Tonya Lee - Niujorkiečių dienoraščiai

Ji pažvelgė į lino pluošto kortelę su auksiniu kaligrafišku įrašu, kurią gavo vos tik atvykusi, norėdama pasižiūrėti, kur jos vieta. Tik pajudėjus scenos link, pribėgo Liza, smulkutė šviesiaplaukė, ir pabučiavo Tendei į abu skruostus.

— Tende, atrodai, kaip visada, puikiai. Tu sėdi prie antrojo stalo, prie pat scenos.

— Ačiū, Liza. Viskas atrodo žavingai. Tu puikiai pasidarbavai, — pagyrė Tendė.

— Tu tokia maloni. Aš mokiausi iš geriausių. Ar padėsi man organizuoti kitų metų vaikų globos renginį? Šį kartą mums labai tavęs trūko. Be tavęs renginys nebuvo toks puikus.

— Nežinau. Vis jaučiu, lyg dar būtų per anksti. Tačiau aš būtinai pranešiu, — atsakė Tendė, žvelgdama tiesiai Lizai į akis, norėdama įsitikinti, ar ši jauna moteris pajuto jos svyravimą.

— Aš suprantu. Jokio spaudimo. Bet tu esi nepakeičiama.

— Ačiū tau, — Tendė kukliai nusišypsojo ir nuėjo prie savo stalo.

Prie kito stalo, papuošto orchidėjomis, jau trypčiojo kitas tos dienos garbės svečias — Dženifer Volters. Dženifer buvo tikras filantropijos stebuklas. Jos tėvai buvo labai turtingi, susikrovę kapitalą iš geležinkelių verslo. Ji pati, žinoma, sėkmingai ištekėjo — už vyro, paveldėjusio pasakiškus telekomunikacijų imperijos turtus, be to, ir jo paties teisininko karjera buvo stulbinanti.

Dženifer buvo sumani moteris, turinti gerą širdį ir didelę piniginę, pastaraisiais metais išdalijusi milijonus Niujorko menininkų organizacijoms, vaikų grupėms, benamiams ir ŽIV programoms. Šalia jos Tendė jautėsi kiek per menka, tačiau visai ne dėl to, kad ją baugintų kolegės turtai. Ji suvokė, kad pastaruoju metu ją užgriuvusios negandos kaskart tolyn stums nuo šios svarbios scenos, ant kurios ji taip sunkiai prasibrovė. Net ir po mirties jos vyro silpnumas neduos ramybės.

Tendės kelias į šią dieną buvo atkakli kova. Jaunystėje Tendė visada žinojo, kad pateks tarp svarbiausių dviejų procentų žmonijos gyventojų. Ji svajojo pietausianti su turtuoliais ir artimai bendrausianti su garsenybėmis. Jos tėvai gyveno pasiturimai — turtingiau negu dauguma juodaodžių Čikagoje. Jos tėvui priklausė laidojimo biuras, o mama rūpinosi namais, Tende ir jos jaunesniuoju broliuku. Tendė buvo klasikinis maksimalisto pavyzdys: visada siekė palankaus savo tėvo įvertinimo, kuris pernelyg retai suteikdavo jai tokį malonumą. Tad Tendė dirbo dar atkakliau. Jos brolis, savo ruožtu, manė, kad tėvas iš jo nieko nesitiki, tad pasistengė nenuvilti. Vos sulaukęs dvidešimt dvejų, jis mirė nuo narkotikų perdozavimo, nors Tendei ir jos tėvams buvo patogiau vadinti tai savižudybe. Maždaug tuo metu, kai mirė brolis, ji sutiko Filą Bruksą. Ji mokėsi Bostono universiteto Teisės fakultete. Jis baiginėjo JD/MBA5 studijas Harvarde. Filas buvo protingas ir pažinojo visus reikalingus žmones — tiek baltuosius, tiek afroamerikiečius. Jame ji matė savo gyvenimo šansą, apie kurį svajojo. Ir akimirką jie gyveno ta pasaka.

Filas būtų bet ką padaręs dėl Tendės. Kai tik užsimanydavo naujo namo su geresniu adresu, jis jį parūpindavo, nors ir suvokdamas, kad negali sau to leisti. Kai ji norėdavo brangių drabužių, jis niekada nesakė ne. Kai ji primygtinai reikalavo išsiųsti jų dukrą Deją į pačią brangiausią Niujorko mokyklą, jis ir tai atlaikė. Negalima sakyti, kad Filas neuždirbdavo daug pinigų. Jis buvo vienos didžiausių juridinių firmų partneris Niujorke, labai gerbiamas ir mėgstamas savo kolegų. Jis dirbo sunkiai ir už tai buvo atitinkamai atlyginama. Bet gyvenimas Manhatane buvo brangus, ypač su žmona, turinčia visuomeninių įsipareigojimų. Po du šimtus tūkstančių dolerių labdarai kasmet — tai buvo tik pradžia gyvensenos, kuri būtų galėjusi nuvaryti į bankrotą net ir visų geriausiai apmokamą darbininką.

— Tende! Kokia jaudinanti akimirka! — Kerol Varton plačiai nusišypsojo ir stipriai apkabino Tendę. — Tu žinai, kad šie metai man buvo ypatingi. Aš esu be galo laiminga, apdovanodama tave — žmogų, su kuriuo kartu augau visą pastarąjį dešimtmetį, — Kerol ir Tendė susijuokė, abi kartu prisiminusios, kaip iš mažytės idėjos išaugo didelė, svarbi Niujorko organizacija.

