturintys, kultūringi.

Loren visai neslėgė dalyvaujančiųjų autoritetas; daugelį ji pažinojo iš anksčiau, nes kartu su jais užaugo Vestčesteryje7. Tačiau ją gniuždė globėjiški žvilgsniai ir pašnibždomis ištartos frazės žmonių, pavydinčių jai jos sąjungos su Edu. Per ketverius jų santuokos metus Loren patyrė, kad daugelis jos aplinkos žmonių, tarp jų — net kai kurie motinos draugai, buvo įsitikinę, jog ji per prasta tokiam įtakingam vyrui. Žmonės nuolat atsitrenkdavo į ją ar stumdavo prie Edo. Jie elgėsi storžieviškai ir nepagarbiai. Moterys flirtuodavo su Edu čia pat jos akyse, lyg ji būtų tuščia vieta. O kai pagaliau „pastebėdavo“ ją, sakydavo:

— O, jūs esate Edo Tomaso žmona? Jūs — tikras laimės kūdikis.

Loren vienąkart pasiguodus dėl to, Edas tik atšovė:

— Kodėl tau turi rūpėti tai, ką tie žmonės galvoja apie tave?

Loren būtų lengviau ištverti šį vakarą, jeigu Edas būtų jai dėmesingesnis. Tačiau Loren juto vos pastebimą savo vyro atšalimą — kažką neaiškaus, kažką, kas kėlė jai nerimą. Ji negalėjo tiksliai įvardyti savo dvejonių, bent jau — tikrai ne jam. Buvo sunku net Suformuluoti tai, kas kėlė jai nerimą. Ir vis dėlto jos nuojauta pranašavo, kad jųdviejų santykiai netrukus gali pašlyti.

Loren bebaigiant gražintis, Edas meiliai uždėjo savo smakrą jai ant peties.

— Tau viskas dar prieš akis. Pasidaryk sau pramogą šįvakar. Ten bus daug tavo draugų, be to, tikra tiesa, kad muziejaus darbuotojai nekantrauja su tavimi pasikalbėti apie muziejaus viziją. Aš jiems papasakojau apie tave.

— Kodėl, na, kodėl mes turime daryti tokius dalykus? Kodėl mes negalime tiesiog pasilikti namie ir pažiūrėti kokį nors filmą kaip anksčiau? Nejaugi tu vėl turėsi kur nors išvažiuoti? — jau atvirai savininkiškai ėmė maldauti Loren. Ji visai nenorėjo eiti į renginį ir verčiau būtų pasilikusi su vienu Edu, kaip tai dažnai atsitikdavo jų draugystės pradžioje. Trumpam ji su ilgesiu prisiminė tuos laikus, kai jis su niekuo nenorėdavo ja dalytis. Dabar taip jautėsi jinai.

Edas trūktelėjo galvą nuo Loren peties ir griežtai atsakė:

— Juk žinai, kad mes negalime to daryti. Apsirenk ir eime.

Žiūrėdama į Edą, taip šauniai atrodantį su smokingu, Loren pajuto liūdesį. Nuostabūs laikai ir nerūpestingas gyvenimas buvo jau praeityje. Apimta melancholijos, ji niekaip negalėjo atsikratyti sąžinės priekaištų, kad įsimylėjo šį vyriškį.