Tonya Lee - Niujorkiečių dienoraščiai

— Mani! — dairydamasi po minią, piktai tarstelėjo Tendė. — Ar tu ateini?

Manis pagavo desperacijos kupiną Loren žvilgsnį. Atrodė, kad ji maldaute maldauja pagalbos.

— Man regis, Loren norėtų, kad mes ją išgelbėtume.

— Išgelbėtume? Ji jaučiasi kuo puikiausiai, Mani. Jos vyras gali ja pasirūpinti, — atšovė Tendė su sarkazmo gaidele balse.

Marūs dar kartą ilgesingai pasižiūrėjo į Loren pusę, jausdamasis lyg vaikas, kurio motina jam ką tik uždraudė išeiti pažaisti su draugais. Tačiau Maniui net nesumojus ką atsakyti, prie Tendės prišoko Sintija Vesterli, dėvinti kažką panašaus į visomis vaivorykštės spalvomis žėrintį parašiutą.

— Dievulėliau, Tende, kada gi tu pagaliau perkelsi šį renginį į tokią vietą, kurioje galės sutilpti visi svečiai? Tai absurdiška. Pralaukiau pusvalandį, kol šiaip taip patekau į vidų. Tai — lyg studentų vakarėlis. — Sintija buvo tokia moteris, kuri manė, kad pinigai, kartu su tėvu uždirbti iš kadilako atstovybių Stamforde, Grinviče ir Vestčesteryje, suteikia jai teisę kalbėti bet ką, kas tik šauna į galvą. Manis suprato, kodėl niekas nenorėjo jos vesti. Bet jis puikiai žinojo, kad ir kiek Sintija skųstųsi, ji nepraleistų progos apsilankyti Harlemo muziejaus iškilmėse net ir per savo tėvelio laidotuves. Jam susidarė įspūdis, kad ji dar nebuvo praradusi vilties susitikti savo svajonių vyrą, o argi galėtų būti geresnė tam vieta už šį renginį, kuriame dalyvavo visi geidžiamiausi afroamerikiečiai vyrai iš trijų aplinkinių valstijų. Sintijai prisigretinus prie Tendės, Manis pasinaudojo trumpa pertraukėle, kad galėtų prieiti pasisveikinti su Loren, puikiai žinodamas, kad ten jis tikrai pateks bent į keletą nuotraukų.

— Nusišypsok nuotraukai, mielasis, — pasakė Loren. Edas pasisveikino įprastiniu galvos linktelėjimu. Nors Manis buvo jų brokeris, Edas beveik niekada nekalbėjo su Maniu — nebent apie reikalus. Jis buvo tiesus žmogus, nemėgstantis tuščių plepalų. Manio veidas nušvito kelioms fotografijoms kartu su Loren. Jis buvo tvirtai apsisprendęs neleisti Edo nedraugiškumui sugadinti šios žavingos akimirkos. Edas neturėjo būti jo geriausiu draugu, tačiau Loren buvo artima Manio bičiulė. Kai Edas išvykdavo iš miesto, Manis užpildydavo vis didėjančią tuštumą Loren pasaulyje.

— O, ne, tu juk nepaliksi Tendės vienos vargti su Sintija, — nusijuokė Loren, žiūrėdama į Tendės pusę.

— Teisybė, man jau metas grįžti į savo darbo vietą.

— Susitiksime viduje.

Manis nuskubėjo atgal prie Tendės ir paėmęs už alkūnės nuvedė ją į šalį nuo Sintijos, kuri neabejotinai būtų galėjusi taip prakalbėti visą naktį. Jiems įėjus į fojė, visą užpildytą dar didesnės minios žmonių, išsipusčiusių puikiausiais vakariniais tualetais, Maniui pasirodė, kad Tendė kiek per daug susikausčiusi. Dabar jie judėjo ne daugiau kaip po colį per minutę, tačiau tai Manio jau netrikdė. Jis jautė malonumą stebėti šiuos žmones, nors ir darė tai saugodamasis, kad Tendė nepagautų jo žioplinėjant. Manis juto jos kūną vis labiau įsitempiant. Jis nebuvo įpratęs ją matyti tokios būsenos. Šiaip ji būdavo visiškai rami. Jis svarstė, kas galėjo jai atsitikti: galbūt blogai pasijuto, o gal ją tiesiog trikdė minia? Ir tada jam toptelėjo. Praėjusiais metais tuo pat metu Tendė atvyko dar su Filu. Galbūt ją apėmė ilgesys ir ji laikė tai viduje, pagalvojo Manis. Tendė nebuvo toks žmogus, kuris mėgtų kalbėtis apie savo jausmus, o Manis, savo ruožtu, nemėgo kamantinėti, ypač tokį vakarą kaip šis.

Tendė pajuto pykinimą. Ji turėjo tvirtai suimti save į rankas, kad nenualptų. Šis vakaras nebuvo pats tinkamiausias būti sulygintai su žeme, bet ji vis labiau juto prarandanti kontrolę. Tendė pasijuto blogai tą pačią akimirką, vos tik jos aukštakulniai palietė grindinį. Šįvakar viskas buvo ne taip. Problemos prasidėjo nuo to, kad ji negalėjo sau leisti įsigyti naujo padoraus rūbo. Suknelės, kurias jai parūpino publicistė, buvo praėjusio sezono — tiesiog spjūvis į veidą iš dizainerių pusės. Praeityje Tendė viena pirmųjų gaudavo naujausių modelių sukneles visiems renginiams, kuriems ji pirmininkavo. Dizaineriai buvo gerai informuoti apie tai, kad ji garantuoja gerą įvaizdį. Šių metų renginyje ji buvo priversta apsivilkti vieną iš savo senųjų suknelių ir dėtis pasirėdžiusia retro stiliumi.

