Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Iš vokiečių kalbos vertė

Adomas Druktenis

Harka. Kelias tremtin

Pirmoji ir antroji ciklo „Didžiosios Lokės sūnūs“ knyga

1 dalis - Harka

2 dalis - Kelias tremtin

3 dalis - Juodųjų kalnų ola

4 dalis - Sugryžimas pas Dakotus

5 dalis - Jaunasis vadas

6 dalis - Anapus Misūrio

Turinys

Harka

Olos paslaptis

Grumtynės su vilkais

Vienas oloje

Priešiški kaimynai

Nepažįstamasis

Didieji burtai

Arklių lenktynės

Dailininkas ir lokio pėdsakai

Grizlis

Macakavenas

Rūstus nuosprendis

Kelias tremtin

Kalnas tyli

Slėptuvė prerijose

Draugas ar priešas?

Po smėlio audros

Tarp dviejų pasaulių

Paskutinis šūvis

HARKA

OLOS PASLAPTIS

Naktis buvo be vėjo. Nejudėjo nė vienas lapelis, nė viena spygliuota šakelė. Kalno šlaite, atvirame į šiaurės rytus, medžių žievė buvo dar drėgna, beveik šlapia; vėjo suneštas sniegas ištirpo, padvelkus pirmajai pavasario šilumai. Nuo upės, vingiuojančios aplink Juodųjų kalnų masyvą, kilo rūkas. Jis tvyrojo virš samanų ir uolų, skverbėsi pro brūzgynus, globstė medžius, dar labiau tirštindamas mėnesienos nakties prieblandą, šešėlius, kuriais medžių viršūnės dangstė iš dangaus krintančią žvaigždžių šviesą.

Aukštai šlaite, prigludęs prie sukempėjusios medžio šaknies, kiūtojo indėnų berniukas. Jis nejudėjo, ir miško žvėrys galėjo jį pajusti tik iš kvapo. Žebenkštis, užuodusi žmogų, nunėrė į kitą pusę, tačiau pelėda kuo ramiausiai praskriejo pro sustingusį medį, su kurio siluetu buvo susiliejęs berniuko šešėlis. Prasiskverbęs pro medžių šakas, miško žemę pasiekė blausus mėnesienos spindulys; jis krito visai netoli berniuko, nušviesdamas nedidelį plotelį plaukiančio rūko ir ruoželį žemės. Vilnijant rūkui, tas šviesus lopinėlis judėjo, keitėsi ir, rodos, buvo vienintelis neramus daiktas toje begarsėje nakties ramybėje.

Berniukas nenuleido akių nuo to judančio lopinėlio. Kitą toks šviesos spindulys būtų tik padrąsinęs ir įkvėpęs vilties — juk berniukas buvo vienui vienas kalnų miško tamsoje. Tačiau Harka Kietasis Akmuo Nakties Akis, dakotų berniukas, atsidūręs naktį tarp medžių, uolų ir žvėrių, nejautė jokios baimės. Jis turėjo peilį, be to, kiekvienu metu galėjo įsilipti į medį, o to visiškai pakanka, kad jaustumeis saugus. Jo mintys sukosi visai apie ką kita.

Blausioje ir neaiškioje mėnesienos šviesoje jis pastebėjo žemėje kažkokio žmogaus pėdą. Pėda buvo dar neseniai įminta. Apskritai čia nebuvo nieko nuostabaus, juk šią vietą nuo palapinių kaimo skyrė vos dvi valandos kelio. Tačiau pėda buvo labai didelė, o ir šiaip atrodė gana įtartina. Harka Nakties Akis tiesiog pats savimi netikėjo. Gal jį apgavo tas vis judantis ir besikeičiantis šviesos lopinėlis, gal suklaidino rūkas? Dar kartą ir dar, kartą, matavo jis žvilgsniu čia įsispaudusią pėdą. Jo akis retai kada apsirikdavo, jau prieš kelerius metus iš tėvo ir vyresniųjų draugų jis išmoko labai tiksliai skaityti pėdas.

Šitokios plačios ir gilios pėdos negalėjo palikti nė vienas jo giminės indėnų medžiotojas. Net jeigu nepažįstamasis kairiąja koja būtų paslydęs ant slidžiais spygliais nukloto skardžio ir visu svoriu pasviręs ant dešiniosios, — ir tada toks pėdsakas indėnui būtų per gilus. Be to, ir kiti požymiai rodė, kad čia įspausta pėda skiriasi nuo tų, kurias buvo įpratęs matyti Harka Nakties Akis. Kulnas įmintas giliau negu pirštų galai, ir jo kontūrai labai aiškūs.

Harka krūptelėjo. Didžiųjų karių ir išmintingų vyrų pasakojimuose šitokios pėdos buvo priskiriamos priešams, medžiojamų žvėrių ir žemių plėšikams, Ilgiesiems Peiliams, kurių dakotų berniukas dar niekados nebuvo matęs.

