Лизелотта Вельскопф-Генрих - Sugrįžimas pas dakotus

Ši žinia buvo sutikta džiaugsmo šūkiais, ir tuoj pat iš visų pusių pasipylė užsakymai. Vikė turėjo gerai skaičiuoti ir po kelis sykius klausti, kad neužmirštų, ko kas pageidavo.

Karolis Didysis ir Bilis reikšmingai dirsčiojo į Rudąjį Džimą, bet tas nieko nematė, tik spoksojo įsmeigęs akis į Topą. Tačiau Harka visa tai pastebėjo. Jis paprašė Deizę-Vikę atnešti jam mėsos, o kai toji pasiteiravo, ko pageidautų dar, ramiai atsakė:

— Daugiau nieko.

Ant stalo kaip mat atsirado alaus ir degtinės. Padavėja pasišaukė į talką dvi drauges.

Netrukus svečiai įkaušo, ėmė varinėti tuščias kalbas ir vis gėrė į Matotaupos sveikatą. Dabar jau jis, o ne Džo, buvo visų dėmesio centre. Harka suvalgė savo kepsnį, bet į nuobodžias kalbas prie stalo nesileido. Matotaupa, nors ir visų sveikinamas, dar buvo neišgėręs pirmosios taurelės. Prieš duodamas pripilti antrą, jis mikliai šliukštelėjo likučius žemėn. Niekas kitas to nepastebėjo, tik Harka.

Po valandos daugumas svečių jau buvo apgirtę. Prie kai kurių stalų jau skambėjo dainos. Stovyklos viršininkas Teiloras pradėjo pasakoti savo gyvenimo nuotykius. Brauno įpėdinis piešė drąsias ateities perspektyvas ir svajojo apie tris geležinkelio linijas, einančias skersai visą kontinentą. Henris ilgesingai kalbėjo apie gyvenimą mieste. Džo Braunas tyliai gėrė sau vienas ir staiga pasijuto niekam nebereikalingas. Pamatęs, kad prie Topo ir Džimo stalo atsirado laisva vieta, jis persėdo tenai. Netrukus jo pavyzdžiu pasekė ir Teiloras.

— Tegu jie ten sau sėdi, tie naujokėliai, — tarė jis, — mane turi supti prerijos ir tikri vyrai! Toks jau mano įprotis.

Vyrai netrukdė jam kalbėti, ir nors prie šio stalo nelabai kas jo klausėsi, tačiau Džo bent žinojo, kad pasakoja išmanantiems žmonėms. Matotaupa buvo pakankamai mandagus ir retkarčiais šio to paklausdavo, parodydamas, kad klausosi jo kalbos.

Rudasis Džimas buvo dar visiškai blaivas, nors gėrė daugiau už visus kitus. Kruvinasis Bilis barėsi su ilgše Lile. Jam ir vėl prabudo pavydas. Mekis pradėjo girtis, ir Karolis Didysis jį uoliai palaikė.

Matotaupa ligi šiol buvo išgėręs ne daugiau kaip pusę taurės. Harka žinojo, kad tėvas šitaip laikosi tik dėl jo. Jis pirmą kartą sėdėjo prie vaišių stalo, ir Matotaupa norėjo šį pirmąjį kartą įrodyti sūnui, kad buvęs indėnų vadas gali būti dosnus ir kartu neprarasti savo orumo. Šitoks vaidmuo jam pačiam vis labiau ir labiau patiko. Juk kadaise jis buvo pripratęs kasdien būti dėmesio centre ir dabar, matydamas, kaip stalo draugai jam pataikauja ir beria komplimentus, vėl pajuto seniai bepatirtą pasitenkinimo jausmą.

Buvo jau trečia valanda po vidurnakčio. Harka trumpai pasakė Džo Braunui eisiąs į savo ruožą ir paskutines nakties valandas, kada ypač pavojingi netikėti indėnų antpuoliai, praleisiąs sargyboje. Inžinierius sutiko, nes iš Harkos čia vis tiek buvo maža naudos. Džo Braunui leidus, negalėjo prieštarauti ir Matotaupa, tad Harka jau buvo patyliukais bekyląs nuo stalo.

Bet tuo metu prie jo priėjo Mekis su taurele rankoje.

— Išgerk!

— Pats gerk, — atsakė jaunasis indėnas ir patraukė plačiuoju taku durų link. Bet, nuėjęs už trijų stalų, išgirdo, kaip Mekis, iškėlęs taurelę, suriko jam iš paskos:

— Sakau, išgerk, tu prakeiktas berniūkšti! Tai gal atsisakysi?

Harka norėjo ir toliau nepaisyti rėksnio priekabių, bet tuo metu jam kelią pastojo keturi vyrai. Jaunasis indėnas metė žvilgsnį į savo draugus. Tie buvo pasiruošę jam padėti. Be to, jis suprato, kad norėdamas galėtų lengvai pasprukti iš palapinės, nors tie keturi ir stovėjo jam skersai kelio. Užtektų tik stryktelėti per stalus šalimais, ir niekas iš svečių, sėdinčių prie tų stalų, nespėtų jo nutverti. Numatęs šią galimybę, Harka valandėlę stabtelėjo.