Išties, Tendė daug davė Mother Love fondui — Kerol Varton vaizduotės kūdikiui. Kerol vyras Metjus kartu su Filu mokėsi Harvarde. Jie liko draugais po universiteto ir neišvengiamai matydavosi verslo reikalais. Kerol ir Tendė iškart susidraugavo. Kerol lankė Harvardo Teisės fakultetą porą metų vėliau už savo vyrą. Ji išdirbo maždaug penkerius metus — trimis ilgiau už Tendę, prieš tapdama namų šeimininke — aukštuomenės dama.

Kai Kerol įkyrėjo tuščiai stumti laiką, ji įkūrė Mother Love — organizaciją, kurios tikslas buvo padėti benamėms motinoms atsistoti ant kojų. Nuo pat pradžių ji įtraukė ir Tendę. Tendė buvo laiminga, galėdama padėti. Ji žinojo, kad, padėdama Kerol, pateks į labai įtakingų žmonių kompaniją. Kerol ir jos vyras buvo niujorkiečiai nuo pat gimimo. Jie pažinojo kiekvieną svarbų asmenį. Bet kokia veikla, kurios imdavosi Kerol, ilgainiui susilaukdavo pripažinimo Niujorke. Per nepilną dešimtmetį Mother Love iš nedidelės laisvalaikio pramogos svetainėje išaugo į multimilijoninę ne pelno siekiančią organizaciją, remiamą garsių korporacijų, fondų ir asmenybių. Šiandien Tendė buvo gerbiama už pastangas, padėjusias Mother Love įsibėgėti, taip pat ir už darbą įvairiose kitose labdaros organizacijose.

Ši diena Tendei turėjo būti jaudinanti. Ji taip atkakliai dirbo, kad taptų šio pasaulio dalimi, ir galop savo pasiekė. Bet ji buvo susirūpinusi tuo, kaip reikės praleisti trisdešimt būsimų savo gyvenimo metų. Ji nusipelnė būti saugi likusį gyvenimą. Tačiau atsidūrė tokioje padėtyje, kurioje buvo priversta ne tik kurį laiką susilaikyti nuo kasmetinių įnašų — atėjo laikas gerai pasukti galvą, kaip apskritai reikės sudurti galą su galu — tai buvo toks jausmas, kurio niekada nebuvo anksčiau patyrusi. Tačiau ji nesirengė pasiduoti. Kad ir kiek tai užtruktų, Tendė dirbo prie plano, ištrauksiančio ją iš gilios duobės, kurioje ją paliko vyras.

Atnešė priešpiečius: po mesclun 6 salotų — virtą lašišą su krapų padažu. Priešais damas buvo pastatytas šokoladinis tortas su aviečių sirupu, ir programa prasidėjo. Liza, stovėdama ant pakylos, padėkojo visiems apsilankiusiems prisidėjus prie priešpiečių, per kuriuos buvo surinkta penki šimtai tūkstančių dolerių. Dalyviai pratrūko save sveikinti griausmingais aplodismentais už visas savo pačių suaukotas lėšas. Tuomet Liza pristatė Kerol Varton, kurios užduotis — įteikti apdovanojimus garbės svečiams. Pirmasis apdovanojimas būsiantis įteiktas Dženifer. Ji aukojo išties dideles sumas, tiesa, tik pastaruosius kelerius metus; nors, kita vertus, ir to užteko, kad spėtų pelnyti pripažinimą daugelio kitų organizacijų, kurias pagerbė savo auksiniu prisilietimu. Ji priėmė apdovanojimą ir, įsijautusi į savo vaidmenį, ėmė pasakoti apie tai, kaip, tėvų paraginta, kartu su savo broliais ir seserimis įsitraukė į bendruomenės paramos programas, pradėdama nuo Padėkos dienos ir kalėdinių pietų ruošimo varguoliams. Ji tuomet supratusi, kad net ir mažytis kilnus poelgis kartais gali tapti dideliu įvykiu kiekvieno žmogaus pasaulyje. Ji baigė savo ilgą kalbą, kartu pasveikindama ir Tendę.

Tuomet Kerol paaiškino, kodėl kitas apdovanojimas būsiantis toks išskirtinis jai, nes Tendė rėmusi ją nuo pat Mother Love įkūrimo.

— Jeigu ne Tendės pastangos — ir aš tikrai tai sakau nuoširdžiai — Mother Love niekuomet nebūtų tapusi tokia organizacija, kokia ji yra šiandien. Tendė — viena iš sunkiausiai dirbančių, labiausiai atsidavusių žmonių, kokius tik man yra tekę pažinti. Aš galėdavau skambinti Tendei bet kuriuo paros metu ir ji visuomet turėdavo laiko mane išklausyti ir padėti man rasti patį geriausią sprendimą. Ji paaukojo mums savo laiką, savo pinigus ir savo sielą. Jos pastangomis Niujorkas tapo geresnis. Mother Love ir daugybės kitų labdaros organizacijų, kurioms teko laimė patirti neišsenkamą Tendės Bruks energiją ir atsidavimą, vardu — ačiū tau. Tende, eikš čionai ir pasiimk savo apdovanojimą.