Лизелотта Вельскопф-Генрих - Juodųjų kalnų ola

Viduje jie viską rado, kaip ir buvę. Burtų būgnas vėl kabėjo ant odinių virvelių palapinės gilumoje. Burtininkas stovėjo prie ugniakuro, ir atrodė, lyg po pašnekesio nebūtų praėję daug valandų, tik trumpa pauzė. Tačiau taip tik atrodė. Visi žinojo, kad per tą laiką burtininkas kažką nutarė ir kad tam nutarimui kiekvienas turės nusilenkti, nes viską nusprendusios „dvasių paslaptys“.

Palapinės šeimininkas palaukė, kol svečiai susės, tada pradėjo kalbėti, jis prabilo dakotiškai. Jo tartis buvo kitokia negu tikro dakoto, jis sunkiai rezgė žodžius, tačiau, pasitelkęs į pagalbą visiems suprantamą gestų kalbą, galėjo reikšti mintis. Juodakojų vadas nustebo, išgirdęs burtininką staiga prašnekus svetima kalba, kurios jis visai nemokėjo ir kurią pažino tik iš intonacijos. Burtininkas, matyt, bus mokęsis iš belaisvių, pagaliau iš dakotų mergaitės, arba dvasios bus jam įkvėpusios šitą mokėjimą. Taip manė juodakojų vadas.

— Matotaupa, — kalbėjo burtininkas, ir iš pradžių tik Matotaupa ir Harka suprato jo žodžius. — Tu atėjai gyventi mūsų palapinėse. Mums pakanka karių, ir mūsų ginklai geri. Mūsų palapinėse gausu bizonų, antilopių ir elnių mėsos. Pagalbos mums nereikia. Tačiau kas yra stiprus, tas niekada nesigėdins pasidaryti dar stipresnis, ir kur gyvena narsūs kariai, ten visuomet bus maloniai sutiktas puikus karys. Todėl dvasios leidžia tau ir tavo sūnui gyventi mūsų palapinėse, jeigu su tuo sutiks karių ir seniūnų taryba bei vadas. Jūs būsite mūsų svečiai, kol tarybos susirinkimas nuspręs, kad jus galima priimti į mūsų gentį kaip karius, bet iki to gali praeiti daug vasarų ir žiemų.

Išdėstęs savo mintis dakotams, tą patį jis pasakė ir juodakojų vadui, ir šis viskam pritarė.

— Būdami mūsų svečiai, — toliau kalbėjo burtininkas, — jūs turite elgtis kaip mūsų broliai, taip, beje, jau ir padarėte, nuvesdami mus pas Juodąjį Dūmą. Kitas jūsų uždavinys bus sunkesnis.

— Pasakyk jį! — trumpai paprašė Matotaupa.

— Mes aptikome pėdsakus, naktį kažkas slapta buvo prislinkęs prie mūsų palapinių. Mes manome, kad tas žmogus kalbėjosi su dakotų mergina. Mergina yra iš to kaimo, kurio vadas Tašunka Vitko. Gali būti, kad jo vadovaujami dakotai vėl ketina mus užpulti. Gali būti, kad šnipas, kuris čia buvo, ateis dar kartą. Tuo metu mes norime pabandyti jį pagauti. Dėl visa ko reikia merginą pasekti ir pasiklausyti, ką ji slapta kalbėsis su tuo dakotu. Geriau už tave to niekas nepadarys, nes tu moki jų kalbą. Ar tu pasiruošęs mums padėti?

— Hau, taip, — atsakė Matotaupa nė nemirktelėjęs.

— Tuomet tu ir tavo sūnus gausite atskirą palapinę, o tą dakotę atiduosime tau už dukterį. Tada bus lengviau ją stebėti.

— Hau, taip, — pakartojo Matotaupa, tačiau dabar jo balsas skambėjo jau kitaip. Nežinia, ar burtininkas tai pastebėjo, ar ne.

Paskui burtininkas perpasakojo juodakojų vadui šitą susitarimą ir atsisveikino su abiem vyrais, o šie kartu su berniuku išėjo į lauką.

Buvo popietė. Daugelis karių medžiojo. Vaikigaliai gainiojo savo arklius kitoje upelio pusėje, mokydamiesi jojimo paslapčių. Daugumos palapinių uždangalai buvo pakelti aukštyn, kad įeitų šviesos ir oro, ir kiekvienas galėjo matyti, ką daro jų gyventojai viduje. Moterys ir mergaitės plovė puodus ir patiesalus, krovė į ugniakurus malkas, kirpo odas, siuvo kaulinėmis ylomis arba siuvinėjo dažytais dygliakiaulės dygliais.

Vadas vėl nusivedė svečius prie savo palapinės ir liepė pašaukti dakotę. Jis parodė jai odas ir kartis antrai palapinei ir įsakmiu rankos mostu paliepė jų paimti tiek, kiek galėjo panešti. Tada su ja ir savo svečiais nuėjo į pietinį palapinių stovyklos galą, su Matotaupa apžiūrėjo pievą, išrinko, pasitaręs su juo, tinkamą vietą ir paliepė merginai pradėti statyti palapinę. Toji tyliai ėmėsi darbo, per daug nenuolankaudama, bet ir nesiožiuodama.