Harka nusprendė nejudėti iš vietos, kol ateis tėvas. Vidury nakties tėvas išsiuntė jį į mišką. Berniukas nė pats dar nežinojo, kam ir kodėl, žinojo tik tiek, kad čia dalykas svarbus, ir nujautė, kad tėvas, medžiotojų grupės karo vadas, nori atskleisti jam didelę paslaptį. Mat jau buvo nuspręsta sekančią dieną palikti senąją stovyklą miškingų kalnų papėdėje ir leistis ieškoti naujų medžioklės plotų pietinėse prerijose. Paskutinę naktį prieš kelionę karo vadas dar norėjo pakalbėti su sūnumi ir papasakoti jam, kokią paslaptį slepia senoji miškingų kalnų tėviškė.

Nujausdamas, kad greitai sužinos paslaptį, ir matydamas tą keistą pėdsaką, kuriame, rodos, slypėjo priešiškumas ir pavojus, vienuolikmetis berniukas sunerimo ir įtempė dėmesį. Išsiųsdamas jį į mišką, tėvas tikriausiai dar nieko nežinojo apie tas pėdas.

Medžių viršūnėse kažkas sušlamėjo, Harka sukluso. Greičiausiai gainiojasi dvi laukinės katės, pagalvojo jis. Triukšmas buvo girdėti čia vienoj, čia kitoj pusėj. O gal ten kartais lūšys? Žvėrys purkščiojo ir šnypštė. Jie vis artėjo. Sausas medis, prie kurio šaknies buvo prigludęs Harka, staiga sudrebėjo; į jo šakas įšoko vienas žvėrelis, paskui jį tuoj ir kitas. Nirtulingai sušnypštę, plėšrūnai šoko ant kits kito ir ėmė kandžiotis. Indėnų berniukas nežymiai pasuko galvą ir pažvelgė aukštyn. Jo spėjimas pasitvirtino — tai buvo iš tikrųjų lūšys. Triokštelėjo sausa šaka. Abu žvėrys susikibę dribtelėjo žemėn, nuriedėjo stačiu šlaitu ir pagaliau išsiskyrė. Vienas tuoj pat nubidzeno šalin, kitas kiek padvejojo ir nubėgo iš paskos. Berniukas išgirdo, kaip jie kiek tolėliau vėl įsirabždino į medį. Dar kartą supurkščioję, jie nutolo medžių šakomis, ir miške vėl stojo nakties tyla.

Harka vėl įsmeigė akis į mėnesienos nušviestą žemės lopinėlį ir išsigando. Lūšys krisdamos visiškai užlygino pėdos žymes. Kaipgi jis dabar parodys jas tėvui?

Spoksoti į tą vietą nebebuvo prasmės, ir Harka ėmė galvoti apie tėvą spėliodamas, kokią paslaptį jis ketina jam atskleisti. Sutarta valanda buvo jau čia pat. Tuoj tuoj pasirodys vadas Matotaupa.

Harka sukluso. Jis turėjo jautrią ausį, bet tėvui vis dėlto pavyko jį užklupti netikėtai. Šviesos lopinėlį ūmai uždengė stambi, tamsoje neaiškiai dūluojanti figūra. Berniukas atsistojo, ir tėvas uždėjo jam ant peties ranką. Valandėlę abu stovėjo tylėdami. Harka laukė, ką pasakys jam tėvas. Bet kadangi šis nieko nesakė, tai Harka jam tyliai pašnabždėjo:

— Čia buvo šviežios pėdos žymės. Dvi susipešusios lūšys jas sutrypė. Bet ta pėda ne indėno.

Vadas ilgai tylėjo, paskui tarė:

— Mums reikės pasisaugoti. Eime.

Jis patraukė į kalną, ir Harka nusekė iš paskos, atsargiai, mitriai, tvirtais ir plačiais žingsniais kaip ir tėvas.

Šlaitas kilo vis staigiau aukštyn, po kojomis dabar buvo tik uolos, apsiraizgiusios medžių šaknimis, ir samanos. Eiti buvo sunku, bet užtat čia visai nesigirdėjo žingsnių. Pro šakas iš dangaus žvelgė žvaigždės; mėnulis pasislėpė. Harka sekė tėvui pridurmui, bet jo širdis smarkiai plakė, kaktą išmušė prakaitas. Vadas kopė vis sparčiau, tarsi bijodamas kažkur pavėluoti.

Pagaliau jis sustojo, nors berniukas niekaip negalėjo suprasti kodėl. Abu indėnai apėjo uolų sieną, išsišovusią maždaug penkiolika metrų virš medžių viršūnių. Dabar jie buvo ant tos stačios sienos. Tėvas atsigulė ir atsargiai iškišęs galvą pro skardžio kraštą pažvelgė žemyn. Berniukas irgi pasekė tėvu. Pūtė lengvas vėjelis. Medžių viršūnės žemutiniame šlaite siūravo lyg tamsios jūros vilnys.

Omai vadas pačiupo berniukui už rankos, tarsi norėdamas jį sulaikyti arba atkreipti į kažką jo dėmesį, ir iš to staigaus judesio Harka suprato, kad jis nesapnavo, — matyt, tėvas pastebėjo tą patį, ką ir Harka Nakties Akis: uolų siena praslinko kažkoks šešėlis, tik iš kur jis atsirado, berniukas niekaip negalėjo suprasti.