Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

— Tai siksikai, — paaiškino tėvas.

Abi grupės, artėdamos viena prie kitos, greit susijojo į krūvą. Penki siksikai lakiojo aplink stovinčius dakotus, kratė ginklus, rėkė, rodės, ims ir užgrius ant jų, tačiau paskutiniu momentu pasukdavo mustangus į šalį. Matotaupa ir Harka nejudėjo; prisidengę apsimestinio abejingumo skraiste, jie stengėsi neišsiduoti, kaip įdėmiai viską seka juodomis akimis.

Pademonstravę savo ginklus ir sugebėjimus, penki raiteliai nurimo ir ratu apsupo dakotus. Karys su erelio plunksnomis sustojo prieš Matotaupą. Jis kažką pasakė įsakmiu balsu, Matotaupa nieko nesuprato, tačiau žodžius lydėję gestai buvo aiškūs: dakotai turi atitraukti rankas nuo ginklų ir leistis nuginkluojami.

Tačiau Matotaupa, tuo metu jau laikęs revolverį dešinėje rankoje, iššovė į orą, o paskui nukreipė vamzdį į tų penkių raitelių vadą.

— Mes kalbėsimės ne ginklais, tačiau nuginkluojami nesileisime, — pasakė jis.

Sekdamas tėvo pavyzdžiu, Harka laikė savo revolverį taip pat paruoštą šauti.

Vyras su erelio plunksnomis kiek sumišo. Tiedu dakotai, dabar stovį priešais, visiškai neatitiko jo pasaulėvaizdžio. Nuo pat mažens šis siksikas žinojo, kad žmonės tik siksikai. Tiesa, buvo dakotai ir asiniboinai, jie irgi atrodė kaip žmonės, tačiau buvo priešai, kojotai, bailiai ir melagiai, su kuriais tikrieji žmonės turėjo visą laiką kariauti. Taip pat niekada nebuvo matęs, kad yra švarių karių, su švariais, gerai pasiūtais drabužiais, gerais ginklais ir vadų su dar geresniais drabužiais, dar geresniais ginklais, pasipuošusių erelio plunksnomis ir bizonų ragais. O šiedu dakotai buvo apsirengę nunešiotom drapanom, nors jos galėjo būti ir puikiai pasiūtos. Vyras nenešiojo jokių pasižymėjimo ženklų. Juodu turėjo ne tik paprastus ginklus, bet netgi paslaptinguosius. Vyras galėjo būti kokių trisdešimties metų ar kiek vyresnis. Sunku buvo tiksliai nustatyti jo amžių. Jis buvo tvirtai ir dailiai sudėtas, sprendžiant iš randų, jau dalyvavęs sunkiose kovose. Veido bruožai kaip nuoširdaus, bet kartu ir užsidariusio žmogaus. Iš lygios, šviesiai rudos odos atrodė dar jaunas, tačiau juoduose jo plaukuose jau buvo galima pastebėti žilų sruogų, o raukšlės apie akis ir burnos kampelius teikė jo veidui sielvartingą ir piktą išraišką. Apie aukštą liekną berniuką šalia vyro negalėjai pasakyti, kad jis iš akies trauktas tėvas; jo oda buvo truputį tamsesnė, kakta aukštesnė, o veido bruožai dar griežtesni. Ir jis atrodė gana keistas, buvo nevaikiškai rimtas ir šaltai, netgi išdidžiai vengė aplinkinių draugės. Tuodviejų dakotų elgesys buvo toks pat mįslingas kaip ir išvaizda. Kas privertė karį išjoti į prerijas su berniuku? Gal tėvas norėjo pamokyti sūnų medžioti? Dakotas viduryje siksikų medžioklės plotų? Vaikų niekas nesiima į priešų žemes, jie turi būti prie palapinių ir kaupti medžioklės įgūdžius savos genties medžioklės plotuose. Tokios tvarkos laikėsi žmonės ir netgi tie nususę žmonių pavidalo kojotai. Ko gi tam vyrui reikia iš siksikų? Jeigu jis atvyko kaip priešas, tai galėjo taip atvirai nesirodyti arba šauti dar jiems neprijojus. Nepanašu, kad jis nemokėtų valdyti ginklo. Tačiau ir kaip draugas dakotas negalėjo ateiti pas siksikus.

Čia kažkas neaišku. Niekas neaišku. Šitas vyras ir jo sūnus buvo tokie pat paslaptingi kaip ir jų ginklai.

Geriausia būtų tuodvi mįslingas būtybes nugabenti prie palapinių ir parodyti vadui ir kaimo burtininkui. Tegu jie aiškinasi tas paslaptis. Tik štai, ar pavyks dabar, kai dakotai laiko rankose savo paslaptingus ginklus, be kraujo praliejimo, bet ir garbingai nuvilioti juos prie palapinių.

Siksikų vadas su erelio plunksnomis ant galvos savo kalba kreipėsi į karį, stovintį šalia jo, visai pagrįstai manydamas, kad dakotai nieko nesupras:

— Dabar įrodyk, mano broli, kad ne veltui esi vadinamas Gudriąja Gyvate. Tuodu keistus dakotus turime nuvesti prie palapinių pas mūsų vyresniųjų tarybą ir burtininką. Tai reikia padaryti be kraujo praliejimo, jie turi likti gyvi, kitaip prarastume du karius, be to, šių svetimų vyrų paslaptys liktų neišaiškintos.

