Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

Iš vokiečių kalbos vertė

Teodoras Četrauskas

Juodųjų kalnų ola

Trečioji ciklo „Didžiosios Lokės sūnūs“ knyga

1 dalis - Harka

2 dalis - Kelias tremtin

3 dalis - Juodųjų kalnų ola

4 dalis - Sugryžimas pas Dakotus

5 dalis - Jaunasis vadas

6 dalis - Anapus Misūrio

Turinys

Ištremtųjų prieglobstis

Tašunka Vitko

Lūšys naktį

Susitikimas prie bebrų užtvankos

Matotaupos gudrybės

Sitopanakė

Juodoji barzda

Negyvų žuvų rytas

Vado motina

Jau nebe vienas

Trise oloje

Topas ir Haris

Baidžiamoji ekspedicija

Stovykla

IŠTREMTŲJŲ PRIEGLOBSTIS

Naktis buvo šalta, ir ta vieta, kur žolėje gulėjo indėnas, nakvynei nelabai tiko — arti nebuvo nei upelio, nei užuovėjos. Stepė į šiaurę nuo didžiojo Misūrio vingio buvo lygutėlė. Tarp žolių kupstų mėnulio šviesoje blizgėjo sniego kruopelės, kurias čia sunešė dieną ir naktį nerimstanti audra. Vėjo išdraikyti debesys lėkė į pietvakarius. Nors sniegas ir seniai jau buvo nutirpęs, naktį šaltis visas balutes aptraukdavo plonu leduku.

Indėnas gulėjo ant šono, pasirėmęs kairės rankos alkūne. Iš nuovargio jo galva buvo nusvirusi ant peties. Atmerktos akys žiūrėjo tik į žemę. Protarpiais laisvąja ranka griebdavosi už dešinės blauzdos, kuri buvo išlinkusi kaip lūžus kaului.

Jis neturėjo nei arklio, nei antklodės, nei ginklų, nei maisto. Šalia gulėjo dvi storos šakos, jo ramentai, kuriais pasiramstydamas tris dienas ligi išnaktų slinko į priekį. Iš jo buvo likę vieni kaulai, jį krėtė šaltis. Minkšto ir kieto medžio ugniai įkurti bėgdamas buvo pasiėmęs, tačiau neturėjo jėgų plynose prerijose ieškoti malkų. Jis stengėsi neužmigti, nes bijojo sušalti ir daugiau nepabusti. Tačiau valia dar nebuvo palūžusi, jis troško gyventi ir pasiekti tikslą.

Taip jis gulėjo jau trys valandos ir negirdėjo nieko kito, tik alkanų vilkų staugimą. Dabar plėšrūnai aptilo ir apsupo savo grobį glaudesniu ratu. Indėnas paėmė vieną lazdą ir ėmė tvatinti ja į žemę. Jis negalėjo nuvyti vilkų, bet daužydamas lazda į žemę tikėjosi juos bent trumpam atbaidyti.

Netrukus išgirdo dar vieną garsą, atsklidusį jau iš toliau. Tai buvo jam pažįstamas garsas, ir indėnas atsigulė, pridėdamas prie žemės ausį. Neliko jokių abejonių. Per sutemų apgaubtas prerijas šuoliavo raiteliai, jų galėjo būti vienas, du arba trys. Sužeistojo indėno galvoje mintys susipynė: jis drauge ir nudžiugo, ir nusigando. Mat bėgo iš nelaisvės, prieš tris dienas jam pavyko pasprukti, ir dabar nežinojo, kas tie raiteliai — ar priešai, ar jo genties žmonės. Iš tos pusės, iš kur jie jojo, iš pietryčių, jis nelaukė nei vienų, nei kitų.

Kanopų bilsmas artėjo. Greitai indėnas jau galėjo įžiūrėti du arklius, greitus kaip vėjas mustangus. Jie ir raiteliai atrodė lyg juodi šešėliai, skrendantys per stepę. Raiteliai prijojo tą vietą, kur prasidėjo vilkų ratas, ir dabar visą sužeistojo dėmesį prikaustė šešėlių šokis mėnesėtą ir žvaigždėtą naktį. Nestabdydami šuoliais lekiančių arklių, raiteliai įtempė lankus ir paleido strėles. Vienas vilkas, kuriam, matyt, kliuvo, pašoko beveik statmenai į viršų ir griuvo aukštielninkas. Trys plėšrūnai puolė antrąjį arklį, tačiau vienam ant jo užšokus raitelis smogė kuoka ar kirviu; koks iš tikrųjų buvo ginklas, gulinčiam indėnui nepasisekė įžiūrėti. Tačiau jis pamatė, kaip vilkas susmuko ir liko tysoti paslikas. Sužeistąjį indėną stebino tai, kad abu raiteliai visą laiką tylėjo. Jie jojo be balnų, vienplaukiai, supintomis kasomis, tad buvo indėnai. Sužeistasis būtų mielai juos šūktelėjęs, tačiau vis dar nežinojo, ką jis regi — draugus ar priešus, ir ar jam reikėtų nuo jų slėptis, ar tikėtis pagalbos.

