Лизелотта Вельскопф-Генрих - Sugrįžimas pas dakotus

— Girdėjau, kad tave smarkiai apvogė, Topai? — Džo tokie dalykai buvo ne naujiena, ir jis su užuojauta tyrinėjo papilkėjusį indėno veidą.

— Ne. Aš tik išdalijau keletą monetų, — išdidžiai pamelavo indėnas. — Gal būt, baltiesiems pasirodė, kad aš pernelyg dosnus, bet tai nieko nereiškia.

— Bilis ir čigonas vos nenugalabijo viens kito. Bilis guli ant savo apklotų, slaugomas ilgšės Lilės, ir dejuoja. Čigonas vėl dirba prie ryšulių ir dėžių. Prisismuikavo! Bet, apskritai paėmus, viskas dar gana gerai baigėsi!

Garvežys nekantriai sušvilpė. Tai mašinistas davė ženklą, kad traukinys ruošiasi išvažiuoti. Džo įlipo į prekinį vagoną, kur jau buvo įsitaisęs Henris.

Traukinys pajudėjo iš vietos ir nudundėjo į rytus. Greitai jis dingo iš akių, nes už kelių žingsnių jau nieko nebuvo matyti — oras buvo pilnas dulkių.

Kiek nuošaliau nuo kitų žmonių, susirinkusių išleisti traukinio, stovėjo Rudasis Džimas ir Karolis Didysis.

— Šiaip sakyk ar taip, — konstatavo Čarlzas, — mes gražiai apsijuokėm, ir paukštis, kurį norėjome pagauti, paspruko.

— Jis greitas, bet aš turiu daug kvapo. — Džimas giliai įtraukė oro ir pridūrė: — Matai, ten stovi vienas Topas? Senis neteko visų savo pinigų. Kertu lažybų, jis buvo gavęs juos už aukso grynuolius. Ir jeigu jis ir toliau norės dėtis dideliu ponu, turės vėl parsinešti aukso. Neatsilaikys pagundai, pamatysi. Ir tada aš paseksiu jo pėdomis.

— Tik nemanyk, kad ir šį sykį tau pavyks manęs atsikratyti! O kaip bus su Hariu? Juk mums nepavyks jų išskirti. Q šito mes kaip tik ir norėjome.

— Palauk. Aš tau sakiau, kad turiu daugiau kvapo. Topui vėl kilo įtarimas. Šiąnakt jis mėgino pasekti, ką veikia Haris.

— Iš kur tu tai žinai?

— Jeigu jau sakau, tai ir žinau! Mekio žodžiai padarė didesnį poveikį, negu mūsų ginklai.

— Tu dar jaunas bernas, Džimai. Nebe toks jaunas, kaip tada, kai mes susipažinome, bet viena kita vasara tau buvusi nebuvusi. O aš štai dešimčia metų vyresnis ir nebenoriu ilgiau laukti.

— Norint ką sumedžioti, reikia turėti kantrybės. Tai yra pirmoji medžioklės taisyklė. Jeigu tu negali pakentėti, tai geriau tuoj pat atsisakyk savo plano.

— Ne, tau nepavyks manęs atsikratyti!

— Atrodo. Bet aš tave perspėju. Haris matė, kaip tu paskutiniu momentu pašnibždėjai Mekiui į ausį, ką jam toliau daryti.

— Tu taip manai?..

— Taip, aš manau, kad kur nors kitur tau būtų saugiau, negu čia. Už Mekio gyvybę aš taip pat negarantuoju.

— O už savo?

— Mane apsaugos Topas, jeigu tik aš nedarysiu perdaug didelių kvailysčių.

— Niekšas tu.

— Gali vadinti mane kaip tik nori! Šiaip ar taip, aš tave perspėjau. Gaila, kad tu pražiopsojai traukinį.

— Aš turiu arklį.

Kol Džimas šitaip kalbėjosi su Karoliu Didžiuoju, Harka dar kartą sugrįžo į savo palapinę, bet labai trumpam — tik pasiėmė bizono odos antklodę ir vėl išėjo. Lauke apjuosė ja savo širmį ir, išjojęs į prerijas, susirado vietą sau ir mustangui pamiegoti. Jis negalėjo matyti subjauroto ir dar neapykantos iškreipto seminolės veido, negalėjo matyti jos lūpų, kuriose sustingo neišsakytas klausimas, ir nenorėjo tą dieną sutikti savo tėvo.

Taip jis išmiegojo su savo mustangu dulkėtoje žolėje ligi vakaro, paskui sugrįžo į palapinę, suvalgė gabaliuką mėsos ir vėl išėjo į žvalgybą, kur buvo parsisamdęs dirbti.

TRANSKONTINENTINIS GELEŽINKELIS

Nuo tos dienos, kai Džo prekiniu traukiniu išvažiavo į rytus, praėjo pusantrų metų. Tolimo eismo geležinkelis jau buvo baigtas prieš metus, ir traukiniai važinėjo nuo Čikagos ligi San Francisko.

Buvo pavasaris.

