Лизелотта Вельскопф-Генрих - Harka. Kelias tremtin

Staiga Matotaupa sujudėjo. Greitai kaip driežas nėrė jis iš savo vietos ir atsidūrė už akmens luito ir krūmo, kur slypėjo Harka. Abu netarė nė žodžio, abu laukė. O ir kam tos kalbos. Ir taip buvo aišku, kad Saulės Lietus viską matė iš savo kranto ir tuoj pat atsėlins čionai.

Netrukus taip ir atsitiko. Saulės Lietus atšliaužė prie jų, Matotaupa ir Harka prisislinko arčiau, ir visi trys susiglaudę iš tos pačios slėptuvės stebėjo šaltinį. O ten dėjosi keisti dalykai, nustebinę indėnus ir prikaustę jų dėmesį. Vanduo, srūvantis iš olos, kažkaip sunerimo, prislopo ir persiskyrė į dvi dalis, lyg kas kalno viduje būtų užstojęs jam kelią. Paskui staiga prasiveržė su dviguba jėga ir išsviedė du kumščio didumo akmenis, kurių vienas nubildėjo ant rieduliais nukloto kranto, o kitas atsitrenkė į medį. Harka apžiūrėjo tuos abu akmenis. Jie buvo tokie pat aštrūs ir keistos formos, kaip ir anas, sukėlęs jam įtarimą.

Matotaupa, Saulės Lietus ir Harka klausiamai pasižiūrėjo kits į kitą. Ir abu vyrai pradėjo ženklais kalbėtis.

— Šituos akmenis sviedė ne žmogus, — tarė Matotaupa.

— Tas vanduo užburtas, — atsakė Saulės Lietus.

Ir abu vyrai, lyg gindamiesi burtų, prisidėjo ranką prie burnos. Harka irgi pasekė jų pavyzdžiu.

Matotaupa pakilo ir patraukė į mišką, Saulės Lietus su Harka nusekė paskui jį. Kai jie tiek nutolo nuo upelio, jog jau galėjo patyliukais šnekėtis, nebijodami, kad kas išgirs, Matotaupa ėmė pašnibždom pasakoti, kas jam nutiko, kai jis vienas budėjo prie šaltinio.

— Žinote, — pradėjo jis, — kai Harka mane paliko, aš gulėjau pasislėpęs ir stebėjau šaltinį. Staiga girdžiu — miške šlama stirna. Kaime visi alkani. Sakau, paseksiu ją ir nudėsiu peiliu. Ir prisipažinsiu, paskubėjau — išlindau iš savo slėptuvės, kad aikštelėje galėčiau ją geriau patykoti ir užpulti. Ne ilgiau kaip akimirką nusigręžiau nuo šaltinio. Ir ūmai kad trenks man kažkas į pakaušį; aptemo akys, aš pargriuvau, bet sąmonės nepraradau.

Matotaupa nutilo.

— Tau pataikė akmuo? — paklausė Saulės Lietus.

— Taip. Jis dar tebeguli prie upelio. Ar jūs jo nematėte? Tai ne paprastas lauko akmuo.

— Aš mačiau jį, — tarė Harka.

— Netrukus man vėl prašviesėjo akyse, — pasakojo toliau Matotaupa. — Bet aš niekaip negalėjau suprasti, kaip gali patys akmenys lekioti ore. Ar tik jo nepaleido koks priešas?.. Jeigu taip, tai nusprendžiau jį gudrumu paimti. Gulėjau nejudėdamas, kad jis pamanytų, jog aš negyvas. Jeigu jis ateis nuimti man skalpo, pašoksiu ir nudobsiu jį. Bet neatėjo joks priešas. Atėjote jūs.

— Taip, — pratarė Saulės Lietus ir nutilo susimąstęs. Paskui, kiek patylėjęs, vėl prabilo: — Tai užburta ola, ir tas vanduo užburtas, — kalbėjo jis, pabrėždamas kiekvieną žodį. — Havandšita, mūsų burtininkas, perspėjo visą kaimą. Negerai, Matotaupa, kad tu paskutinę naktį, prieš mums iškeliaujant, nuėjai prie tos užburtos olos ir dar pasiėmei su savimi berniuką. Burtų dvasia tave dar kartą perspėjo. Galimas daiktas, kad tai blogas ženklas mums visiems.

Harka matė, kaip išbalo tėvo veidas, net ruda jo oda įgavo kažkokį pilką atspalvį.

— Blogas ženklas? Kodėl? — paklausė Matotaupa, ir jo balsas skambėjo dusliai kaip įskilęs ąsotis.

— Mus gali ištikti didelis pavojus, jeigu leisimės ieškoti naujų medžioklės plotų, turėdami tiek mažai vyrų.

Matotaupa suraukė kaktą.

— Atrodo, kad bizonų kaimenės pasuko kita kryptimi. Mes nenorime mirti badu.

Saulės Lietus nepakėlė akių į vadą.

— Na tai eime, — trumpai tarė jis.

Vyrai jau buvo beeiną, bet tuo metu Harka mostelėjo ranka, prašydamas išklausyti jį.

— Ką dar pasakysi? — paklausė tėvas.

— Pėdos, tėve. Šiąnakt aš mačiau kažkokias pėdas, nepažįstamo žmogaus pėdas. Tu tai žinai, ir Saulės Lietus žino.