Raiteliai apsuko arklius ir savo ruožtu puolė vilkus lankais, strėlėmis ir, kaip sužeistasis dabar jau geriau įsižiūrėjęs pamatė, elastingomis kuokomis. Kovėsi jie drąsiai ir mitriai, tad netrukus sveiki likę alkanos rujos vilkai parodė kulnis.

Tačiau iš elastingų kuokų sužeistasis suprato, kad raiteliai priklauso dakotų genčiai. O dakotai buvo mirtini priešai, ir jis galėjo tik viltis, kad jo nepastebės. Su piktu dėmesiu sekė, ką jie darys toliau.

Pirmiausia abu indėnai sustojo ir, atrodo, pradėjo tartis. Čia gulintis indėnas pamatė, kad vienas raitelis daug stambesnis už antrą, šis buvo ne tik mažesnio ūgio, bet ir berniokiškai lieknas. Pasitarimo rezultatas sužeistajam buvo netikėtas.

Raiteliai nulipo nuo arklių ir, regis, sugulė, nors vieta, kur jie dabar buvo, vargu ar labiau tiko stovyklai negu ta, kur susmuko nusilpęs sužeistasis. Ir dabar šiam neliko nieko kito, kaip laukti, kas bus toliau. Vilkai buvo nuvyti, tačiau vietoj jų pašonėje atsirado dakotai. Ir vieni, ir kiti jam atrodė lygiai pavojingi. Jis nutarė nejudėti ir neužmigti. Galbūt tik sulig ryto aušra paaiškės tolesnis jo likimas. Vėl pajuto blauzdikaulyje aštrų, geliantį skausmą, kurį per pastaruosius įvykius buvo visai užmiršęs.

Per tą laiką, kol užgeso žvaigždės ir liko spingsoti tik aušrinė, sužeistasis širdyje pasiruošė viskam, kas jo belauktų. Nors netoliese ir nebuvo kokios nors balutės, kur jis brėkštančio ryto šviesoje būtų galėjęs pasižiūrėti į save, ir taip žinojo, kad jo veidas išdažytas raudona karo spalva ir kad to išdažymo dar turėtų būti žymu. Jis ir dakotai galėjo jausti vieni kitiems tik mirtiną neapykantą. Kadangi buvo beginklis, turėjo laukti mirties. Nors dar buvo ne visai aišku, ar dakotai jį suras. Bet šlubo žmogaus su dviem ramentais pėdsakus buvo visai nesunku pastebėti.

Prašvito, tačiau saulė nepasirodė. Horizontas buvo nugultas plačių debesų volų, ir oras nė kiek neatšilo.

Už kokių pusantro šimto metrų buvo pakiluma, ir sužeistasis pamatė, kad ant jos guli dakotai; arkliai tikriausiai stovėjo kitoje pusėje. Abu svetimieji indėnai per daug nesisaugojo. Jiems, matyt, atrodė, kad nieko baisaus, jeigu juos matys sužeistasis. Tikriausiai jie taip pat stebėjo jį ir stengėsi išsiaiškinti, kas jis toks ir ko iš jo laukti. Taip praėjo pusė valandos. Protarpiais pro debesis prasiskverbdavo vienas kitas saulės spindulys.

Paskui dakotai, regis, nusprendė, ką toliau daryti. Mažesnysis, tas, kuris buvo labai lieknas, atsivedė arklius ir nuėjo su jais sužeistojo link. Aukštasis, stambus, tačiau dailiai sudėtas, tuščiomis rankomis žingsniavo šalia. Abu neskubėjo. Jie žino, galvojo sužeistasis, kad auka niekur nepabėgs. Tačiau jie pamatys, kaip moka mirti siksikų genties karys. Nejučiomis jis griebėsi lazdos, atstojusios ramentą. Nors ir žinojo, kad gintis beprasmiška, norėjo parodyti, kad pasiduoda ne laisva valia.

Pagaliau abu indėnai atsidūrė vos už dviejų metrų. Kadangi stovėjo ir dar ne iškart pradėjo kalbą, siksikų genties karys turėjo laiko juos apžiūrėti. Prieš jį buvo vyras ir gražiai nuaugęs berniukas. Abu tik su ledžingais ir mokasinais, todėl jiems taip pat buvo šalta. Ant vieno arklio nugaros buvo užmesta bizono odos antklodė. Dakotai buvo puikiai ginkluoti. Iš šaunamųjų ginklų turėjo lankus ir strėles, dvivamzdžius šautuvus ir revolverius, iš rankinių — ne tik peilius ir elastingas kuokas, bet ir kovinius kirvius su plieniniais ašmenimis. Siksikas nustebo. Apie revolverį jis žinojo tik iš pasakojimų. Tiedu dakotai, matyt, turėjo gerų ryšių su baltaisiais žmonėmis, iš kurių buvo galima gauti tokių ginklų.

Sužeistasis neketino pirmas ką nors sakyti. Kol kivirčas prasidės, jis bus gyvas. Todėl ir laukė.