Traukinys lėkė nykia, žole apaugusia Vakarų plokštikalne. Garvežys svaidė dūmų kamuolius. Paišinas kūrikas kiurksojo šalia mašinisto, stebinčio kelią ir junginėjančio valdymo svertus. Ritmiškai dundėjo ratai, riedėdami per bėgių sandūras.

Prie šiaurinio vagono lango sėdėjo tykus keleivis. Jo švelnūs žili kaip sidabras plaukai buvo gana ilgi ir taip gražiai žvilgėjo, kad negalėjai neatkreipti į juos dėmesio. Veidas buvo pailgas, kakta labai dailios formos, tačiau oda, nors šiek tiek ir parudusi, atrodė kažkokia permatoma, kaip skausmų iškankinto ligonio. Žmogus visą laiką žiūrėjo pro langą ir jau kelios valandos nė karto nepasuko savo melsvų akių į bendrakeleivius. Retkarčiais sujudėdavo jo dešinioji ranka, lyg brėždama kažkokio daikto kontūrus. Ta ranka buvo su ilgais plonais pirštais ir, svarbiausia, nuostabiai išraiškinga, kaip giliai mintyse paskendusio žmogaus veidas. Keleivis vilkėjo drabužiais, pasiūtais iš labai geros, minkštos ir brangios odos ir, sprendžiant iš kostiumo, atrodė, kad tuoj tuoj išlips iš traukinio ir sės ant arklio. Toji apranga, leidžianti daryti šitokią prielaidą apie jo artimiausius ketinimus, labai nesiderino su gležna, pasakytum, netgi liguista išvaizda, ir tas kontrastas jau kuris laikas traukė bendrakeleivių dėmesį.

Netoli šio tylaus keleivio sėdėjo trijų žmonių šeima ir du vyriškiai, iš kurių vienas buvo, turbūt, kokia dešimčia ar penkiolika metų vyresnis už kitą. Nors jau visą dieną jie važiavo drauge, tačiau ligi šiol nesurado bendros kalbos ir, šeimos nuomone, dėl to buvo kalti du žmonės: žilaplaukis keleivis ir vienas iš dviejų vyriškių — tas, kur vyresnis. Priešais sėdintis ponas buvo stambaus kūno sudėjimo, plačiapetis, sveikatingos išvaizdos. Tačiau abipus jo burnos nuo nosies žemyn ėjo dvi gilios raukšlės.

Buvo popietė. Už vagono lango vėjas vilnijo žolę, ir prerijos atrodė kaip vėjo sušiaušta jūra. Danguje į vakarus plaukė debesys.

— Tėte, — sušuko berniukas, trijų žmonių šeimos centrinis asmuo. — Antilopės!

Jis pakilo nuo suolo ir prišoko prie lango, bet, nespėjęs gerai įsižiūrėti į antilopes, pamatė kitą dalyką.

— Mama! Indėnas! Indėnas!

— Indėnas, indėnas! — pamėgdžiojo jį tėvas. — Sėskis.

Duglas atsisėdo, nes ir raitas indėnas jau pradingo iš akių.

Tylusis keleivis prie lango sujudėjo. Sustingęs jo veidas atgijo; atrodė, kad mintyse jis kalbasi pats su savimi. Plačiapetis taip pat atkuto, prasišiepė, ir raukšlės abipus burnos dar giliau įsirėžė.

Tuo metu abiejų žvilgsniai susitiko, ir jie tuoj pat be žodžių suprato viens kitą.

— Ar tik nebūsit jau lankęsi šiame pavojingame užkampyje? — paklausė plačiapetis.

— Teko, — neaiškiai atsakė žilaplaukis.

— Ir vėl ketinate čia išlipti?

— Taip.

— Aš irgi. Tas kraštas traukia kaip koks magnetas.

— Tas ir yra.

Atrodė, kad vos užsimezgęs pokalbis tuoj vėl nutrūks. Tačiau berniuko tėvas pajuto pareigą, nors ir neklausiamas, garsiai išdėstyti savo pažiūras:

— Sakote, pavojingas užkampis? Tai laikinas dalykas! Po poros mėnesių indėnai bus sutramdyti ir suvaryti į rezervaciją, kur jiems ir vieta. Pats laikas tiems utėlėtiems prasigėrusiems banditams mokytis civilizacijos.

Duglas žiūrėjo į plačiapetį. „Ką tu dabar pasakysi?“— klausė jo akys.

Tačiau atsakas pasigirdo iš kitos pusės.

— Laisvieji indėnai nėra nei utėlėti, nei banditai, — tyliai, bet griežtai pasakė žilaplaukis. — Jų tarpe aš turiu labai gerų ir labai nuoširdžių draugų. Reikia duoti tik laiko, ramybę, laisvę, ir jie parodys, ką sugeba. Jų likimas — tikra tragedija.

— Atleiskite... tragedija? Mes sėdime ne teatre, o kuriame Ameriką. Pavyzdžiui, čionykštis geležinkelis užbaigtas aukščiau, negu buvo numatyta. Mums nevalia niekur ir niekada gaišti laiko. Kas nemoka prisitaikyti, tas žlunga.