Tonya Lee: Niujorkiečių dienoraščiai

Nuo šiol Manio jau neapleido mintis, kad jis iš tiesų yra tikras Aukštutinio Ist Saido čiabuvis, nepaisant to, kad gyvena Harleme. Jis tapo Manhatano aukštuomenės nariu, nors ir nelabai svarbiu. Jo didžiausių gerbėjų — Tendės Bruks ir pačios Loren Tomas dėka — jis mėgavosi kone nekilnojamojo turto brokerio-žvaigždės statusu tarp afroamerikiečių elito. Ir vis dėlto, paprasčiausias nekilnojamojo turto brokeris niekuomet nebus laikomas svarbiu asmeniu — ši mintis pastaruoju metu vis labiau spaudė jo dvasią. Trūko didžiojo sandorio, užkelsiančio jį į pačią viršūnę ir garantuosiančio jam gausybę pinigų, kartu ir aukštuomenės pagarbą. Nors jis ir valdė pelningiausią juodaodžių nekilnojamojo turto agentūrą Manhatane, daugeliui buvo ir liko viso labo gerai apmokamas pardavėjas.

— Matau, visai neblogai pažįstate apylinkes, — Eriko Džonso pastaba nuskambėjo Maniui kaip įvertinimas. Jis buvo panašus į gražų šviesiaodį pavyzdinį berniuką, kuris niekada neatsispiria pagundai sušlamšti pyragėlį, tinkamai progai pasitaikius.

— Penkiolika metų versle šį tą reiškia.

— Penkiolika metų Niujorke?

Manis išdidžiai linktelėjo, praeidamas pro Daniel, šiuo metu geriausią Niujorko restoraną, įsikūrusį viename iš Donaldo Trumpo adaptuotų daugiabučių.

— O jūsų akcentas? — paklausė Erikas. Šis klausimas Maniui išsyk sukėlė įtarimą. Erikas buvo iš vidurio vakarų — tos vietos, į kurią iš pietų persikėlė daugybė juodaodžių. Priešingai negu Niujorke, Flosmure pietinis akcentas tikrai niekam nekeltų susižavėjimo.

Manis pateikė versiją, tapusią jo „istorija“ nuo to laiko, kai įsidarbino Tiffany:

— Esu kilimo iš Birmingamo Alabamos valstijoje, bet persikėliau į Niujorką dėl mokslų. — Visi tuomet gerbė studentą, uždarbiavusį po paskaitų, kad galėtų sudurti galą su galu.

— Nejaugi? — Erikas pastebimai atkuto. Jo žmona ir toliau tylomis žingsniavo šalia. Maniui jos beveik pagailo. Rodėsi, kad laukinė šio miesto energija ją tiesiog dusino. Jis jau vaizdavosi, kaip jos reikalai pakryps po persikraustymo.

Erikas daugybę vakarų praleis ne namie, vykdamas į vėlyvus verslo susitikimus ir vakarienes su rėmėjais. Iš pradžių jis kviesis su savimi ir žmoną. Ji eis su juo vieną, galbūt porą kartų — tol, kol jos neįbaugins stambaus kalibro draugija. Pamažu ji nustos lydėjusi jį į pobūvius ir verslo išvykas, teikdama pirmenybę namams. Jis liausis ją kvietęs. Tuomet Manis ims pastebėti Eriką mieste, apsuptą gausios kompanijos. Manis neįsivaizdavo jųdviejų, ilgai ištveriančių kartu. Tokie patrauklūs, agresyvūs vyrai kaip Erikas visuomet imdavo reikalauti daugiau dėmesio, vos tik patikėdavo migla, kurią jiems į akis mielai pūtė miestas.

Erikas tęsė:

— Kur gavote bakalaurą?

Manį persmelkė įtarimas. Jam nepatiko Eriko kišimasis į jo asmeninius reikalus. Koks turėtų būti kieno reikalas, kur žmogus mokėsi, pagalvojo Manis, jausdamas kylantį nevisavertiškumą. Erikas Džonsas buvo toks tipas, kuriam klausimas apie bakalauro studijas tebuvo įžanga — mintyse jis jau rikiavo aukštesnius mokslinius laipsnius.

— Aš mokiausi Niujorko universitete, — tepratarė Manis ir greitai pakeitė pokalbio temą, siekdamas rudos odos aplanko ir ištraukdamas iš jo dienos maršrutą. — Pirmajam butui, kurį šiandien apžiūrėsime, reikės remonto. Iš viso du tūkstančiai penki šimtai kvadratinių pėdų ploto, trys malkomis kūrenami židiniai, erdvi virtuvė ir daug šviesos. — Jie turbūt suprantą, kad Niujorke apleistas butas galįs kainuoti milijonus vien dėl savo vietos. Garsi agentė Barbara Korkoran, kuri dar savo karjeros pradžioje įvertino remontuotino būsto privalumus, pasiūliusi vienai garsių Niujorko šeimų „apleistą namą už trisdešimt du milijonus“. Manis pasižiūrėjo į Tamarą ir Eriką, mėgindamas išskaityti kokį nors ženklą jų veiduose. Pirmasis vizitas pačią pirmąją dieną visada būdavo pats sunkiausias.