— Aš nieko neatsisakau. Negeriu, ir tiek. Gerk pats sau į sveikatą!

Tuos žodžius jis pasakė ramių ramiausiai, lyg nieko ypatingo negalvodamas.

— Tai ir eik sau, asile, jeigu neišmanai, kas skanu!

Harka šyptelėjo. Jeigu tik toks iššūkis, tai neverta ir prasidėti. Matyt, apgirtęs Mekis kažką padarė ne taip, kaip tikėjosi jo bendrai. Bet štai vienas kažką šnipštelėjo jam į ausį.

— Taigi, taigi, eik pas savo dakotus. Jie jau laukia tavęs! — staiga nei iš šio, nei iš to suriko Mekis. — Kaip tik šiuo laiku jie ir pradeda laidyti degančias strėles!

To užteko. Prie gretimų stalų tuoj nutilo kalbos. Žodžiai „dakotai“ ir „degančios strėlės“ kaip žaibas pervėrė visų sąmonę. Juk jie sėdi palapinėje, o palapinė stovi prerijose, dėl kurių vis dar vyksta kova. Negi saviškių tarpe yra išdavikų?

Akies mirksniu Harka atšoko atgal ir taip skėlė Mekiui į veidą, kad tas net susverdėjo. Paskui tuoj pat atsidūrė šalia tėvo. Po bizono odos antklode jis jau seniai laikė suspaudęs ginklą. Dabar išsitraukė revolverį ir atstatė jį ne į Mekį, o į Džimą.

— Liepk jiems pasitraukti iš kelio! — tarė jis tyliai. — Jei ne, šausiu.

Rudasis Džimas žinojo, kad Harka visada atspėja jo užmačias, todėl ir dabar suprato, kad iš jo plano nieko neišėjo.

Jis truputėlį kilstelėjo rankas, rodydamas, kad neketina griebtis ginklo, ir garsiai tarė:

— Bili, sutvarkyk Mekį. Tas kvailys visada pridaro triukšmo! Anąkart dėl tavo Lilės, dabar štai su Harka susikivirčijo. Išmesk tą prisiputusią kiaulę lauk!

Nors ir labai apgailestaudamas, kad viskas taip nevykusiai išėjo, Bilis suprato, ko nori Džimas. Mekiui iš nosies bėgo kraujas. Bilis su Karoliu Didžiuoju nutvėrė nelaimingą savo planų vykdytoją ir išmetė iš palapinės. Deizė-Vikė aimanuodama išbėgo iš paskos.

— Paslėpk revolverį! — paliepė Matotaupa sūnui.

Harka pakluso ir vėl paslėpė dešinę ranką po bizono odos antklode.

— Tai aš einu, — tarė jis kimiai.

Harka netrukdomas išėjo.

Jo draugai nepastebimai jam šyptelėjo.

Matotaupa, Džimas ir Džo vėl susėdo.

— Kas gi čia buvo? — paklausė Teiloras, stovyklos viršininkas.

— Laukiniai Vakarai, — paaiškino Džo. — Dar viena istorija jūsų repertuarui.

— Nelabai suprantu, kas atsitiko.

— Mekis pasigėrė, ir tiek, — tarė inžinierius. — Jis ir pats nesuprato, ką daro. Tai kaipgi mes suprasime?

— Bet pavojus niekam negresia?

— Ne, ne!

— Ar tik čia nebuvo tavo sūnus? — paklausė Teiloras Matotaupą.

— Hau, mano.

— Berniukas man patiko. Jis negeria, moka išsisukti iš keblios padėties ir rimtai žiūri į savo tarnybą. Tokių žmonių mums kaip tik ir reikia.

— Taigi išgerkim į Hario sveikatą, nors jo čia ir nėra! — sušuko Džimas, ir jo akys sublizgėjo.

Šį kartą Matotaupai nebuvo kaip išsisukti.

— Tu labai geras, — tarė jis Džimui dakotų kalba, kad niekas kitas nesuprastų jo žodžių. — Geresnis, negu mano sūnus to vertas.

— Kaip tai „labai geras“, — paklausė Džimas, dėdamasis kilniaširdžiu. — Berniukas nervingas. Jam septyniolika metų. Tokiame amžiuje beveik visi tokie. Todėl į jų išsišokimus reikia žiūrėti ramiai, nesikarščiuoti.

Džo ir Teiloras vėl sugrįžo prie stalo, kur sėdėjo kiti inžinieriai.

— Tik viena vienintelė sukruvinta nosis, — tarė Henris. — Šį kartą palyginti gana gerai baigėsi.

Išgertuvės tęsėsi toliau. Bilis šoko su Lile. Vikė vėl uoliai ėjo savo pareigas. Dabar ji buvo rami, nes žinojo, kad Mekiui neatsitiko nieko blogo ir netrukus jis vėl bus čia.

Tik vienas žmogus dabar atrodė susijaudinęs, netgi labiau susijaudinęs, negu tą akimirką, kai kilo netikėtas kivirčas. Tas žmogus buvo Matotaupa. Dabar jis gėrė nesivaržydamas, skubiai išlenkė taurę ir padavė vėl pripilti.