Tonya Lee - Niujorkiečių dienoraščiai

Tendė įsimaišė į minią, kas porą žingsnių vis sustodama persimesti keletu žodelių su pažįstamais žmonėmis. Ji visada šypsojosi, visada buvo nutaisiusi malonią veido išraišką. Net jeigu ir skaičiuotų paskutinius centus, ji verčiau persikraustys į YWCA 10 , nei atskleis kam nors savo keblią padėtį. Salė buvo užtvindyta afroamerikiečių meno mecenatų. Vieni buvo iš senosios gvardijos, kiti — iš naujosios, treti — gryniausi noveau reiche 11 . Iš kur tiek neskoningumo, pamanė ji, slėpdama kylančią antipatiją. „Times are a-changing “12, pamanė ji, žiūrėdama į Kofi ir Derilą Rėjus, bene siaubingiausią naujųjų turtuolių porą Niujorke, besibraunančius per minią su gausia palyda, kurios užtektų kone visai futbolo komandai, — ir tai buvo žmonės, kuriems nebuvo jokio reikalo dalyvauti Harlemo muziejaus iškilmingame renginyje. Betgi Rėjai panorėję galėjo nesilaikyti taisyklių, nes buvo pramogų verslo atstovai. Tačiau to būrio šauktinių, besireiškiančių taip triukšmingai, tarsi būtų žirgų lenktynėse, buvo jau per daug. O Kofi dar turėjo įžūlumo pasipuošti baltos odos suknele be petnešėlių bei tokios pat spalvos kaklasaičiu, kuris, ko gero, labiau pritiktų šuniui negu aukštuomenės pažibai. Derilas atrodė dar baisiau, lyg niekur nieko pasipuošęs besiplaikstančiu švarku, trumparankoviais marškinėliais ir šortais iki kelių. Jie buvo skandalingi. Tendė nustėrusi spoksojo netikėdama, kad kas nors juos apskritai galėjo pakviesti, bet tuojau prisiminė, kad muziejus gavo iš jų penkiasdešimt tūkstančių. O buvo laikas, kai jokie pinigai negalėdavo užtikrinti įėjimo į tokius renginius kaip šis.

Deja, laikai pasikeitė. Dauguma moterų buvo lydimos savo vyrų, partnerių, sužadėtinių ar mylimųjų. Daugelis ištekėjusių moterų dabar į Tendę žiūrėjo kitaip. Tas žvilgsnis buvo jai gerai pažįstamas; praeityje ji ir pati taip žiūrėdavo į patrauklias moteris, netikėtai pasirodžiusias prožektorių šviesoje be prideramo vyro šalimais. Dabar pati Tendė kėlė grėsmę daugeliui šių damų. Rodės, jos įsikibdavo į savo vyrus truputį tvirčiau, vos tik Tendei pasirodžius šalia. Net ir jos Links sesuo, Lena Džeims, pagriebė savo neūžaugos praplikusio vyro ranką, kai šis priėjo pasisveikinti su Tende. Prieš metus žmonės į ją žiūrėjo visiškai kitaip, tačiau dabar tik vadinamosios draugės elgėsi su ja pakenčiamai. Prieš metus...

Tokiu pat metu, praėjusių metų rugsėjį Tendė ir Filas jautėsi kaip devintame danguje, tarsi būtų patys Niujorko viešpačiai. Tą vakarą, įsmukusi į savo sidabro spalvos Richard Tyler suknelę, pasidabinusi skolintu Cartier deimantų vėriniu, ji susilaukė stulbinamos sėkmės. Filas džiaugėsi kartu ir leido jai mėgautis vakaru, nuolatos pasiteiraudamas, ar jai nieko netrūksta, ir, kaip visada, meiliai prie jos glaustydamasis — vis paliesdamas jos plaštaką, juosmenį, alkūnę. Jis visada buvo toks dėmesingas. Tendei jo pavydėjo visos draugės. Jos vyras buvo išsilavinęs, turtingas, neturėjo meilužės, buvo pusėtinai patrauklus ir garbino ją. Filas niekada nesakė jai ne. Jau vien tai sukeltų daugelio moterų pavydą.

Po renginio juodu sugrįžo namo ir pradėjo savo įprastinį pasiruošimo nakčiai ritualą. Nuostabaus vakaro įspūdžiai vis dar skleidė šiltą spindesį. Tendė, sėdėdama prie savo tualetinio staliuko, nusiėmė trisdešimties karatų deimantų vėrinį. Filas, stovėdamas priešais spintą, nusirišo kaklaraištį. Šyptelėjęs jai iš priešingos kambario pusės, jis priėjo ir atsistojo už nugaros. Kurį laiką jie abu žiūrėjo į Tendės atvaizdą veidrodyje.

— Tu tokia graži, — pasakė jis, uždedamas savo vėsius delnus jai ant pečių. Tendė atsakė į komplimentą šypsniu. Šiąnakt ji leis jam pasimylėti su ja. Vakaras praėjo sėkmingai ir jai pavyko išvengti didesnių akibrokštų iš jo pusės. Tad susiklosčius tokioms aplinkybėms ji leis jam prie jos prisiliesti. Galbūt net ir pati pamėgins patirti malonumą.

