Tonya Lee - Niujorkiečių dienoraščiai

Norėdama atgauti bent dalį savo gyvenimo kontrolės, Loren nusprendė grįžti į darbą. Jiems susituokus, Edas privertė ją išeiti iš Thomas Industries. Jei tu liktum, tai nebūtų teisinga kitų darbuotojų atžvilgiu, tuomet paaiškino jis. Ji visada buvo kūrybinga — režisavo spektaklius universitete ir visą laiką norėjo statyti filmus bei televizijos laidas. Jos tėvai nukreipė ją į verslo mokyklą tam, kad išmoktų išlaikyti save. Jie ragino ją niekada nepriklausyti nuo fondo. Po vedybų su Edo parama ji nusprendė daryti tai, apie ką visą laiką svajojo — kurti dokumentinius filmus, kurie leistų jai gvildenti nepelnytai užmirštas problemas ir taip išreikšti savo kūrybinę dvasią.

Gyvendama bute, perkrautame muziejiniais eksponatais, Loren dar labiau suvokė, jog nėra savo gyvenimo šeimininkė. Ji juto didžiulį spaudimą būti įtraukta į Niujorko filantropinį pasaulį, nors iš tiesų tai, ką darė visi kiti, jos visai nedomino. Loren troško paprastesnio gyvenimo. Kartais ji užsisvajodavo, kaip jie kartu su Edu pabėga į tą nuošalią vietelę Alpėse ir niekada iš ten negrįžta atgal į Niujorką.

4

Paparaco fotoaparato blykstė kone apakino Manį, su Tende pamažėle žingsniuojantį raudonu Metropolitan Club kilimu, patiestu Harlemo muziejaus kasmetinių iškilmių proga. Manis gyveno dėl tokių renginių. O ypač dėl šio vienintelio, vykstančio kartą per metus ir laikomo pačiu prestižiškiausių Niujorko afroamerikiečių diduomenės susibūrimu. Šįvakar jis ne tik susilauksiąs daugiau dėmesio, nei kada nors praeityje, bet dar ir atvykstąs kartu su karaliene.

— Tende! Tende! Čionai! — jiems artinantis prie įėjimo, sušuko senyvas vokietis fotografas iš Daily Nervs, kurį Manis pažinojo. Manis susižavėjęs stebėjo Tendę. Ji buvo tikra profesionalė. Ji nudavė, jog buvo giliai susirūpinusi tuo, kaip pasiekti paradines duris, tačiau Manis ją kiaurai permatė. Jis suprato, kad taip ji tik stengiasi pakreipti savo veidą geriausiu kampu, neparodydama, kad pozuoja fotografui. Nors ir be to niekas neabejojo Tendės dailumu. Jos bruožai buvo tiesiog tobuli: aukštai išsišovę skruostikauliai, gilios, rudos migdolinės akys, karamelinė oda, juodi, lengvai krintantys iki pečių plaukai, gaubiantys jos siaurėjantį širdies formos veidą. Grakšti ir elegantiška, pasipuošusi firmine bordo spalvos Valentino suknele su viena petnešėle, Tendė tarytum sklendė virš minios.

Nors kaip aukštuomenės dama bei mados etalonas Tendė buvo reguliariai aprašinėjama W, Vanity Fair, Town & Country ir New York Times, ji retai kada sustodavo pozuoti nuotraukoms, visuomet pabrėždama Maniui, kad netaktiška yra laukti, kol koks nors fotografas tave susiras. „Patetiška ir desperatiška“, — sakydavo ji. Tendę buvo galima fotografuoti tik jos pačios sąlygomis. Taigi dabar ji tęsė savo misiją — pasirodyti šiame susibūrime, kurio daliai ji pirmininkaus. Tikras prakeikimas — Marūs būtų bet ką atidavęs, kad tik ji sutiktų sustoti bent porai nuotraukų. Jam pasitaikydavo nedaug tokių galimybių kaip ši, ir jis, be abejonės, nebūtų atsisakęs pasirodyti bet kuriame iš leidinių, kuriuos ji paniekinamai atstūmė, skubiai praeidama pro spragsinčius fotoaparatų objektyvus ir stiliaus puslapių reporterius, mosuojančius bloknotais bei gaudančius kiekvieną žodį. Tai buvo neįkainojama reklama, kurios Manis laukė metų metus. Tačiau jis susigriebė, kad negali būti pernelyg nekantrus ir įkyrus. Šias savybes Tendė tiesiog niekino. Jis turėtų jai dėkoti jau vien už suteiktą galimybę ją lydėti. Ir vis dėlto jam norėjosi daugiau.