— Ir kiek jis kainuoja? — paklausė Tamara ūmai, netikėtai pačiam Maniui.

Manis žvilgtelėjo į kainą, nors ir taip žinojo atsakymą. Jis labai nemėgo šios akimirkos su tokiais žmonėmis kaip Džonsai.

— Prašo trijų milijonų.

— Už du tūkstančius penkis šimtus kvadratinių pėdų? — Tamaros balsas pakilo visa oktava.

Manis vos tvardėsi. Pirmiausias dalykas, kurį turėtų padaryti šie nespėję nė kojų gerai apšilti provincijos pirkėjai — tai susipažinti su Manhatano nekilnojamojo turto kainomis. Giliai įkvėpęs, jis mėgino sukaupti kiek galima daugiau ramybės savo balse ir tik tada prabilo. Tačiau viskas, ką tesugebėjo išspausti, buvo:

— Tokio dydžio butai šioje vietoje yra verti didelių pinigų, — jis vos susilaikė neištaręs: „širdele“.

Manis žinojo, kad pastaba buvo per trumpa, tačiau jo kantrybė seko. Jam buvo iki gyvo kaulo įgrisęs šitas teatras, kuriame kainos visuomet sukeldavo šoką, ypač tokiems žmonėms, kurie turėjo pinigų, bet nežinojo, kaip juos išleisti. Verksniai. Taip, nekilnojamasis turtas Manhatane buvo brangus. Arba susitaikyk su tuo, arba važiuok į Niudžersį. Maniui nepatiko tai, kad jis nuolatos turėjo įrodinėti žmonėms šio miesto vertę. Jeigu jie nesuprato to, kad gyvenimas karališkajame pasaulio mieste su visais jo patogumais ir prabanga turėjo didžiulę kainą, tuomet Manis nenorėjo su jais turėti jokių reikalų. Šiaip ar taip, ši porelė nebuvo jo mėgstamiausia klientūra. Teisybė, Erikas Džonsas buvo klestintis Čikagos verslininkas ir kylanti žvaigždė Niujorke. Bet jis neturėjo savo stiliaus. Jeigu Tendė nebūtų jų rekomendavusi, Manis dabar tikriausiai lydėtų paskutinį vasaros savaitgalį Loren vasarnamyje Martas Vinjarde.

— Kodėl mums neįėjus į vidų ir gerai neapžiūrėjus šio buto išplanavimo? Du tūkstančiai penki šimtai pėdų gali būti labai erdvu. Be to, visada galite perstumti sienas ir įsirengti kokius tik norite kambarius.

— Hmm, — Tamara lyg ir suminkštėjo. — Bet jis maždaug mano svečių korpuso dydžio.

Manis šiaip taip susilaikė neatrėžęs: „Tai ir pasilik savo prakeiktam Flosmure!“ Tačiau pasiūlė užlipti laiptais aukštyn ir pasižvalgyti. Ten jis patikino, kad jie tik pradėję savo paieškas ir kad rinkoje gausybė jų dėmesio vertų pasiūlymų. Kainų šoko terapija tik prasidėjo, o kartu su ja ir Manio galvos skausmai.

2

Vos tik įėjusi į didžiąją Pierre viešbučio banketų salę, elegantiškai serviruotą kviestiniams priešpiečiams, Tendė Bruks prisiminė daugybę kitų jos Niujorke organizuotų labdaringų susitikimų ir vos atsispyrė nostalgijai. Tik ne dabar. Šiandien ji — garbės svečias, šiandien bus įvertintos jos ilgametės pastangos, padėjus surinkti milijonus dolerių pačioms prestižiškiausioms Manhatano labdaros organizacijoms. Tačiau jos nuotaika nebuvo džiugi. Ji buvo ne juokais susirūpinusi, karštligiškai mąstydama ir planuodama, kaip užtikrinti tai, kad šis renginys netaptų paskutiniuoju jos triumfu.

Būdama penkiasdešimt vienerių, Tendė galėjo varžytis su bet kuria moterimi virš trisdešimties. Jos kakavinė oda daugybės masažų ir brangių kremų dėka vis dar buvo nepriekaištinga, be menkiausios raukšlelės veide. Jos tamsūs plaukai, tobulai prižiūrėti kas savaitę lankantis grožio salonuose, nesiekė pečių. Jos rafinuotą išvaizdą pabrėžė firminis smėlio spalvos Chanel kostiumėlis su auksinėmis sagomis. Šį komplektą ji įsigijo prieš penkiolika metų laikais, kai pirkdavo naujus modelius kiekvienam sezonui, šiems dar nepasirodžius parduotuvėse. Jos svoris visą laiką siekė maždaug 55 kilogramus, nors išlaikyti tokią figūrą esant penkių pėdų ir šešių colių ūgio darėsi vis skausmingiau. Tačiau skausmas Tendei buvo gyvenimo variklis. Ji buvo patyrusi daugybę išbandymų ir visus kantriai ištvėrusi.