Vadas sugrįžo su svečiais prie savo buveinės. Čia padovanojo Matotaupai ir Harkai daug drabužių ir antklodžių. Jis, matyt, buvo didis ir geras medžiotojas, nes bizonų kailių ir bizono odos antklodžių, antilopių odų, švarkų, ledžingų, mokasinų turėjo krūvas, tad kiekvienu metu, kaip ir derėjo vadui, galėjo dalinti gausias dovanas. Jis pats buvo rūpestingai ir praktiškai apsirengęs. Dabar Harka pirmą kartą turėjo laiko ir noro atidžiau įsižiūrėti, kaip jis atrodo. Apie burną ir akis ėjo raukšlės, būdingos žmonėms, įpratusiems įsakinėti bei spręsti, ir Harka pradėjo galvoti, kad jis gerbiamas ne tik šiame palapinių kaime, bet ir toli už jo ribų. Kad burtininko galia vis dėlto galėjo būti didesnė, atrodė visai įmanoma, nes jis buvo iš tikro didis gydytojas, o karių akyse ir galingas burtininkas.

Jaunoji dakotė pritempė pušinių karčių, bizono odų, virvių ir kuoliukų tiek, kiek reikėjo palapinei, ir ėmė statyti būstą. Jai padėti atėjo sena juodakojė moteris. Matotaupa ir Harka tuo visai nesirūpino. Jie tik palaukė, kol palapinė bus pastatyta, tai, beje, ilgai netruko, ir susinešė vidun savo ginklus. Mergina dar truputį pagilino ugniakurą, pataisė odas, kuriomis buvo išklota palapinė, ir atnešė sausų malkų. Be to, atsinešė puodų, pintinių, dubenų ir šaukštų, siuvimo reikmenis ir savo daiktus. Visa tai padariusi, užkūrė ugnį. Šakos užsiliepsnojo, ir ugnis laužavietėje užsidegė.

— Kuo tu vardu? — paklausė dabar Matotaupa.

— Uinona.

Harka, palapinės gilumoje valęs savo šautuvą, krūptelėjo. Uinona buvo dakotuose dažnai pasitaikantis vardas, nes jis reiškė „pirmoji duktė“. Todėl nenuostabu, kad šita mergina buvo vadinama kaip ir Harkos jaunesnė sesuo. Tačiau apie tai Matotaupai ir Harkai dabar nevalia buvo galvoti.

— Kiek žiemų ir vasarų tu jau matei? — vėl paklausė Matotaupa.

— Keturiolika.

Taigi mergina buvo metais vyresnė už Harką. Ji jau galėjo eiti į kokio nors jauno kario palapinę už žmoną.

— Aš vadinsiu tave Šiaurine Žvaigžde, — pasakė Matotaupa. — Dabar tu mano duktė.

Mergina nieko neatsakė. Ji atsisėdo palapinės gilumoje, toliau nuo Harkos, ir pradėjo siuvinėti. Harka žiūrėjo į ją ir tebevalydamas savo šautuvą, kuris jau seniai blizgėjo, galvojo, kaip ateityje elgsis ši mergina. Jis taip pat galvojo apie dakotų vado vardą, paminėtą burtininko. Apie tai, kad jaunasis Tašunka Vitko jau vienas žymiausių vadų ir gretinamas su Tatanka Jotanka.

Harka keistai jautėsi, sėdėdamas vienoje palapinėje su mergina, kuri kalbėjo ta pačia kalba, kaip ir jis, ir turėjo tą patį vardą, kaip ir jo sesuo, su kuria jau kitą naktį galėjo tapti mirtinais priešais. Galimas daiktas, jog Šiaurinė Žvaigždė buvo nekaltai įtarinėjama, kad susidėjo su priešais. Su priešais? Kas šiai merginai priešas ir kas draugas? Ji juk dakotė.

TAŠUNKA VITKO

Į pavakarę Matotaupa ir Harka dar kartą nuėjo prie arklių, nes tėvas norėjo pabūti su berniuku vienas. Kurį laiką juodu stovėjo šalimais tylėdami. Jiems atrodė, kad dabar turi prisigerti aplinkui plytinčios stepės tylos, praleidę žiemą miestuose, kur juos kankino triukšmas ir kvapai. Nekliūdamos už žmogaus statinių, nekliūdamos už miškų ir kalnų, jų akys galėjo laisvai klaidžioti stepe ir dangaus kupolu, tamsiai mėlynu rytuose, švelniai auksiniu aukštybėse ir raudonu kaip liepsna vakaruose. Į viršų smailėjančios palapinės prie upelio metė ilgus šešėlius, vanduo blankiai mirguliuodamas tykiai almėjo smėlėtu dugnu. Dauguma šeimų buvo jau suėję į palapines. Prie arklių žingsniavo du vyrai, naktį turį prižiūrėti kaimenę. Vėjas švelniai glostė žolę, tarp kurios senų geltonų stagarų kalėsi žali stiebeliai, ir draikė žmonių plaukus. Visa tai žadėjo pirmą naktį be šalčio.