Praeityje Manis dalyvaudavo Harlemo muziejaus iškilmėse solo. Gaudavo tik nuošalų staliuką, ką jau bekalbėti apie paparacus, gaudančius kiekvieną (deja, ne jo) judesį. Pasirodymas renginyje kartu su Tende buvo puikus manevras. Jis ne tik sėdės gerai matomoje vietoje. Tendės palankumas jam — tai ženklas afroamerikiečių didikams, kad Manis taip pat yra arba labai greitai bus įtrauktas į jų tarpą. Tiesa, Loren buvo daug artimesnė jam, įsileidusi jį į patį savo šventovės vidų. Bet ji nebuvo šios senosios gvardijos narė kaip Tendė. Loren vis dar sunkiai sekėsi išsivaduoti iš tos nešlovės, kurią jai užtraukė tapimas Edo Tomaso antrąja ir gerokai jaunesne žmona. Ir tas faktas, kad pirmoji Edo Tomaso žmona buvo taip gerai vertinama, tik blogino Loren padėtį. Po galais, net pačios Loren motina bendraudavo su pirmąja misis Tomas. Tad Tendės palankumas Maniui tiesiog turėjo didesnį svorį. Geriausias Tendės įtakos rodiklis buvo gausybė žioplių, ištiestais kaklais apžiūrinėjančių jos apdarus ar mėginančių gauti bent keletą sekundžių jos laiko. Ne taip seniai Marūs pats buvo vienas tokių žiūrovų. Ir nors kadaise jo motinai nepavyko prasibrauti į afroamerikiečių elitą, ji nuo mažens ruošė Marų gyvenimui aukščiausiuose visuomenės sluoksniuose.

Prie arkinio įėjimo lūkuriuojanti minia vis gausėjo. Manis troško stumtis toliau — jis nekantraudamas laukė vakaro pradžios. Jam, šįvakar turinčiam Tendę, knietėjo išnaudoti kiekvieną šio vakaro akimirką. Jis jautėsi tarsi mažas vaikas, patekęs į Disneilendo pasakų karalystę ir nežinantis kokios pramogos griebtis pirmiausia — pasijodinėti drambliu, skristi į kosmosą ar bėgti susitikti su peliuku Mikiu. Manis vis labiau jaudinosi, dairydamasis į aplinkui linksinčias pažįstamas galvas, pagarbiai sveikinančias Tendę. Šiame sambūryje knibždėte knibždėjo juodosios diduomenės baronų: Black Entertainment Television vadovai Robertas Džonsonas ir Debra Li, American Express vadovas Kenetas Šeno su žmona, advokate Ketrin, AOL Time Warner vadovas Ričardas Parsonas, Black Enterprise žurnalo leidėjas Erlas Greivas, Essence Communications vadovas Edas Liuisas ir Vemonas Džordanas — tai buvo aukščiausieji sluoksniai, į kuriuos Manis dar tik siekė prasiskverbti. Blaiviu protu jis suvokė, kad šis darbas pareikalaus gerokai daugiau pastangų nei lydėti Tendę į vakarėlius. Kitaip tariant, vietoj to, kad paprasčiausiai juos aptarnautų, jam reikėjo su jais susilyginti. Jis gyveno nuo vieno komisinių čekio iki kito, tačiau norėjo pats palikti žymę jų pasaulyje.

Visai šalia įėjimo Manis pastebėjo Loren ir Edą Tomasus, pozuojančius fotografams ir duodančius interviu Elizai Maknil iš New York Journa l stiliaus skyrelio. Tendė kiek padvejojo, tačiau Loren, pastebėjusi juos, išsišiepė iki ausų ir pamojo ranka, kviesdama prisidėti prie jųdviejų su Edu. Marūs buvo pasiruošęs dalyvauti fotosesijoje, bet Tendė tik numojo į tai ir brovėsi toliau. Nenorėdamas išprovokuoti konflikto su Tende, Manis ženklais parodė Loren, kad pasimatys su ja viduje. Tačiau Loren žvilgsniu pasiuntė jiems pagalbos signalą, tarsi prašydama, kad ją išvaduotų iš tos košės. Spūstį ant raudono kilimo, be jokios abejonės, sukėlė gausybė reporterių ir fotografų, laukiančių savo eilės padaryti Edo ir Loren nuotrauką. Juk Edas buvo vienas iš vos keleto afroamerikiečių milijardierių, o ir jo žmona kilimo iš gana garsios šeimos. Edo veide švytėjo pasididžiavimas, blykstės kaito nuo gausybės nuotraukų, o fotografai vienas per kitą šaukė: „Misis Tomas, malonėkite čia!“ — „Loren, ką vilki šįvakar?“ — „Loren, kada Harlemo muziejus taps prieinamesnis vaikams?“ — „Misis Tomas, ar tai naujausias modelis?“

Akivaizdu, kad Tendė niekada nemokė Loren, kaip reikia tinkamai pradėti savo pasirodymą renginyje. Loren leido visiems iš eilės fotografams daryti nuotraukas ir netgi pozavo, demonstruodama paprastą juodą Armani suknelę be petnešėlių, kurią Manis padėjo jai išrinkti Bryant Park Fashion Show 9 . Loren buvo tokia stulbinamai graži, kad jai labiausiai tiko dėvėti paprastus drabužius, nes kitaip jos grožis būtų užgožęs jos garderobą ir atvirkščiai.