Palinkęs Filas pradėjo bučiuoti Tendės kaklą, skleisdamas šlapius, šliurpsinčius garsus. Jis nebuvo nusiteikęs gaišti laiko smulkmenoms.

— Brangusis, kodėl gi tau pirmiau neatsigaivinus, — pasiūlė ji. — Aš lauksiu tavęs lovoje. — Filas žinojo, ką tai reiškia, — pirmiausia palįsk po dušu.

Ji neleis jos liesti, kol jis nenusiplaus to bjauraus muskuso kvapo nuo savo kūno. Švarumas buvo labai svarbu Tendei. Filas mielai pakluso. Jis buvo pakilios nuotaikos. Jam pakildavo ūpas kiekvieną kartą, kai Tendė surasdavo savyje jėgų būti jam maloni.

Šiek tiek prisibijodama laukiančios užduoties, Tendė atsargiai nusivilko suknelę ir rūpestingai pakabino ją ant šilko pakabos. Girdėdama tekančio vandens čiurlenimą vonioje, ji vijo šalin mintis apie Filo kūną, primenantį jai didelę kriaušę. Ji džiaugėsi vakare slapta išgėrusi trečią stiklą viskio, sumelavusi, jog tai — gazuotas gėrimas. Kaskart, Filui užsigeidus patrankyti savo tešlinį kūną į josios, Tendė pasistengdavo atbukinti savo pojūčius. Be to, ji užgesindavo visas šviesas, jokiu būdu nenorėdama atsimerkusi virš savęs pamatyti savo vyrą, išsiviepusį it rupūžė.

Staiga Tendė išgirdo vonioje kažką dūžtant.

— Ką ten darai? — sušuko ji. Filas neatsakė.

— Ką šįkart sudaužei? — suirzusi paklausė Tendė, įsivaizduodama savo nerangų vyrą sudaužius krištolinį grafiną bumai skalauti. — Filai? Filai? — jokio atsako, išskyrus tekančio vandens šniokštimą. — Ar tau nieko neatsitiko?

— Tende? Tende? Kas tau? — susirūpino Manis.

Tendė žvilgtelėjo į Manį, trumpam užmiršusi, kur yra.

— Nieko, viskas gerai.

— Aš paėmiau mūsų korteles.

— O, taip, ačiū, — atsakė Tendė, kratydamasi užplūdusių anos lemtingos nakties prisiminimų.

— Gal norėtum kokteilio?

Tendė apžvelgė sausakimšą salę. Žmonės spietėsi tarytum medžiai peraugusiame miške, varžydamiesi tarpusavyje dėl peno sielai ir skrandžiui. Tirščiausia buvo prie baro. Vien gėrimo tektų laukti mažiausiai dvidešimt minučių. Ir kada gi šis vakarėlis tapo toks nevaldomas? Negalėjo būti nė kalbos apie tai, kad jis vyks čia ir kitais metais. Taryba turės surasti naują vietą arba sutrumpinti svečių sąrašą perpus. Nejaugi laikai išties taip stipriai pasikeitė per pastaruosius dvylika mėnesių? Pakvietimų padaugėjo dėl vis gausėjančio potencialių mecenatų būrio. Juodaodžiai filantropai mielai skyrė savo dėmesį ir, svarbiausia, — pinigus Harlemo muziejui. Tendei praėjo bet koks noras bendrauti. Ji suvokė, kad jos gyvenimas, kaip ir ši minia, tapo nevaldomas.

— Eime prie stalo, aš išgersiu tenai, — pratarė Tendė Maniui, nekreipdama dėmesio į nusivylimą jo veide. Ji žinojo, kad jis jokiu būdu nenorės praleisti progos susižvejoti sau vieną ar kitą naują pažįstamą. Ką gi, jo bėdos. Ji būtų pasmerkta, jei nueitų į savo vietą be palydovo.

— Hm, ar neprieštarautum, jei aš pirmiau pasisveikinčiau su Rėjais? Jie — mano klientai.

— O, Mani, ir kurgi dingo tavo skonis? — paklausė Tendė, suabejodama savo sprendimu jį čia atsivesti. Matyt, jos rekomendacijų jam nebuvo gana. Jam dar knietėjo prisitrinti prie pačių nepadoriausių, turtingiausių žmonių, kokius tik galėjo rasti. Manis buvo lyg ta musė, tupinėjanti visur, kur tik matėsi bent kiek menkiausių maisto likučių. — Na, tai ir eik, — mestelėjo Tendė, pati pasukusi šokių salės link. Jai daugiau nesinorėjo turėti jokių reikalų su Maniu.

— Aš būsiu netoliese, Tende. Beje, mūsų stalo numeris — dvyliktas.

Tendė suakmenėjo. Reikalai buvo prastesni, nei jai atrodė. Bet galbūt Manis suklydo.