— Grįždami atgal, mes dar kartą jas apžiūrėsime, — kiek patylėjęs, nusprendė Matotaupa.

Saulės Lietui tas nelabai patiko. Bet jis nenorėjo prieštarauti Matotaupai. Vyrai tris kartus ūktelėjo, mėgdžiodami paukščio balsą, — pašaukė iš stebėjimo punkto Četaną. Tada visi keturi patraukė į tą miško vietą, kur Harka, naktį laukdamas, matė pėdos žymę. Tačiau, ten nuėję, nieko nerado. Tarp kitko, Harka tik vienas ieškojo atsidėjęs, jam atrodė, kad abu vyrai ir Četanas, sutrikę po visų įvykių, per anksti numojo ranka į pėdas. Bet jis buvo tik berniukas ir negalėjo reikalauti, kad vyrai dar kartą leistų jam pasakyti savo nuomonę. Tad jam nieko kito nebeliko, kaip tik grįžti kartu su kitais į stovyklą.

GRUMTYNĖS SU VILKAIS

Berniukas parėjo į tėvo palapinę keistai susijaudinęs, bet tvardėsi, ir, iš šalies žiūrint, sunku buvo atspėti, kas dedasi jo širdyje. Motina pašaukė valgyti. Palapinės vidury ji kepė ant ugnies kiškį. Harka, jo jaunesnysis broliukas ir sesutė susėdo kartu su motina ir senele. Kepamas kiškis skleidė malonų kvapą, ir prie palapinės, neramiai šniukštinėdami, tykojo puslaukiniai šunys. Kai mėsa buvo gatava, kiekvienas pasiėmė savo peilį — Harkos broliukas ir sesutė taip pat turėjo savo peilius. Kiekvienas susirado ir po molinį dubenį. Senelė pasirinko kiškio galvą. Motina ir mažoji Uinona gavo po priekinę koją, o abu berniukai, Harka ir Harpstena, — po šlaunelę. Visa kita liko tėvui, kurio dabar nebuvo palapinėje. Jis pagal genties papročius nevalgė drauge su moterimis ir vaikais.

Papietavęs Harka susitiko su Četanu. Dabar jis mielai būtų aptaręs su vyresniuoju draugu visus įvykius; dar mieliau būtų vėl nubėgęs į mišką paieškoti pėdų prie olos angos! Juk žmogus negalėjo ateiti ir nueiti, nepalikdamas jokio pėdsako. Bet Četanas daugiau apie tai neužsiminė, todėl ir Harka nedrįso viešai pareikšti savo nuomonės. Jis nutylėjo savo mintis, bet nerimas širdyje pasiliko. Norėdamas užsimiršti, jis sušaukė visą būrį Jaunųjų Šunų, ir, nubėgę prie upės kalno papėdėje, berniukai ėmė žaisti: šokinėjo į šaltą ledinį vandenį ir plaukiojo. Vaikai buvo gerai užsigrūdinę. Lepesnieji anksti numirdavo, nepakeldami sunkių gyvenimo sąlygų, o tie, kurie užaugdavo, būdavo stiprūs ir nebijodavo jokių sunkumų.

Harka pastebėjo, kad per mišką ateina Šonka, Baltojo Bizono sūnus, ir nusprendė iškrėsti jam pokštą: pasislėpė už žilvičių krūmo, žinodamas, kad jeigu Šonka pasuks prie upės, tai būtinai eis pro jį. Jau temo. Debesys ir vanduo žvilgėjo rausvais atspindžiais, medžių lapuose žaidė vakaro žara ir tirštėjantys sutemų šešėliai. Šonka, nieko nenujausdamas, artėjo prie kranto. Jis buvo plačiapetis, stipriai sudėtas. Jo jauname veide visą laiką galėjai išskaityti kažkokį įniršį, kuris ypač išryškėdavo tada, kai jam atrodydavo, kad jo vienmečiai ir jaunesnieji vaikai elgiasi su juo ne taip pagarbiai, kaip jis to norėtų. Iš teisybės niekas ir nežinojo, kodėl berniukai ne per daug pagarbiai žiūrėjo į Šonką, juk jis neatsilikdavo nuo kitų nei per arklių lenktynes, nei svaidant akmenis, nei plaukiojant upe. Tačiau vienas, nors metais ir jaunesnis, visada jį pralenkdavo — tai Harka Kietasis Akmuo Nakties Akis. Šis turėjo didesnį autoritetą, ir tai žemino Šonką berniukų ir mergaičių akyse.

Šonka, nepastebėjęs Harkos, priėjo prie žilvičių krūmo. Tuo metu Harka stvėrė jam už kairės kojos ir patraukė. Netikėtai užkluptas, Šonka pūkštelėjo į vandenį.

Berniukai ėmė garsiai rėkti, sveikindami Harką. O šis, šokinėdamas nuo akmens ant akmens, jau atsidūrė ant seno medžio kamieno pačiame upės vidury, kur buvo pati giluma ir sraunuma. Šaižiai sušukęs, jis ėmė tyčiotis iš Šonkos, kuris, visas šlapias, išlindo iš vandens ir tuoj pat šoko prie savo priešo. Harka prisileido jį per sieksnį, paskui šoko kaip lydys į upės sraunumą ir nuplaukė po vandeniu pasroviui.