— Šlubasis Vilke! — atsiliepė karys, pavadintas Gudriąja Gyvate. — Šiedu dakotų kariai neišsidažę karo spalvomis, ir mes esam užkasę karo kirvį, nuo to laiko jau du kartus užtekėjo ir nusileido saulė. Mes galime nusivesti šitą žmogų ir jo sūnų prie savo palapinių, nestodami su jais į kovą.

— Mudviejų mintys tos pačios, tačiau svetimasis karys su paslaptinguoju ginklu jų nesupranta. Pakalbėk su juo, Gudrioji Gyvate!

Matotaupa ir Harka sekė šį pokalbį ausis pastatę, pasiruošę tuoj pat panaudoti ginklus bent kiek pasikeitus tonui, ir nesuprasdami žodžių budria akimi stebėjo veidų išraišką. Jie laukė, kas bus. Karys, vardu Gudrioji Gyvatė, pasižiūrėjo į Matotaupą, mintyse rankiodamas dakotų kalbos žodžius, kuriuos buvo įsidėmėjęs per derybas su priešais ir išmokęs iš belaisvių.

— Taika, — tarė jis. — Prie palapinių.

Matotaupa ir Harka dar kartą įsižiūrėjo į stovinčių prieš juos vyrų veidus. Jie atrodė griežti, atšiaurūs, kaip ir jų kraštas, savim pasitikintys. Matotaupa nemanė, kad jie galėtų klastauti, ir todėl pabrėždamas ištarė žodelį „hau!“, kuris reiškė „taip“.

Ir įsikišo revolverį, o paskui jį ir Harka.

Po to siksikai persirikiavo, Matotaupą ir Harką priimdami į vidurį; trys siksikai jojo priekyje, du užpakalyje jų. Šuoliais jie nulėkė šiaurės vakarų pusėn, iš po arklių kanopų rūko dulkės. Jodamas Harka galvojo apie vyrą, gulintį prerijose su nulaužta koja. Jeigu iki nakties niekas neateis jam į pagalbą — jis žuvęs. Tas užsispyręs karys berniukui patiko, ir jis tikėjosi, kad pavyks jį išgelbėti.

Tarp ketvirtos ir penktos valandos po pietų pasirodė palapinės. Būrys vaikų džiūgaudami išlėkė pasitikti grįžtančių karių. Jie stengėsi nežiūrėti į keistus atvykėlius, ir Matotaupa su Harka dėjosi nematą vaikų, mat ne juos šie taip maloniai pasitiko. Palapinės stovėjo palei upelį, kurio krantai buvo apžėlę karklų krūmais. Upelis buvo gana platus ir sraunus, tačiau negilus. Sniegas ir ledas dar nebuvo visai ištirpę. Palapinės pastatytos kaip ir dakotų: plonos pušinės kartys, suremtos smaigaliais, apklostytos bizono odomis. Prieš vieną palapinę trofėjų kartis buvo itin gausiai apkabinėta, išdažyta burtų ženklais; ir čia dakotams viskas buvo aišku. Tai turėjo būti vado palapinė. Tarp palapinių stoviniavo keletas karių, kurie įdėmiai, bet neįkyriai žiūrėjo į parjojančius.

Penki siksikai nušoko žemėn. Vaikai, paėmę už pavadžių arklius, nuvedė juos į ganyklą arba pririšti prieš savininko palapinę. Grupės vadas Šlubasis Vilkas ir karys Gudrioji Gyvatė pamojo Matotaupai su Harka, kad taip pat nuliptų, ir jie tuojau pat įvykdė įsakymą, tačiau liko stovėti prie arklių, laikydami juos už pavadžių. Šlubasis Vilkas ir Gudrioji Gyvatė dingo toje palapinėje, prieš kurią smygsojusi trofėjų kartis buvo itin gausiai apkabinėta, bet greitai vėl išėjo ir pakvietė dakotus į vidų. Matotaupa pasiėmė ginklus, Harka ir čia pasekė jo pavyzdžiu. Prie arklių priėjo du siksikų kariai; jie nuginė vaikus šalin ir atsistojo prie gyvulių, neimdami į rankas pavadžių.

Matotaupa ir Harka įėjo į palapinę; Gudrioji Gyvatė ir Šlubasis Vilkas nusekė paskui juos ir vėl užskleidė angą.

Palapinės viduryje liepsnojo ugnis. Buvo maloniai šilta, ir iš puodo, kabančio virš ugnies ant lazdų, sklido gardus bizonienos kvapas. Harka buvo alkanas kaip vilkas, nes pastarosiom dienom juodu su tėvu maitinosi iš atsargų, labai taupydami. Tačiau berniukas to šiukštu neparodė. Ramiai, lyg kitaip ir negalėtų būti, stovėjo jis ant odomis išklotų grindų į šoną nuo angos. Siksikų kaimo vadas sutiko Matotaupą, Gudriąją Gyvatę ir Šlubąjį Vilką prie ugniakuro. Jo žmona išdėstė molinius indus, apdalindama visus raginiais šaukštais. Vaikų palapinėje nebuvo.