Tendė žinojo, kad ji privalės įveikti savo baimę, tačiau jos fasadas neatlaikęs ėmė trūkinėti. Ji nesitikėjo būti demaskuota. Pasijuto įžeista iškart, vos tik pamačiusi Elizą Maknil, besineriančią iš kailio šalia Loren Tomas. Paprastai Tendė būdavo tas asmuo, kurį Eliza pasirinkdavo interviu. Ji juk buvo muziejaus tarybos narė, ir tai buvo jos renginys. Bet dėl kažkokios priežasties šiąnakt Eliza net nesiteikė jos pastebėti. Be abejonės, aplinkui zujo trečiarūšiai paparacai, laukiantys kokios nors frazės, tačiau jie nieko nereiškė. Jie nebuvo iš Town & Country, Vanity Fair ar The New York Times. Tendė nebuvo tos nuomonės, kad bet koks viešumas yra į naudą. Tokie dalykai reikalavo kruopštaus orkestravimo. Visi svarbūs leidiniai nėrėsi iš kailio, stengdamiesi įamžinti Loren ar pagauti kokią nors jos ištartą frazę. Bet bjauriausia šiame spektaklyje buvo tai, kad Loren visiškai nerūpėjo šis šurmulys. Jai tai buvo greičiau pokštas, kurį galima netrukus užmiršti ar linksmai aptarti per pietus su Maniu ar Tende. Loren darėsi žiniasklaidos numylėtine, tačiau jai į tai buvo nusispjauti. Tendė vergavo metų metus, kad pasiektų tokią padėtį, į kurią Loren nukrito tiesiai iš dangaus tik todėl, kad ištekėjo už milijardieriaus ir buvo stulbinamai graži. Ką gi, ji taip pat buvo, pamanė sau Tendė, kol Visagalis Laikas nepradėjo kėsintis į jos pagrindinį ginklą, kuriuo Tendė pasikliovė daugelį metų. Nepaisant to, kad ji kadaise buvo retas paukštis — juodaodė, prasimušusi iki jaunesniosios partnerės garsioje Niujorko juridinėje firmoje, ji visada naudodavosi savo išvaizda, suteikdavusia jai papildomą pranašumą. Liūdna, mąstė ji, nes buvo metusi teisę jau prieš dvidešimt metų, visa, kas jai buvo belikę — tai jos blunkanti išvaizda.

— Ar galiu pakabinti tavo apsiaustą? — paklausė Manis, jiems prisiartinus prie rūbinės.

— Tu toks mielas, — atsakė Tendė. Manis išties priminė iš kampo į kampą bėginėjantį mažytį burunduką, pasirengusį bučiuoti užpakalį kiekvieno, kuris, jo nuomone, buvo pajėgus įsigyti nuosavybės. Ji svarstė, ar jis ir toliau taip uoliai vykdytų jos pavedimus, ar bėgiotų lyg pasiuntinukas su jos audiniais pas baldų apmušėją, jeigu sužinotų, kaip arti bankroto ji stovi. Ji tuo abejojo, tačiau ir toliau naudojosi juo, prašydama bet kokios malonės, kurią jis buvo pasiruošęs suteikti.

Ji kiaurai permatė Manio „žavesį“. Tačiau jis sugebėjo apkvailinti Loren. Velniai rautų, jeigu tik Loren nebūtų ištekėjusi už Edo Tomaso, jeigu ji po šiai dienai gyventų savo išsinuomotame bute Čelsyje, Manis Marksas net nerastų laiko pasikalbėti su ja dėl padėjėjos darbo savo kontoroje. Tai, kaip jis prisisiurbė prie Loren, buvo šlykštu — Manis suko ratus aplink ją su Edu, bučiuodamas jų žiedus, lyg šie būtų karališkos šeimos nariai. Loren kėlė pasibjaurėjimą Tendei. Ji nebuvo iš karališkos šeimos. Ji paprasčiausiai ištekėjo už karaliaus — to, kurį turėjo nusitverti Tendė, kai turėjo tam galimybę prieš daugelį metų. Tarp jos ir Edo buvo šis tas ypatinga. Ji vis dar mėgino išsiaiškinti, ar toji galimybė buvo prarasta visam laikui. Tačiau dabar buvo Loren — maža mergytė didelėmis naiviomis akimis, žaidžianti suaugusiųjų pasaulį, nuolat be jokios priežasties kikenanti. O juk tikroji karalienė buvo Tendė, tik Edas to nesuvokė. Jie susidūrė netinkamu laiku. Ji prisiminė keletą romantinių jų pasimatymų tą karštą, drėgną vasarą Martas Vinjardo saloje, kai juos abu dar saistė santuokiniai įsipareigojimai. Kaip tik Tendė buvo toji, užsitarnavusi privilegiją, pagarbą, titulą. Jos problema buvo grynųjų trūkumas. Bet šią problemą ji greitai išspręs. Dėl to buvo pasiryžusi viskam, net ištekėti už trolio.